Skulptoriaus Juozo Šlivinsko eskizai sugrąžina į Juozo Miltinio laikus

Įžengus į režisieriaus Juozo Miltinio memorialinį butą atrodo, kad laikas trumpam sustoja – čia susitinka dvi išskirtinės asmenybės, kurių kūrybinė draugystė paliko ryškią žymę Lietuvos kultūroje.

Prieš metus į amžinybę išėjusio skulptoriaus Juozo Šlivinsko paroda „Prisiminimas“ atveria ne tik jo kūrybos pradmenis, bet ir suteikia progą pažvelgti į dviejų menininkų – skulptoriaus ir legendinio režisieriaus – draugystės istoriją, užgimusią Panevėžio dramos teatro klestėjimo metais.

Trapūs prisiminimai

Režisieriaus Juozo Miltinio namuose-memorialiniame bute eksponuojama skulptoriaus Juozo Šlivinsko (1950–2024) skulptūrinių eskizų paroda „Prisiminimas“ nukelia į šių dviejų meno grandų kūrybinės draugystės ir Panevėžio dramos teatro klestėjimo laikus.

„Prisiminimas“ – pavadinimas, padiktuotas vieno J. Šlivinsko skulptūrinės kompozicijos škico, davusio pradžią visai parodai. Kaip ekspoziciją pristato jos kuratorė, menotyrininkė Miglė Banytė, parodyti idėją, tai, kas nebūtinai virsta kūriniu, pirminę mintį, emociją, plykstelėjimą. Tai, kas labai trapu, kas tarsi apnuogina autorių, o ėmus įgyvendinti kūrinį iš tvarios medžiagos, netenka dalies savo gyvybingumo.

Tačiau, pasak memorialinio buto darbuotojos Angelės Mikelinskaitės, šis pavadinimas kartu byloja ir apie atminimą vietos bei išskirtinės asmenybės – Juozo Miltinio, su kuriuo J. Šlivinską siejo artimi ryšiai.

„Skulptorius J. Šlivinskas ne kartą lankėsi šiame bute. Tai buvo ekspresyvi, veržli, bet galo įdomi ir gili asmenybė, gal dėl to ir užsimezgė jo ir J. Miltinio kontaktas. Net ir 1996 metų rugsėjo 3-iąją, J. Miltinio gimimo dieną, jo bute atidarius memorialinį muziejų, J. Šlivinskas čia atvykdavo vis tiek kaip pas J. Miltinį. Jautė pagarbą jo autentiškai aplinkai, bet įnešdavo naujų sumanymų, pasiūlydavo idėjų parodoms“, – pasakoja A. Mikelinskaitė.

[caption id="attachment_439224" align="aligncenter" width="1620"] Angelės Mikelinskaitės teigimu, Juozo Šlivinsko eskizų paroda byloja ir apie atminimą vietos bei išskirtinės asmenybės – Juozo Miltinio, su kuriuo skulptorių siejo artimi ryšiai. P. ŽIDONIO nuotr.[/caption]

Šlovinskas ar Šlavinskas

Pasak memorialinio buto darbuotojos, J. Šlivinsko ir J. Miltinio pažinties, peraugusios į bičiulystę, pradžia – 1977 metais Panevėžio dramos teatre pastatytas spektaklis „Edipas karalius“, vienas ryškiausių J. Miltinio kūrybinių sumanymų.

„Šis spektaklis buvo visai kitaip sumanytas nei kiti pastatymai. Aktoriai turėjo atrodyti kaip skulptūros, po kaukėmis paslėptais veidais. Pagal J. Miltinio sumanymą, žiūrovas neturi matyti aktoriaus. Aktorius per balsą, per emociją turi atskleisti personažą“, – pasakoja A. Mikelinskaitė.

J. Šlivinskas atvyko į Panevėžio dramos teatrą šiam J. Miltinio režisuojamam spektakliui kurti kaukių, vadinamųjų maskių.

Vėliau skulptorius apie susitikimą su garsiuoju režisieriumi yra pasakojęs: „Atvažiavau, J. Miltinis klausia pavardės. Išgirdęs sako: jei mano spektaklyje „Edipas karalius“ maskes padarysi gerai, būsi Šlovinskas, jei padarysi blogai, būsi Šlavinskas.“

„Kaukės buvo padarytos tikrai gerai. J. Miltinis skulptorių priėmė į savo aplinką. J. Šlivinskas pas jį lankydavosi, dažniausiai režisieriaus gimtadienio proga rugsėjo 3-iąją, atvykdavo ir su architektu Algimantu Mikėnu, taip pat kauniečiu“, – pasakoja memorialinio muziejaus darbuotoja.

Pasak A. Mikelinskaitės, J. Šlivinskas buvo asmenybė, tiesiog spinduliuojanti patriotizmu ir pilietiškumu, visada turėjo savo poziciją ir nebijojo jos išsakyti.

„Tikriausiai šias savybes padėjo suformuoti ir užsimezgęs ryšys su J. Miltiniu. Skulptorius yra pasakojęs, kad ruošiant spektakliui tas maskes, bendravimas su J. Miltiniu nebuvo paprastas. Pirmiausia režisierius pateikė perskaityti daug literatūros. J. Šlivinskas ją perskaitė, labai įdėmiai išstudijavo. Anot jo, J. Miltinis patį minkydavo, tyrinėdavo. Bet tas minkymas ir tyrinėjimas buvo ne todėl, kad sumenkintų, bet kad orientuotų ir įkvėptų tobulėti“, – sako A. Mikelinskaitė.

[caption id="attachment_439228" align="aligncenter" width="1620"] Parodoje „Prisiminimas“ eksponuojama daugiau nei trisdešimt Juozo Šlivinsko eskizų – tai, kas labai trapu, kas tarsi apnuogina autorių, o ėmus įgyvendinti kūrinį iš tvarios medžiagos, netenka dalies savo gyvybingumo. P. ŽIDONIO nuotr.[/caption]

Taškas nepadėtas

Parodoje „Prisiminimas“ eksponuojama daugiau nei trisdešimt J. Šlivinsko eskizų, jų piešiniai su menininko prirašytomis pastabomis.

„Nors J. Šlivinskas buvo labai komunikabilus, bendraujantis, bet kai dirbdavo, ypač susikaupdavo, atrodydavo tarsi visai kitas žmogus. Galbūt tokią discipliną, kūrybinį reiklumą irgi perėmė iš J. Miltinio“, – kalbėjo A. Mikelinskaitė.

Pasak menotyrininkės M. Banytės, ši paroda – tarsi kvietimas patirti J. Šlivinsko kūrybos pradmenis, prisiliesti prie šio skulptoriaus meninės kalbos ištakų, pajusti jo stilistikos visumą ir kontekstą.

„Tai ne tik prisiminimas apie žmogų ir menininką, bet ir tęstinis dialogas su jo idėjomis, kurios, nepaisant laiko tėkmės, išlieka aktualios, įtaigios ir gyvos“, – pristato M. Banytė.

Daugiau nei keturis dešimtmečius aktyviai kūrusio J. Šlivinsko kūrybinėje biografijoje per šimtą skulptūrinių objektų, daugiausia paminklinės ir dekoratyvinės skulptūros: antkapinis paminklas J. Miltiniui Panevėžio Kristaus karaliaus katedros kapinėse, stilizuotas stogastulpis Antano Vienuolio „Paskenduolės“ personažui Ažuožerių kaime, Anykščių rajone, lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno skulptūros Kauno Ąžuolyne, Stasio Lozoraičio paminklas Vienybės aikštėje Kaune, skulptūrinis Vyčio kryžius partizano Juozo Lukšos-Daumanto žūties vietoje Pažėruose, Kauno rajone, kompozicija „Metraštis“ Pažaislyje, Felikso Vaitkaus skrydžio per Atlantą atminimo paminklas Balinrobe, Airijoje, Povilo Plechavičiaus ir Jono Žemaičio-Vytauto biustai Kauno Karo muziejaus sodelyje bei daugelis kitų.

J. Šlivinsko palikime gausu ne tik monumentalių darbų, bet ir smulkios plastikos eskizų.

Jo dirbtuvėse saugoma beveik šimtas plastilino modelių, kuriais menininkas tyrinėjo idėjas, formas, emocijas.

„Pieš kiek daugiau nei metus Amžinybės slenkstį peržengusio menininko stiprus energetinis laukas, jį branginančių žmonių atmintis dar labai gyva. (...) Galvojant apie Juozą, taškų niekaip dar nesinori dėti – jo veiklumas, idėjų gausa, jo energija ir kūrybiškumas vis dar intensyviai sklando ne tik tarp erdvių jo dirbtuvių sienų, bet ir menininkų, kultūrininkų bendruomenėje.

Todėl ir ši paroda – greičiau pradžia nei pabaiga, impulsas, bet ne išbaigtas rezultatas, nedidelės fizinės apimties, bet su didžiuliu energijos užtaisu“, – sako M. Banytė.