Raudonės „Šilo bitės“ – dainas skraidinančios moterys

Raudonės „Šilo bitės“ – dainas skraidinančios moterys. Raudonė, glaudžianti savo istorinę pilį ir žvelgianti į Nemuno vandenis, praėjusiais metais tapo jei ne gyvesnė, tai tikrai dainingesnė. Pernai lapkritį čia uždainavo moterų vokalinis ansamblis „Šilo bitės“, kūrybiškai įnešęs ryškių spalvų ir bendruomeniškumo į vietos gyvenimą. Pradžia Kolektyvą subūrė Sidonija Griškevičienė – jausminga, reikli, tačiau visada nuoširdžiai palaikanti vadovė. „Mintis suburti ansamblį kilo Raudonės bendruomenės pirmininkei Reginai Juodienei. Ji pastebėjo, kad Raudonėje trūksta kultūrinio judesio ir pasiūlė Veliuonos kultūros centro direktorei Violetai Grabauskienei paieškoti vadovo ir suburti kolektyvą. Direktorė pasiūlė man pabandyti. Įdėjome skelbimą, kviečiantį moteris prisijungti. Nustebino, kaip greitai šis kvietimas sulaukė atsako – jau kitą dieną skambino kelios norinčios dainuoti“, – prisimena Sidonija. Pradžia, kaip pasakoja ansamblio narės, buvo kupina jaudulio. Pirmos atsiliepė Regina Juodienė, Birutė Višinskienė, Akvilina Bulotienė ir Leonora Mickūnienė – būtent jos tapo „Šilo bičių“ pagrindu. „Man visada Raudonėje kažko trūko, – dalijasi R. Juodienė. – Kai atsirado galimybė prisijungti prie ansamblio, supratau, kad tai galėtų būti tas bendruomenės ryšys, kurio ilgai laukėme.“ Netruko sulaukti daugiau moterų – iš Raudonės, Skirsnemunės, Pilies kaimo. Dabar Veliuonos kultūros centro Raudonės skyriaus moterų vokaliniame ansamblyje dainuoja 11 moterų, joms talkina koncertmeisteris Rimgaudas Mickus. Darbas, vienybė ir meilė Pavadinimą pasiūlė R. Juodienė, kuri Raudonę ir jos apylinkes pažįsta nuo vaikystės. „Prie Raudonės pilies esantis parkas vietinių vadinamas šilu, o mes visos tokios darbščios kaip bitės – pavadinimas gimė natūraliai. Jis atspindi mūsų esmę: darbą, vienybę, meilę tam, ką darome“, – sako Regina. Vos po kelių mėnesių repeticijų „Šilo bitės“ jau dainavo regioninėje dainų šventėje. „Tai buvo didelis iššūkis. Vos pradėjusios veiklą, turėjome pasiruošti ir per du mėnesius išmokti devynias dainas. Buvo nerimo, bet moterys dirbo labai atsakingai“, – pasakoja vadovė Sidonija. Ir jos susitvarkė! „Pamenu, kaip į šventę išvažiavome su pasisiūtomis suknelėmis ir pasidarytais papuošalais. Tai buvo mūsų pirmasis pasirodymas, bet jaučiausi, lyg įžengėme į sceną ne tik kaip dainininkės, bet kaip viena didelė šeima“, – jausmingai prisimena A. Bulotienė. „Šilo bitės“ yra daugiau nei dainų ansamblis – tai moterų, kurios iš pažiūros labai skirtingos, bendrystės erdvė. Kiekviena narė turi savo istoriją, bet visas jas vienija muzika. Alma Snudaitienė, kuri vos nepradėjo profesionalios muzikinės karjeros, teigia, kad ansamblis jai yra galimybė atgaivinti jaunystės svajones. Ramutė Matijošaitienė, ilgą laiką dainavusi kitame kolektyve, jo nelikus džiaugiasi atradusi „Šilo bites“. Vilija Burnelaitienė, be kita ko, globojanti didelį būrį vaikų, ansamblį laiko savo „atsikvėpimo vieta“. „Visos mes čia turime savo vietą. Kai susėdame dainuoti, skirtumai išnyksta. Viena moka natas, kita – ne, bet tai nesvarbu. Kiekviena stengiasi, ir tai kuria mūsų grožį. Moterys labai nori išmokti sau širdžiai mielų dainų. Kiekviena turi savo skonį. Vienai labiau patinka romansai, kitai – linksmos dainos. Bet turime pabandyti išlaviruoti, nes reikia visko. Ir sudalyvauti visur reikia, yra ir konkursų, ir festivalių. Derinam tai, kas mums patinka, bet ruošiamės dalyvauti ir konkursuose. Labai džiaugiamės, kad turime kas mums akomponuoja“, – pasakoja vadovė Sidonija.  „Jau grojau Raudonės kapeloje, todėl kas vyksta Raudonėje, yra labai artima. Jeigu Raudonėje atsirastų teatras, tikrai ir teatre vaidinčiau. Nors esu iš Skirsnemunės, bet pamažu pažįstu Raudonės žmones ir jie tampa artimais“,– dalinosi Rūta Petrauskienė.  „Mane į kolektyvą pakvietė Rūta. Dainavau Jurbarke su mokytoja Rūta Šličkute. Bet Jurbarke kolektyvai subiro, nebeliko žmonių, nebeliko kolektyvų. Dalia Jonušauskienė ne kartą kvietė ateiti dainuoti į chorą „Lelija“, bet choras ne ansamblis, ten kažkaip paskęsti jame. Giedojau Skirsnemunės bažnyčios chore, susipažinau su Rūta. O ji sako – atsirado stipri vadovė, ateik dainuoti į Raudonę. Man vadovas labai daug reiškia. Noriu tobulėti“, – apie savo apsisprendimą pasakojo Edita Gylienė.  „Sakoma, kad jeigu užsidaro durys – atsidaro langas. 15 metų dainavau moterų ansamblyje „Vikinda“ Skirsnemunėje, bet kolektyvo nebeliko, norėjosi dainuoti ir pabūti bendraminčių būry. Su Rūta giedojome Skirsnemunės bažnyčioje, ji mane pakvietė. Pakalbinau dar kelias buvusias ansamblio „Vikinda“ nares ir atvažiavom į Raudonę. Kas pasiliko, kas išvažiavo. Labai smagu ir labai džiaugiuosi, kad turim specialistą, kuris mus moko kitaip negu iki šiol turėjom. Sidonija labai puiki vadovė“, – džiaugiasi atradusi naują kolektyvą Ramutė. Koncertmeisteris R. Mickus – vienintelis vyras kolektyve, kurį visos dainininkės vadina tikru atradimu ir perliuku. Rimgaudas turi didelę darbo su muzikiniais kolektyvais patirtį, netikėtai susiklosčius gyvenimo aplinkybėms apsigyveno Raudonėje ir pakviestas kolektyvo mielai sutiko akomponuoti. Muzika jungia Moterų atsidavimas stebina ne tik jų vadovę, bet ir klausytojus. Per metus jos surengė dešimt pasirodymų – nuo vietinių švenčių iki festivalių svetur. „Kiekvienas koncertas – tai mūsų pergalė. Moterys dirba atsakingai, repetuoja su entuziazmu ir stengiasi išnaudoti kiekvieną galimybę“, – pasakoja Sidonija. „Šilo bitės“ pačios rūpinasi visais organizaciniais reikalais – siuvasi rūbus, kuria papuošalus, pasirūpina kelionėmis. „Mes nieko nelaukiame – viską darome pačios. Jei reikia papuošalo – pasidarome, jei reikia vaišių – Vilija pagamina tokį duonos tortą, kad visi stebisi. Tai ir yra mūsų jėga“, – sako Regina. Ansamblio narės tiki, kad daina gali ne tik suburti, bet ir gydyti sielą. „Dainavimas keičia žmogų, jo požiūrį, suteikia džiaugsmo ir įkvepia drąsos. Mes dainuojame kartu, ir tai mus sujungia,“ –sako S. Griškevičienė. „Šilo bitės“ kviečia ir naujas dainininkes – prisijungti niekada nevėlu. Kaip sako Aldona Tubelienė, viena iš naujausių narių, kai ateini į pirmą repeticiją, pajunti, kad čia ne tik dainuojama – čia gyvenama.  „Mūsų kelias tik prasideda, bet mes jau įrodėme, kad mažo miestelio ansamblis gali turėti didelių svajonių“, – sako vadovė. Ir tikėtina, kad visos svajonės „Šilo bitėms“ iš tiesų pasiekiamos. Ligita GRAŽULEVIČIENĖ Ansamblio vadovė Sidonija Griškevičienė pasidžiaugė, kad moterys repetuoja labai atsakingai, su entuziazmuir nuolat tobulėja. Asmeninio archyvo nuotr.

Autorius: Jurbarko šviesa

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama