Autosportą Kėdainiuose atgaivinęs Lukas Lazauskas: „Benzino kvapą prisimenu nuo kūdikystės“

Pirmojo savo ralio vaizdus 36-erių kėdainietis Lukas LAZAUSKAS akimis gaudė būdamas vos kelių mėnesių, kai varžybose dalyvaujančio tėčio pasirodymus stebėdavo su mama. Tiesa, ji ir pati anksčiau azartiškai sėsdavo prie automobilio vairo bei siekdavo užkariauti trasą. „Pilna nuotraukų, kur mama su manimi vežimėlyje sukinėjasi ralio užkulisiuose. Net ir susipažino tėtis su mama Kėdainiuose vykusio ralio metu: mama tada važiavo, o tėtis teisėjavo, – šeimos istoriją dėlioja Lukas. – Aš turbūt gimiau trasoje, – juokiasi pašnekovas. – Benzino kvapas lydi visus mano vaikystės prisiminimus.“ Regis, ralio entuziastų porai gimusio sūnaus likimas turėjo būti aiškus iš anksto. Vis tik Lukas atskleidžia niekada nejautęs tėvų spaudimo įsitraukti į automobilių sportą. Adrenalino troškulį vyras pajuto gerokai vėliau – trisdešimties. „Matyt, benzinas kraujyje, ir viskas“, – šypsosi automobilių varžybose tiek vairuotojo, tiek šturmano pozicijose save išbandantis Lukas. Nors lenktynių jaudulys išties užkrečiantis, tačiau šiandien kėdainietis save mato ne kaip nuožmų ralio trofėjų medžiotoją. Prieš dvejus metus rajono keliais nugriaudėjo pašnekovo suorganizuotos automobilių varžybos – būtent Luko ir jo komandos dėka Kėdainiai vėl susigrąžino ralio miesto vardą, o šio sporto mėgėjų gretos mūsų krašte ėmė augti. „Šiandien rajone turime perspektyvių jaunų sportininkų. Man pačiam dalyvavimas ralyje tėra labiau hobis, o štai keli kėdainiečiai artimoje ateityje tikrai galėtų pretenduoti į čempionų titulą, tad norisi telkti jėgas ir jiems padėti“, – savo užmojais pasidalina Lukas.

Virtualią trasą iškeitė į tikrą

Pašnekovo tėtis savo laiku šalies automobilių sportui nuveikė daug.

„Jis buvo vienas iš keturių žmonių, kurie po nepriklausomybės atkūrė Lietuvos automobilių sporto federaciją. Tėtis dalyvaudavo ralio kroso varžybose, taip pat komentuodavo, teisėjaudavo, paskui ilgą laiką buvo vyriausiasis sekretorius, – pasakoja Lukas. – O aš pats daug metų turėjau žaidimų simuliatorių. Važiuodamas virtualiomis trasomis vis svajojau apie tikrą ralį. Galiausiai vieną dieną nusprendžiau parduoti simuliatorių ir nusipirkau automobilį varžyboms. Jį perėmiau iš kėdainiečio Sauliaus Dargio, kuris tuo automobiliu raliuose dalyvaudavo su savo dukra.“

Valdimanto Grigonio nuotr.

Pirmas startas – su „BMW compact“

Rinkdamasis pirmąjį automobilį, su kuriuo įgyvendins savo ralio svajonę, Lukas išduoda taręsis su šio sporto veteranais.

„Pradžiai jie patarė dairytis automobilio, kuriam nereikėtų didelių papildomų investicijų – kad nusipirkęs galėtum iškart važiuoti į trasą, – paaiškino Lukas. Taip jo garaže atsirado „BMW E36 compact“. – Tai vienas iš senesnių automobilių, bet labai patvarus. Prieš 30 metų, kai šiuos automobilius gamino, visas jų kėbulas ir buvo kurtas autosportui. Išties geras pasirinkimas raliui.“

„Lukai, paaiškinkite apie autosportą daug nenusimanantiems žmonėms: kuo skiriasi eilinis automobilis nuo to, su kuriuo skriejate trasoje? Negi gali paimti paprastą automobilį iš gatvės ir jį pritaikyti raliui?“ – nusistebiu.

„Iš tikrųjų viskas labai paprasta, – šypteli pašnekovas. – Užtenka užsidėti gerą dugno apsaugą, lankus, sėdynes, minimaliai pritaikyti važiuoklę ir gali varyti, – patikina Lukas ir atskleidžia, su kokios vertės automobiliu pats leidžiasi į ralį. – Dabar visiškai paruoštą savo ralio automobilį parduočiau už kokius 10 000 eurų. Su tokiu C lygoje, kurioje ir važiuoju, galima sėkmingai pretenduoti į titulus.“

Investicijų lubos išsaugo žmogaus faktorių

Kaip pasakoja sportininkas, kiekviena lyga automobilių techniniams parametrams yra numačiusi reglamentą.

„C lygoje neleidžiami dideli pakeitimai: jokių variklio modifikacijų ar aukštesnių amortizatorių negu numatyta, – tęsia Lukas. – Pavyzdžiui, A lygoje ir aukštesnėse leidžiami amortizatoriai su išsiplėtimo bakeliais. Vien tokie atsieitų apie 10 000 eurų.

Jei toje pačioje lygoje važiuos automobiliai, kurių techniniai parametrai stipriai skiriasi – į vieną sudėta 10 000 eurų, o į kitą – šešis kartus daugiau, tada technika ims viršų ir žmogaus profesionalumo faktoriaus nebeliks.

O dabar kiekvienos lygos reglamentas nustato lubas, todėl toje pačioje lygoje negali atsirasti konkurentų su automobiliais už, tarkime, 60 000 eurų ir 10 000. Taigi galima sakyti, jog C lygoje varžosi tiesiog standartinės klasės automobiliai.

Ši lyga tam ir skirta, kad žmonės sąlyginai be didelių išlaidų galėtų pradėti dalyvauti. Tai išties pasiteisino. Dabar C lyga, palyginti su B ir A, Lietuvoje gausiausia, nes norint pradėti, kaip minėjau, užtenka 10 000 eurų.

C lygos raliuose vidutiniškai dalyvauja po 100 ekipažų. Tai optimalus skaičius varžyboms ir kartu didelės konkurencijos rodiklis, – pabrėžia Lukas. – Apskritai autoralis Lietuvoje šiuo metu labai populiarėja – varžybų lygis aukštas, sulaukiame daug svečių iš kaimyninių šalių.“

Trys Kėdainių ekipažai ralio serviso zonoje: (iš kairės) Eividas Sitavičius, Rimvydas Pagirskas, Tomas Valevičius, Lukas Lazauskas, Žygimantas ir Mindaugas Gyliai./Valdimanto Grigonio nuotr.

Treniruotės – karjere

Lukas atkreipia dėmesį, jog kainuoja ne tik automobilio paruošimas varžyboms, dalyvavimas pačiame ralyje, bet ir treniruotės.

„Autosportas – kaip lėktuvo pilotavimas: kuo daugiau treniruojiesi, tuo geriau imi jausti automobilį, kaip jis važiuoja ant sausos dangos, o kaip ant šlapios. Mūsų treniruotės vadinasi testais. Viena iš treniruočių vietų Kėdainių rajone – Milžemių kaimo karjeras. Esame dėkingi, kad šį karjerą valdanti įmonė „Kėdainių karjerai“ mums leidžia čia atlikti testus. O kainuoja tokiame sporte kiekvienas išvažiavimas“, – apibendrina pašnekovas.

„Tai kokiai kišenei šis sportas?“ – teiraujuosi Luko. „Kaip sakau, aš pinigų neturiu, bet sportuoju, – nusijuokia. – Šiaip tai nepigus sportas. C lyga, galima sakyti, mėgėjų lyga. Mes – visi sportininkai – dirbame kitus darbus, o ralis yra hobis.“

Į šturmanus – ralio naujokas

Ralio trasa vairuotojas neskrieja vienas – šalia būtina turėti šturmaną. Į pirmąsias varžybas Luką lydėjo pusbrolis.

„Mano pusbrolis Dainius Starkus anksčiau buvo šturmanas, bet ralio puslapį savo gyvenime jau buvo užvertęs ir nebenorėjo vėl į tai veltis. Vis tik man pavyko jį įkalbėti, – pasakoja Lukas. – Kartą su savo ralio automobiliu atvažiavau pas žmoną į darbą. Sutikau jos kolegą Tomą Valevičių. Pradėjome kalbėtis, pasakiau, kad ieškau šturmano. Jis panoro pabandyti, nors autosporte neturėjo jokios patirties. Sutikau, nes mačiau, kad Tomas turi visus šturmanui reikalingus asmenybės bruožus: konkretus, punktualus. O niuansus išmoksti. Kadangi abu buvome žali, mums viskas buvo įdomu. Sekėsi visai neblogai – ilgainiui greitėjom. Kartą iš 100 ekipažų buvome 20-ti.“

Techniškai paruošti automobilį Lukui padeda bičiulis, su kuriuo varžybų išvakarėse garaže abu kartais užtrunka ir iki paryčių.

„Tai mano geras draugas Mindaugas Kerulis. Jis visada padeda šiais klausimais. Kartu garaže ir dirbame, – pasakoja Lukas. Bet tai dar ne visa sportininko komanda. – Svarbi dalis yra mano žmona Neringa. Savo palaikymu bei pagalba ji irgi labai prisideda.“

Lukas atskleidžia, kad jo žmona – taip pat autosporto entuziastė, todėl suprasti vyro pomėgį ir visus šio sporto užkulisius jai nesudėtinga.

Pati svarbiausia Luko palaikymo komanda – autosporto virtuvę puikiai pažįstanti žmona Neringa ir judviejų atžalos – dukra su sūnumi./Asmeninio archyvo nuotr.

Žigulys prieš BMW

Luko pasiteirauju, kokios yra sėkmės ralyje dedamosios: kiek svarbus techniškai paruoštas automobilis, o kiek lemia vairuotojo bei šturmano profesionalumas? Pašnekovas atsakymą iškalbingai iliustruoja istorija, kai vienose varžybose jį su BMW aplenkė gerokai daugiau patirties sportininkas. Tiesa, vairavo šis... žigulį.

„Kai su savo BMW pradėjau dalyvauti varžybose, mano automobilis buvo turbūt dvigubai galingesnis už žigulį: 140 kilovatų prieš 70, – detalizuoja Lukas. – Ralyje automobiliai prie starto linijos rikiuojasi vieni už kitų ir kas minutę yra paleidžiami. Kaip tik už mūsų stovėjo visą gyvenimą raliuose dalyvavęs sportininkas Latvėnas su žiguliu. Aš trasoje su savo BMW jo niekaip negalėjau pavyti. Tada supranti, kiek daug reiškia patirtis.“

Šturmanavo 70-mečiam anglui

Autosportas iš kitų sporto šakų išsiskiria tuo, kad čia nesvarbus dalyvių amžius. Trasa vienodai sutinka ir 18-metį, ir 70-metį.

„C lygoje važiuoja įvairiausio amžiaus ekipažai: jauniausiam vairuotojui apie 12 metų, o aš pats neseniai šturmanavau 70-mečiam anglui Deivui Hollandui (Dave Holland). Buvo labai įdomu – išskirtinė asmenybė. Galiu pasakyti viena – parako jis dar turi, – juokiasi Lukas ir kalbėdamas apie ralio terminus, įneša daugiau aiškumo. – Iš tiesų šturmano kaip ir nėra. Yra pirmas ir antras vairuotojai. Jeigu nori, to paties ralio metu vieną greičio ruožą gali vairuoti vienas, o kitą – kitas.“

Sportininkas pasidalina, kad dalyvavimas varžybose būnant šturmano pozicijoje jam išėjo į naudą: suteikė svarbios patirties ir praplėtė akiratį.

„Kiek daug varžybų sėkmei lemia geras šturmano pasiruošimas ir užtikrintumas, supratau šturmanaudamas D. Hollandui. Kai aš jam sakydavau „varyk, varyk“, tas 70-metis sportininkas spausdavo gazą iki dugno, nes girdėdavo, kad aš kalbu užtikrintai.“

Pašnekovas akcentuoja, jog šturmanas ir vairuotojas vienas kitu turi pasitikėti besąlygiškai.

„Vairuotojas turi gebėti jausti, skaityti šturmano balso toną, nes šturmanas savo stenogramoje mato kelią į priekį, žino, kad nėra pavojingų vietų, o vairuotojas mato tik tai, kas dabar prieš akis (aut. past. – automobilių sporte stenograma – tai greičio ruožų ypatumų kodavimo sistema). Jeigu šturmanas kalba užtikrintai, tada vairuotojas taip pat užtikrintai ir važiuoja.

Bet lygiai taip pat šturmanas turi perprasti ir vairuotoją: vienas nori, kad tu jį pušintum, ragintum, sakytum „čia lėk, čia laikyk, neatleisk gazo“, o kitas vairuotojas gal ir taip per greitai varo, tada turi jį pristabdyti. Taigi reikia pajausti žmogų. Kaip ir visur, jei komanda siekia rezultato, jos nariai turi susigroti lyg orkestras.“

Broliai Gyliai./Valdimanto Grigonio nuotr.

Tėtis bijojo – sūnus išdrįso

Pasiruošti konkrečiai ralio trasai iš anksto sportininkai negali – viskas vyksta jau atvykus į varžybas.

„Atvažiavus duoda greičio ruožą. Vieną kartą jį pravažiuoji, vairuotojas pasako, ką šturmanui rašyti. Jei gerai susirašai trasą, tai suteikia labai daug pranašumo. Paskui tą patį greičio ruožą važiuoji antrąsyk, tik jau truputį greičiau, ir susitikrini. Viskas – toliau startas, – pasakoja Lukas. – Mano tėtis ralio niekada nevažiavo, nes sakė, kad jam labai baisu, viskas per greitai – važiuoji ir vaizdas, medžiai tarsi skrenda pro šoną.

Galbūt mano pasąmonėje įsirašė, kad jei tėčiui baisu, tai man nebus baisu, – šypsosi tą akimirką savo žvilgsniu tikrą adrenalino fanatiką primenantis Lukas. O skambiojo adrenalino ralyje su kaupu. Kaip dažnai pašnekovui trasoje gyvenimas prabėga pro akis? Nuolat! – Beveik kiekviename greičio ruože, – juokiasi jis. – Kai nekliudęs medžio praleki tik per plauką.

Iš tikrųjų pavojus ralio metu būna visur. Nėra jokių atitvarų, apsauginių smėlio supylimų, jei nesuvaldęs automobilio išlėktum iš trasos.“

Pasak Luko, ralį sportininkai vadina aukščiausia autosporto disciplina. „Čia ir žiedas, ir krosas – viskas sumaišyta, trasa nevienoda, permaininga, didžiulė dinamika, viskas vyksta tiesiog čia ir dabar. Pavyzdžiui, jei startuoji 50-tas, nors prieš tai ir susirašei trasą, bet atvažiavęs po pusšimčio automobilių toje pačioje vietoje matai visai kitokį vaizdą – išdaužytus posūkius ir pan. Buvai pasiruošęs čia važiuoti greitai, bet matai situaciją ir supranti, kad negali. Turi tą pačią akimirką spręsti, ką darysi.“

Informatiko gyvenimo balansas

Lukas dirba informacinių technologijų srityje, todėl, kaip pats juokiasi, ralyje patirti ekstremalūs pojūčiai atkuria gyvenimo balansą.

„Dainininkams prieš lipant į sceną dreba kojos, balsas, o kaip jaučiasi ralio sportininkai laukdami starto?“ – klausiu pašnekovo.

„Būna, kad kojos dreba, bet tik prieš pirmą greičio ruožą ir iki tos akimirkos, kai užsidega žalias šviesoforo signalas. Paspaudi gazą, o tada viskas – galvoje bereikalingų minčių nelieka, viskas pasimiršta, – sako Lukas ir atskleidžia, kas užtikrina Fortūnos palydą trasoje. – Svarbiausia gerai išsimiegoti ir gerai jaustis. Jei sergi ar esi pavargęs, tavo reakcija bus prasta, todėl neverta važiuoti, nes rezultato nebus. O švaria galva – visai kas kita. Žinau, kad rūkantys sportininkai, likus porai savaičių iki varžybų net atsisako cigarečių.“

Ardo žiūrovų automobilius

Klausydamasi Luko suprantu, jog C lygos raliuose konkurencija tarp ekipažų yra labiau kurianti nei griaunanti. Jei grožio konkursuose pretendentės į karūną slapta plėšo viena kitos sukneles, tai ralio ekipažai garbės kodekso laikosi šventai – ne tik negadina vienas kito automobilių, bet ir atsiradus techninėms kliūtims būtinai ištiesia pagalbos ranką.

„Dalyviai vieni kitus palaiko, o ištikus bėdai – sutelkia jėgas. Serviso zonose, jei ko pritrūksta, leki pas kitus ekipažus ir jie visada pasidalina, – pasakoja Lukas. – Viename Kėdainių ralyje dalyvavo sportininkas iš Latvijos. Jo mašina užgeso prie „Vikondos“ klubo, ekipažas automobilį nusistūmė iki Didžiosios Rinkos aikštėje buvusios serviso zonos. Ateinu – visi sėdi galvas nunarinę. Pasirodo, mašina nesikuria. Latviai manė, kad viskas – jų finišas čia.

Su mechaniku nusprendėm dar pabandyti. Reikėjo starterio. Radau jį, atnešiau ir mašina užsikūrė – vėl ekipažo akys žiba. Jie finišavo ir netgi užėmė trečią vietą.

Būna, kai ir žiūrovai sportininkams siūlo išsiardyti jų automobilius. Tokiais atvejais ekipažai pasiskolina reikiamas dalis, o po varžybų įdeda atgal. Taigi ralio metu gyvenimas verda. Čia nutinka pačių netikėčiausių dalykų.“

Įvarė šoką

Vos per trejus mėgėjiško sporto metus Lukas nuo lenktynininko užaugo iki ralio organizatoriaus. Pašnekovas neslepia – jo sumanymas Kėdainiuose atgaivinti ralio tradiciją šoko terapija tapo daugeliui – skeptikų buvo daugiau nei juo tikinčių. Mažai, kas būtų drįsęs lažintis, jog ši sporto šaka mūsų mieste pabus iš letargo miego. Vis tik Lukas pasitikėjimo kreditą gavo ir, kaip laikas vėliau parodė, ne veltui.

„Važinėjome su Tomu raliuose ir vis pagalvodavome, kad reiktų tokį surengti Kėdainiuose. Tomas paskatino: „Imk ir daryk.“ Jo žodžiai vis skambėjo galvoje, todėl nusprendžiau imtis organizuoti ralį, – pasakoja Lukas. – Pirmiausia suradau tinkamas trasas. Jos C lygai Kėdainiuose tobulos. Suradęs trasas atsidariau klubą, susitvarkiau dokumentus, iš Lietuvos automobilių federacijos gavau ralio datą ir nuėjęs į savivaldybę pasakiau: „Laba diena, Kėdainiuose bus ralis“, – įsivaizduodamas, kaip utopiškai savivaldybėje jį sutikusiems specialistams tai turėjo skambėti iš vos 30-metį perkopusio vyruko lūpų, juoktis pradeda Lukas. – Visiems buvo šokas. Iki tol niekam nebuvau prasitaręs apie savo planus.

Kėdainiuose ralį visi jau buvo pamiršę, todėl savivaldybėje į mano sumanymą žvelgė dvejodami. Galvojo, kad tai bus panašu į drifto renginį, todėl vyks aerodrome. O čia – keliais aplink Kėdainius. Jiems buvo sunku įsivaizduoti, kaip tai atrodys.

Vis tik jau pats pirmas ralis visiems labai patiko, pritraukė apie 90 ekipažų iš Lietuvos ir kaimyninių valstybių bei daugybę žiūrovų iš visos Lietuvos, todėl tapo aišku, kad tęsime, – pasakoja Lukas. – Kitais metais savivaldybė labai entuziastingai sutiko į Kėdainių apylinkes grįžtantį ralį ir daug prisidėjo organizuojant šį sporto renginį.“

Be komandos ralis tebūtų svajonė

Šį pavasarį, gegužę, Lukas su komanda į savo sąskaitą įsirašė antrąjį Kėdainiuose suorganizuotą ralį.

„Pirmas ralis buvo fainas, o antras – dar geresnis. Kaip įprasta C lygos raliuose, į Kėdainių ralį testuoti savo mašinų atvažiavo ir A lygos dalyvių. Sportininkų atsiliepimai buvo labai geri. Visuomenės susidomėjimas didžiulis. Savo parama renginiui prisidėjo rajone veikiančios įmonės, savivaldybė, vyko ir tiesioginė ralio transliacija. Taigi rezultatas pranoko lūkesčius“, – visų palaikymu džiaugiasi kėdainietis.

Nors ralio organizavimo virtuvę Lukas pristatė lakoniškai, bet iš tikrųjų sudėtingiems pasiruošimo darbams tenka skirti kone metus. Pašnekovas akcentavo, jog Kėdainių ralis tebūtų likęs neįgyvendintu užmoju, jei ne komanda, kuri padėjo šiai idėjai tapti kūnu.

„Labai norėčiau padėkoti Justinui Žebarauskui bei jo draugams Augustinui ir Orestui, kurie smarkiai padėjo rengiant abu Kėdainių ralius, – sako Lukas. – Jie padėjo tvarkyti kelius, paruošti trasas ir prisidėjo dar daug daugiau! Be šių jaunuolių vargu ar būtų viskas taip sklandžiai pavykę. Geresnės komandos net nebūčiau svajojęs gauti.“

Virš dotnuviškių galvų – čempionų aura

Lukas itin vertina ir dar vieną atradimą – gausėjančias būtent Kėdainių sportininkų gretas.

„Kai pradėjome organizuoti ralį, atsirado daugiau kėdainiečių ekipažų. Dabar turime penkis. Kai kurie iš jų itin perspektyvūs – tikrai galėtų tapti net ir A lygos čempionais, – intriguoja pašnekovas. – Daug vilčių teikia Dotnuvoje gyvenantys broliai Mindaugas ir Žygimantas Gyliai. Šie jaunuoliai turi labai didelį potencialą. Jų tėtis daug metų važiavo automobilių kroso varžybose, o dar jis – ir puikus mechanikas, todėl sūnums labai gerai paruošia automobilį.

Mindaugas ir Žygimantas jau nuo pirmų metų C lygos absoliučioje įskaitoje visus lenkia ir lipa ant nugalėtojų pakylos. Po kelių metų jie galėtų važiuoti ir A lygoje. Galbūt Kėdainiuose turėtume čempionus, – pergalingą ateitį dotnuviškiams piešia Lukas. – Bet tam reikia didesnio mūsų krašto bendruomenės susitelkimo, finansinio palaikymo, nes dabar broliai varžybose dalyvauja tik iš šeimos biudžeto. Taigi norisi padėti jauniems, tokį entuziazmą turintiems Kėdainių ekipažams.“

Praėjusį savaitgalį – pergalės!

Aukštą meistriškumą krašto sportininkai pademonstravo ir praėjusį šeštadienį (rugpjūčio 23-iąją) Dauguose (Alytaus r.) vykusiame Lietuvos automobilių Mini ralio čempionato penktajame etape. Broliai Mindaugas ir Žygimantas Gyliai OC 4WD klasėje pelnė antrą vietą, o absoliučioje įskaitoje iškopė į ketvirtąją. Sėkmė šypsojosi ir dar vienam kėdainiečių ekipažui – OC 2WD klasėje pergalę šventė Rimvydas Pagirskas su Edvinu Pranckūnu!

Autorius: Akvilė KUPČINSKAITĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama