Slėpė žydus vokiečių karių panosėje
Tauragės kurjeris
Turinį įkėlė
https://kurjeris.lt/kitos/taurragis/slepe-zydus-vokieciu-kariu-panoseje/
„Mano seneliai Petras ir Zofija Ivanauskai vokiečių okupaciją pasitiko savo ūkyje Mažonuose. Ūkio darbus atlikti padėjo jau ūgtelėję vaikai – sūnūs Antanas, Petras ir būsimas mano tėvas Fabijonas bei dukros Zosytė, Elena ir Birutė. Pastovių samdinių neturėjo, didesniems pavasario ir rudens darbams kviesdavo į talką kaimynus. Įdomu tai, kad jų sodyba vėl neišvengė okupantų dėmesio. Jei per sovietų okupaciją seneliai buvo priversti apgyvendinti karininką Deimjanovičių su šeima, tai užėjus vokiečiams naujieji okupantai nutarė jų sodyboje įkurti vokiečių karinio dalinio štabą ir karinę lauko virtuvę“, – sako žinomas chirurgas Tomas Ivanauskas.
Geriausias draugas – žydas
Vokiečiai su Ivanauskų šeima nekonfliktavo. Atmintyje išliko vienas karštas kivirčas dėl arklio. Į Mažonus atvykusiam SS karininkui krito į akį Ivanauskų arklys. Nutarė jį konfiskuoti. Petras Ivanauskas, keletą metų gyvenęs Vokietijoje, mokėjo kalbėti vokiškai, bandė esesininkui aiškinti, kad negali atiduoti arklio, nes be jo ūkyje neišsiversi. Esesininkas ūkininko argumentų nepaisė. Ginčą išgirdo Vermachto karininkas iš sodyboje įsikūrusio štabo. Jis įsikišo į kivirčą, užtardamas ūkininką. Tada jau ginčas įsiplieskė tarp dviejų karininkų. Abu vyrai įkaito, net atsisegė pistoletų dėklus. Esesininkas, turbūt supratęs, kad šaudytis su vokiečių karininku ne pats geriausias reikalas, atsitraukė. Arklys liko išgelbėtas, galėjo toliau ramiai tarnauti ūkiui.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje didžiausia problema buvo hitlerininkų požiūris į žydus, kurių Tauragėje gyveno daug. Žmonės jau žinojo, kaip hitlerininkai pasielgė su Vokietijoje gyvenusiais žydais, kaip pradėjo juo žudyti aneksuotoje Austrijoje, neseniai okupuotoje Lenkijoje.
Ivanauskų šeima gražiai sugyveno su vietiniais žydais. Apie tai byloja išlikę gydytojo Fabijono Ivanausko prisiminimai.
„1936 metais išlaikiau stojamuosius egzaminus į Tauragės gimnazijos pirmąją klasę. Teko iš Mažonų važinėti į Tauragę. Apie pusę miesto gyventojų sudarė žydai, – prisimena Fabijonas Ivanauskas. – Mano geriausias klasės draugas buvo Aronas Mostas. Jo tėvas buvo dantų gydytojas, gyveno nuosavame ilgame vieno aukšto name, kairėje pusėje važiuojant Skaudvilės kryptimi. Mudu su Aronu jo namuose dažnai kartu ruošdavome pamokas. Kažkodėl jam prasčiau sekėsi prancūzų kalba ir algebra, tai jam kiek galėdamas padėdavau. Mano vyresnis brolis Antanas gerai mokėsi gimnazijoje, todėl ir jį dažnai žydų šeimos kviesdavo repetitoriumi.
Man prisimena graži tradicija – rugsėjo 1 dieną visa gimnazija eidavome pasimelsti. Mes, katalikai, į savo bažnyčią, protestantai evangelikai – į savo bažnyčią turgaus aikštės gale, stačiatikiai pravoslavai rinkdavosi nedidelėje cerkvėje prie geležinkelio stoties, žydai mokiniai eidavo į sinagogą. Ji buvo medinė, didelė, rytinėje Tauragės miesto dalyje.
Įvairių žydiškų švenčių metu mane Arono šeima vaišindavo neįprastais žydiškais valgiais, skanėstais. O per katalikiškas ir šeimos šventes kviesdavau Aroną pas mus. Abiejų tėvai mūsų draugyste buvo labai patenkinti.
Taip mes sėkmingai draugavome iki 1941 metų. Visi sugyvenome, buvome draugiški. Svarbiausia tuomet buvo mokslas, už kurį reikėjo tėvams mokėti po 75 litus, o tai buvo dideli pinigai. Visi, nepriklausomai nuo tautybės ir religijos, troškome mokslo, stengėmės rimtai ir gerai mokytis“.
Turtą nacionalizavo
„Nors mokslas buvo brangus, mūsų tėvai pinigų vaikų švietimui negailėjo, – prisimena vyresnysis Fabijono brolis Petras Ivanauskas. – Gerai prisimenu to laiko kainas ir litų vertę. Karvė kainavo apie 100 litų, bekonas šimto kilogramų svorio apie 40–50 litų, arklys 400–600 litų. Buvo brangi įvairi technika, nes Lietuva pati jos dar negamindavo, o atsiveždavo iš užsienio. Dviratis kainavo nuo 150 iki 300 litų, radijas – apie 400 litų“.
1939 m. surašymo duomenimis, Tauragėje gyveno 10 561 gyventojas, o iš jų – apie 4000 žydų. Ramų gyvenimą nutraukė Klaipėdos krašto aneksija, kai per keliolika valandų žydai ir susipratę lietuviai turėjo skubiai palikti Vokietijos užgrobtą teritoriją, antraip jų būtų laukusi liūdna lemtis. Daug klaipėdiečių žydų šeimų tada atsikėlė į netoli esančią Tauragę. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Lietuva priėmė gausius pabėgėlius iš užpultos Lenkijos. Tada atvyko ir daug Lenkijos žydų, kurių dalis apsistojo ir Tauragėje.
Pirmoji sovietinė okupacija, turto nacionalizacija ir „buržuazinių piliečių“ trėmimai į Sibirą vienareikšmiškai palietė ir Tauragės žydus: iš Tauragės buvo ištremta 17 žydų šeimų, iš viso 58 žmonės. Tarp jų ir būsimojo žinomo milijardieriaus, Rusijos oligarcho, Romano Abramovičiaus seneliai.
Dar labiau pablogėjo Tauragės žydų gyvenimas užgriuvus Hitlerio kariaunai. 1941 metų liepos mėnesį gestapas suėmė beveik 300 Tauragės žydų, jie buvo uždaryti į 7-ojo pėstininkų pulko kareivines, kitą dieną – už kalėjimo Visbutų kaime. 1941 metų rugsėjo 6 d. apskrities viršininkas V.Mylimas išleido nurodymus, kuriuose numatyta, kad žydai privalo nešioti Dovydo žvaigždę, negali vaikščioti šaligatviais, važinėti susisiekimo priemonėmis, sėdėti viešose vietose; taip pat visas žydų turtas konfiskuojamas ir tvarkomas pagal apygardos komisijos nuostatus. Tauragės žydų getas buvo įrengtas jau minėtose kareivinėse Vytauto gatvėje.
Maitino kas likdavo nuo vokiečių
Žydai, tik prasidėjus karui, ėmė masiškai bėgti iš Tauragės. Jie traukėsi į rytus – Šilalės, Skaudvilės kryptimis. Vietiniai gyventojai buvo įspėti ir prigąsdinti, kad jeigu slėps žydus ar sovietų kareivius ir jų šeimas, bus iš karto sušaudyti. Tokie karo komendanto įsakymai vokiečių ir lietuvių kalbomis buvo išklijuoti visur, kur tik rinkdavosi žmonės.
„Mūsų Mažonų kaimas buvo kelių kryžkelėje. Todėl dažnam žydui, slapta bėgančiam iš Tauragės, teko kirsti Mažonus. Dauguma kaimo gyventojų labai bijojo net priimti pernakvoti žydų šeimas. Mano tėvai buvo giliai religingi, humaniškų pažiūrų. Mama Zofija, amžinatilsį, kupina krikščioniško gailesčio, labai nuoširdžios sielos, jei kas keliaudamas paprašydavo pernakvoti, niekada neatsakydavo, – prisimena Fabijonas Ivanauskas. – Nepasikeitė tėvų požiūris ir po grėsmingų vokiečių karo komendanto grasinimų. Mama, pasitarusi su tėčiu, pradėjo slėpti besitraukiančius žydus. Vienu metu jų buvo susirinkę apie 30. Vieni atėjo pėsčiomis, kiti atvažiavo dviračiais, bėgo ir visomis šeimomis, su vaikų vežimėliais. Atveždavo vežimais, paslėpę po šienu ar šiaudais, ir kaimynai. Nors nuo to laiko praėjo jau daug metų, kai kurių pavardes iki šiol prisimenu. Slėpėme Jeršovičių, kuris turėjo malūną Tauragėje, laikrodininką Fišerį, prekybininką Koganą ir daugelį kitų“.
„Žydus tėvai slėpė jaujoje ir peludėje, kurios buvo sodo gale, atokiau nuo gyvenamojo namo. Mes, visi šeši Ivanauskų vaikai, gerai žinojome, kokią grėsmę gali užtraukti žydų slėpimas, tačiau visi nevaikiškai tylėjome, apie tai nebuvo iš viso kalbama. Matė tai ir artimiausi kaimynai – Jonas Ivanauskas, tėvelio brolis, Marija Samoškienė, tėvelio sesuo, žinojo ir tolimesni kaimynai, bet niekas neišdavė“, – prisimena vyriausias Fabijono brolis Antanas Ivanauskas, vėliau tapęs kunigu.
Petras ir Zofija Ivanauskai nenustojo slėpti žydų ir kai jų sodyboje įsikūrė vokiečių karo intendantūra. Besislapstančius žydus jie pradėjo maitinti tuo, kas likdavo vokiečiams pavalgius.
„Kai jie pamaitindavo iš didelio katilo karininkus ir kareivius, katilo dugne visada likdavo mėsos gabalėlių, riebalų, kitko. Motina rasdavo išeitį. Pakurdavo ugnį po katilu, įpildavo dar kokių nors kruopų, jų ūkyje visada būdavo. Išvirusi kviesdavo mus, vaikus, su katiliukais pavalgyti. Mes būdavome jau sotūs ir žinodavome, kur reikia eiti „pavalgyti“ – į sodo galą, prie jaujos, kur laukė išalkę žmonės, – prisimena Fabijono vyresnis brolis Petras Ivanauskas. – Mus, einančius valgyti ir kažkur nešančius garuojančius katiliukus, matydavo ir vokiečių kariai, bet jie nesidomėjo. Man kartais atrodė, kad vokiečiai gal ką nors ir įtaria. Bet jie nesikišo. Matyt, ne visi vokiečiai labai pritardavo hitlerinei ideologijai“.
Sušaudė apie 4000 žydų
Tačiau iš Tauragės atsklisdavo vis neramesnės naujienos. Ten likusiems žydams gyvenimas vis blogėjo. Visus giliai sujaudino gydytojo Šapyro, kuriam ne viena gyventoja buvo dėkinga už sveikatos grąžinimą, likimas.
Tauragė buvo labai sudaužyta, gatvėse daug bombų išraustų duobių. Vokiečiai varė gyventojus tas duobes užpilti, gatves išlyginti, nes tai trukdė kariniam transportui. Šalia gaisrinės pilkame dviejų aukštų name dirbo ir gyveno gydytojas ginekologas Šapyro. Kariškiai pareikalavo, kad jis eitų kastuvu užkasti duobes gatvėje. Šapyro, gerai mokėjęs vokiečių kalbą, atsisakė paklusti, teigdamas, kad jis yra gydytojas, o ne kasėjas. Vokiečių karininkas įsiuto, jėga išvedė gydytoją iš namų, privedė prie gatvėje žiojėjančios duobės ir, nušovęs Šapyro, liepė čia pat jį užkasti.
Greitai hitlerininkai nuo pavienių teroro aktų perėjo prie masinių žydų žudynių. Tai netruko pajusti ir Ivanauskai.
„Buvo graži saulėta rudens diena. Aš su broliu Petru buvome talkoje Kaziškių kaime, už Šunijos upės, pas mums gerai pažįstamus ir gerus draugus Martinkus. Šeimininkas buvo miško eigulys. Talkoje, kuliant javus, mūsų buvo apie 20 žmonių. Iš pradžių nuotaika buvo pakili, darbinga. Nustebę suklusome, kai pasigirdo pirmieji šūviai, vėliau ir salvės. Frontas jau buvo toli į Rusiją nužengęs, visiems buvo nesuprantama, kur ir kodėl pasigirdo šautuvų salvės, kurios laikas nuo laiko pasikartodavo. Ta nežinia mus trikdė, slėgė, talkininkų darbo nuotaika krito, – prisimena Fabijonas Ivanauskas. – Vėliau kažkas pasakė, kad iš Tauragės sunkvežimiais veža žydus šaudyti. Nuotaika visai pagedo, buvo baisu. Kitą dieną su broliu Petru dviračiais nuvažiavome į egzekucijos vietą. Pamatėme šviežiai supiltą žemę, kraujo dėmes. Kraupus vaizdas. Nesitikėjo, kad pasaulyje gali vykti tokie baisūs dalykai“.
„Tą dieną turėjau važiuoti į Tauragės gimnaziją atsiimti brandos atestatą, – prisimena Fabijono brolis Antanas Ivanauskas. – Sėdau ant dviračio, maniau greitai įveiksiu tuos septynis kilometrus, skiriančius Mažonus nuo Tauragės. Bet nuvažiavusį tik du kilometrus mane sustabdė vokiečių patrulis ir įsakė grįžti į Mažonus. Dar pridėjo, kad važiuoti galėsiu rytoj. Nustebau, nes tokių patrulių anksčiau čia nebūdavo. Labai norėjau atestato, todėl nepaklusau vokiečių patrulio įsakymui. Mišku, šunkeliais, perbridęs Šunijos upę, pasiekiau Tauragę. Mieste pamačiau gatve važiuojantį sunkvežimį, jo kėbulas buvo pilnas stovinčių žydų. Gimnazijoje sužinojau baisią naujieną – šaudomi žydai. Vadinasi, mano matytas sunkvežimis vežė žmones į paskutinę kelionę... Gaila, kad nežinojau, būčiau peržegnojęs“.
Dabar jau žinoma liūdna ir tragiška statistika. 1941 metų vasarą apie 900 Tauragės geto žydų vyrų buvo sušaudyti Visbutų kaime, o apie 3000 moterų, senelių ir vaikų rugsėjo mėnesį buvo sušaudyti Antšunijų kaimo miške.
Redagavo Elita Žemaitienė
Autorius: Vytautas Žeimantas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
