Vienam svarbiausių Klaipėdos paminklų – 100 metų

Rugsėjo 27-ąją sukanka lygiai šimtas metų, kai tuometinėse Klaipėdos miesto kapinės (dabar – Skulptūrų parkas) buvo iškilmingai atidengtas paminklas, skirtas žuvusiems 1923-iųjų karinio žygio metu.  

Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos dalimi atsirado ir nauja kasmetinė tradicija – sausio 15-ąją pagerbti minėtuosius žuvusiuosius asmenis. 1923 m. sausio 20 d. Klaipėdos kapinėse, bendrame kape, buvo palaidoti trys karinėje operacijoje dalyvavę šauliai: Flioras Lukšys, Jonas Pleštys ir Antanas Ubavičius. Vasario 8 d. ten pat buvo palaidotas nežinomas karys, o vasario 22 d. – Amerikos lietuvis Andrius Martusevičius-Martus. Apie 1926 m. A. Ubavičiaus palaikai buvo perkelti į Tirkšlius. 

1925-ųjų gegužę „Klaipėdos žinios“ paskelbė dailininko, Lietuvai pagražinti draugijos Klaipėdos skyriaus pirmininko Adomo Brako kreipimąsi „Norime puošti už laisvę žuvusiųjų kapą!“. Jame vienu pirmųjų XX a. lietuviškos spaudos iliustratoriumi laikomas A. Brakas informavo, kad žiemos viduryje jau padėtas pamatas paminklui, „kurs turės už laisvę žuvusiųjų kapą pagražinti“. 

„Akmens ir cemento darbai atlikti. Pavasariui išaušus, jau ir gėlių pasodinta. Reikia dar geležinį grandinį tarp akmeninių stiebų nutiesti, reikia ant stiebų atatinkamų pagražinimų uždėti. Visa tai, kas atlikta ir kas dar atliktina, reikalinga piniginių išlaidų. Tikimės, nė vienas neatsisakys sulyg savo išgalės suteikti ar didesnę ar mažesnę auką. Aukas rinkti įgaliojami Klaipėdos žvalgai-skautai, išduodami Liet. Pagražinti Draugijos kvitus. Galima pinigus ir tiesiog įnešti Liet. Pagražinti Draugijos sąskaiton Tautiniam Lietuvių Banke, Klaipėdoje, Liepojaus gatvėj 20 Nr.“, – rašė A. Brakas.  

Paminko atidengimo iškilmės buvo surengtos tų pačių metų rugsėjo 27 d. Direktorijos pirmininko Martyno Reisgio rūpesčiu A. Brakas obelisku pavertė buvusį granitinį Vokietijos ir Rusijos sienos ženklą. Jis ilgus metus stovėjo prie pat jūros tarp Nemirsetos ir Palangos. Šio paminklo atidengimas tapo Klaipėdoje vykusios šaulių šventės dalimi. Anot spaudos, į ją buvo atkeliavę šaulių atstovai iš įvairių krašto būrių. Į paminklo atidarymą traukė eisena, suformuota stoties aikštėje.  

„Ties paminklu buvo visos šventės centrinis punktas. Be išsirikiavusių šaulių burių, čia buvo susirinkę apie 3000 žmonių. Paminklo atidengimo iškilmėje dalyvavo aukštieji krašto valdžios ir visuomenės atstovai bei veikėjai. Ponui Gubernatoriui perpjovus virveles, nukrito nuo paminklo uždanga“, – rašė „Klaipėdos žinios“. 

Reportaže buvo cituojamas kunigo Viliaus Gaigalaičio pamokslas, kuriame jis tvirtino, kad paminklas bus liudininkas ateinančioms kartoms ir „primins laikus, nuo kada su Dievo pagelba tapome sau žmonės: jis bus liudininkas, kad svetimo mes nenorim, bet tai, kas nuo tėvų mums priklauso, ginam ir ginsim“.

Po giesmės „Taigi mielam Dievui širdingai dėkavokim“ įvairios organizacijos ir asmenys skambant gedulo maršui ant paminklo sudėjo 19 vainikų. Kalbėdamas 1923-ųjų karinei operacijai vadovavęs, tuo metu gubernatoriaus pareigas jau ėjęs Jonas Polovinskas-Budrys tikino, kad ši vieta yra ir bus brangi kiekvienam lietuviui. O Šaulių sąjungos atstovas prof. Liudas Vailionis teigė, kad naujas tautai reikšmingas simbolis įgavo kitos reikšmės: „Jis rodys vergovės pabaigos dienas ir kad laisvę atgavome ne kieno nors malone, bet savo gerųjų sūnų krauju“.  

Pasak dienraščio „Lietuva“, tarp sakiusiųjų kalbas buvo ir „prefektūros paėmėjas p. Bajoras“ (Mykolas Kalmantavičius), o „už vis giliausio įspūdžio padarė vieno pavergtosios Vilnijos atstovo jausminga kalba“. 

„Jam baigus kalbėti susirinkusieji pradėjo ploti ir šaukti valio, nežiūrint to, kad kapinėse paprastai tat nedaroma“, – rašė laikraštis. 

Beje, J. Polovinskas-Budrys savo dienoraštyje kažkodėl neaprašė šių paminklo atidarymo iškilmių. Pastarajame rugsėjo mėnesio įrašų iš viso labai mažai – jie padaryti tik 8 ir 18 dienomis. 

Paminklas tapo kasmetine sausio 15-osios įvykių sukaktuvių minėjimo vieta. Prie jo nuolat lankydavosi įvairios iš Didžiosios Lietuvos atvykusiosios delegacijos.  

Po to, kai 1934-ųjų vasarą gubernatoriaus Jono Navako paskirta ir be Seimelio pasitikėjimo dirbusi M. Reisgio direktorija inicijavo Wilhelmo I statulos postamento ir Borusijos monumento likučių ardymo darbus, provokiški chuliganai rugsėjo 9-osios, kai visoje Lietuvoje ir Klaipėdoje turėjo būti minimas tautos vado Antano Smetonos 60-metis, išvakarėse surengė išpuolį prieš paminklą „Už laisvę žuvusiems“. 

„Piktadariai barbariškai išniekino Klaipėdos laisvės kovotojų kapą, išdraskė kapo gėlyną, išardė ant kapo iš lentų sukaltą šaulių ženklą, norėdami išversti karžygiams pastatytą paminklą, pasikasė po jo pamatais 90 centimetrų ir lyg apvainikuodami savo juodą darbą, prie kapo pakėlė nacionalsocialistų vėliavą su svastika“, – tada rašė „Lietuvos žinios“.  

Klaipėdos krašto kriminalinė policija netruko išaiškinti, kad taip pasidarbavo stalius Edmund Finkbeiner, gyvenęs Duonelaičio g. 5 name, ir klaipėdietis Bernhard Mikoleit iš Kalnų gatvės. Jiedu buvo suimti rugsėjo 14-ąją ir prisipažino padarę tokį nusikaltimą. 

„Abu suimtieji priklauso Neumanno priešvalstybinei „Sovogo“ partijai“, – rašė „Lietuvos žinios“.  

Po kelių dienų šis dienraštis pranešė, jog saugumas išsiaiškino, kad prie kapo ir paminklo išniekinimo dar buvo prisidėję ir kaminkrėtys Heine Rutkovskis iš Kalnų gatvės bei staliaus mokinys Guste iš Inkarų gatvės

„Per tardymą nustatyta, kad visi jie tą didelį nusikaltimą padarė. Pradžioje Finkbeiner ir Mikoleit ardė kapą, o du kiti saugojo, o pradėjus raustis po paminklu, prie to darbo susirinko visi. Auštant išsigandę jie išsibėgiojo. Per tardymą paaiškėjo taip pat, kad suimtieji jau prieš porą dienų buvo nuėję į kapus ir apžiūrėjo paminklą ir jo vietą, svarstydami galimumą paminklą nuversti. Taip pat paaiškėjo, kad tuos visus suimtuosius – nepilnamečius – kurstė suaugę vyrai. Du kurstytojai jau suimti. Tai stalius Welsch Erich iš Klaipėdos, 28 metų amžiaus, ir stalius Wesielius iš Klaipėdos, 25 metų amžiaus“, – rašė „Lietuvos žinios“.  

Paminklas atlaikė ne tik šį išpuolį, bet stebuklingai išgyveno šešerius nacių valdymo metus ir net visą sovietmetį. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Krašto paveldo gide rašoma, jog 1958-aisiais, kai buvo uždarytos senosios miesto kapinės, paminklą išgelbėti padėjo tuometė Kraštotyros muziejaus direktorė Marija Balčiūnaitė-Radavičienė, kuri dėl jo kreipėsi į paminklosaugos institucijas Vilniuje.  

„Liudijama, kad apie 1961–1962 m. pradėjus ardyti Klaipėdos senąsias kapines, kuriose stovėjo paminklas, buvo duotas nurodymas jį susprogdinti, tačiau to pavyko išvengti. 1964 m. Vilniaus paminklų apsaugos institucijos, siekdamos išskirti šį simbolį iš likusių naikinamų miesto kapinių paminklų, pradėjo rūpintis jo restauravimu. 1972 m. restauruojant paminklą pagal architekto Vytauto Guogio projektą, tautinė simbolika – Jogailaičių kryžius ir Gediminaičių stulpai – tvorelės stulpelių viršūnėse nebuvo atkurti; vietoj Gediminaičių stulpų buvo pritvirtintos į juos panašios Neptūno atributikos (trišakio) motyvo detalės“, – Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašo istorikas dr. Vasilijus Safronovas.  

Pasak jo, 1997–1998 m. paminklas restauruotas pagal architekto Vytenio Mazurkevičiaus projektą, prie jo pritvirtinta atminimo lenta su visų 12 žuvusiųjų 1923 m. sausį pavardėmis. 

Dar sykį paminklas buvo restauruojamas 2015-aisiais. Savivaldybė už tokius darbus bendrovei „Pamario restauratorius“ tada sumokėjo 28 673 eurus.  

2023-iųjų rugsėjį šalia paminklo buvo perlaidota dalis iš Čikagos atgabentų J. Polovinsko-Budrio ir jo žmonos Reginos Kašubaitės-Budrienės palaikų pelenų.  

Autorius: Martynas Vainorius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama