Anita Avdaljan: „Per gyvenimą nesutikau blogų žmonių“

Anita Avdaljan: „Per gyvenimą nesutikau blogų žmonių“. Anita Avdaljan pasakojo, kad visą gyvenimą jai nebuvo svetima visuomeninė veikla, o nuo 2019 metų ji yra Mažeikių trečiojo amžiaus universiteto rektore. Autorės nuotr. Mažeikiuose rengiama istorinė ekskursija „Migrantas“ pagal patyriminį „Kelionės laiku“ metodą. Ekskursijoje susijungs miesto istorija, kultūros paveldas, žmonių ir migrantų likimai. Kol ekskursijos sumanytojai ir organizatoriai atlieka įvairius pasirengimo darbus ir pamažu artėja premjeros link, „Santarvė“ pasakoja į Mažeikius gyventi atvykusių ir čia likusių žmonių istorijas. Šį kartą apie savo gyvenimą mūsų krašte papasakojo Mažeikių trečiojo amžiaus universiteto rektorė, buvusi Žemalės kaimo bendruomenės pirmininkė Anita Avdaljan. Lemtinga pažintis su lietuviu A. Avdaljan tėvynė – Latvija, gimtasis miestas – Ventspilis. Čia ji gyveno 21 savo vaikystės, paauglystės ir jaunystės metus. Bet lapkritį bus 48 metai, kai savo namais moteris vadina Mažeikius. Gyvenimas viską sudėliojo taip, kad Anita, kurios mergautinė pavardė – Ozolinia, Ventspilyje susipažino su lietuviu, židikiškiu Stanislovu Peldžiu. Baigęs mokslus Lietuvoje jis atvyko į Ventspilį ir įsidarbino medžio apdirbimo įmonėje, kuriai priklausė ir baldų gamykla. O Anita, kuri jau buvo sulaukusi pilnametystės, bet vis dar tebesimokė, vasarai įsidarbino toje įmonėje. „Iš pradžių Stanislovas man labai nepatiko. Bet aplink mane jis vaikštinėdavo kaip katinas aplink pelę ir vis kalbindavo. Vasarai baigiantis atėjau į darbą „atsiskaityti“. Jis sužinojo, kad nebedirbsiu ir priėjo pašnekinti, pasiūlė susitikti. Sutikau“, – prisiminė pašnekovė. Bandymas pergudrauti nepavyko Jaunuoliai susitarė susitikti anuomet populiarioje pasimatymų ir susitikimų vietoje – prie Lenino paminklo. Namo grįžusi Anita savo seseriai papasakojo, kad yra toks lietuvis, bendradarbis, kuris pakvietė į pasimatymą. Bet ir prisipažino, kad didelių simpatijų jam nejaučia. Sesuo patarė vykti į pasimatymą, pasisiūlė važiuoti drauge. Abi sesės nutarė kavalierių pergudrauti: nuvažiuoti autobusu ir iš tolo pasižiūrėti, ar Stanislovas laukia sutartoje vietoje, kaip atrodo. „Būdavo taip, kad autobusas netoli to paminklo apsuka ratą, išleidžia ir paima keleivius, tuomet išvažiuoja atgal. Na, atvažiuojame, atsidaro autobuso durys, o ten – Stasys. Stovi ne prie Lenino paminklo, o prie durų, tiesia ranką, suprask – lipk lauk. Žodžiu, mūsų sumanymas jį pergudrauti nuėjo perniek“, – šypsojosi pašnekovė. Po to pasimatymo pora ėmė susitikinėti. Paskui susituokė. Tada Stanislovas išėjo į kariuomenę, o paskui jauniesiems Peldžiams gimė sūnus, kuris išgyveno tik 3 valandas… Gavo pasiūlymą atsikraustyti 1977 metų balandį porai gimė antrasis sūnus, o gegužę Stanislovas, baigęs tarnybą kariuomenėje, grįžo pas šeimą. „Ventspilyje gyvenome pas mano mamą. Paskui, kai ištekėjo ir mano sesuo, visiems po vienu stogu tapo ankšta. Prašėme valdžios ir gavome mažutį kambariuką bendrabutyje. Ventspilyje situacija dėl butų buvo labai sudėtinga – nebuvo įmanoma jų gauti“, – kalbėjo pašnekovė. Tada į Latviją pranešti apie giminaičio mirtį paskambino Anitos uošvienė, Stanislovo pamotė. Ji jaunai šeimai ir pametėjo idėją apie galimybę atsikraustyti į Mažeikius. Pasakojo girdėjusi, kad „Mažeikių naftoje“ reikalingi darbininkai ir kad galima gauti butą. Anita Avdaljan drauge su šokių studijos „Serbentėlė“ narėmis ir vadove Irena Valiuviene. Nuotr. iš asmeninio archyvo Dar tos pačios viešnagės Mažeikiuose metu Anita su vyru nuėjo į įmonės kontorą pasikalbėti su potencialiais darbdaviais. Jie patikino: staliai (o staliumi buvo jos vyras) yra reikalingi, pažadėjo įdarbinti, skirti iš pradžių kambarį bendrabutyje, o paskui ir butą. „Viską aptarėme, sutarėme ir 1977 metų lapkričio 25 dieną atsikraustėme į Mažeikius. Vyras įsidarbino „Mažeikių naftoje“, aš tuo metu buvau dekretinėse atostogose. Iš pradžių pagyvenome pas uošvienę, kol gavome didelį kambarį bendrabutyje Draugystės gatvėje“, – prisiminė A. Avdaljan. Atvykai gyventi, mokykis kalbos Latvių ir rusų kalbas mokėjusi Anita lietuvių kalbą išmoko greit – per du mėnesius. Anitos uošvis mokėjo latvių kalbą, uošvienė – rusų ir su marčia iki tol, kol ji Lietuvoje būdavo viešnia, bendraudavo šiomis kalbomis. Bet kai tik šeima apsigyveno Mažeikiuose, sulig diena uošvienė Anitai pareiškė nebenorinti girdėti jokių kitų kalbų – tik lietuvių. „Lyg ir pyktelėjau, mąsčiau, va kokia uošvienė, parodė tikrąjį veidą. Bet, iš kitos pusės, tai man buvo savotiškas pastūmėjimas kuo greičiau mokytis kalbėti lietuviškai. Ir išmokau. Tiksliau, išmokau kalbėti taip, kaip tuo metu kalbėjo židikiškiai – žemaitiškai“, – pasakojo moteris.  Ji prisiminė akimirkas, kai suvokė, kad yra bendrinė lietuvių kalba, žemaičių kalba ir kad ji yra išmokusi žemaičių. „Kai tik pradėjau gamykloj dirbti valytoja, viršininkas liepė nueiti į sandėlį parnešti kibiro ir skuduro. Nueinu, o kas tas kibiras ir skuduras, tai nežinau. Sakau sandėlio darbuotojui, kad man reikia kibiro ir skuduro, o pati žiūriu, kokie čia tie daiktai bus. Atneša man puikiai žinomus viedrą ir škurlį“, – juokėsi pašnekovė.  Per laiką, gamykloje eidama skirtingas pareigas, pašnekovė išmoko ir bendrinės kalbos, bet šiandien patogiausiai jaučiasi, kai gali kalbėti žemaitiškai. Likus vienai nebuvo lengva Šeiminis gyvenimas porai Mažeikiuose nenusisekė: Anitos vyrą patraukė seni draugai, linksmas gyvenimas. Atėjo diena, kai jį atleido iš darbo, ir viltis gauti erdvesnį butą išblėso. Moteriai su vaiku ant rankų svetimoje šalyje nebuvo lengva. Bet pasisekė, kad vyro viršininkas buvo geraširdis – susisiekė su Anita, paaiškino, kad jos Stasį ketinama atleisti iš darbo, ir jai pačiai pasiūlė darbą gamykloje. Pirmiausia ją įdarbino sarge. Pašnekovė šias pareigas ėjo pusmetį. Tada viename iš gamyklos padalinių atsirado valytojos vieta. Pašnekovė pasakojo, kad jai visada patiko dainuoti, todėl ilgai nedvejodama prisijungia prie dainuoti mėgstančių bendraminčių. Nuotraukoje – Anita Avdaljan su bendramintėmis šventėje Tirkšliuose. „Tas darbas tuo metu man buvo labai tinkamas. Galėjau ryte atvažiuoti, išvalyti ir grįžti namo. Sūnui darželio dar vis nebuvau gavusi. Paskui tapau sandėlio vedėja. Dar paskui, kai atsidarė bitumo cechas ir turėjau antrąjį sūnų, bet buvau jau su vyru išsiskyrusi, dirbau bitumo ceche. Nors ten buvo kenksmingos darbo sąlygos, bet atlyginimas didesnis. Iš pradžių tame skyriuje buvau prekių operatore, paskui – krovos skyriaus viršininke. Po kurio laiko, įkūrus Realizacijos skyrių, mane įdarbino jame, nes jau buvau sukaupusi žinių apie bitumą“, – apie eitas pareigas pasakojo pašnekovė. Gyvenimo pokyčiai Gamykloje Anita dirbo iki 2002 metų, kol dėl sveikatos problemų turėjo išeiti. Ten susipažino su armėnų tautybės savo būsimuoju antruoju vyru. Jis į „Mažeikių naftą“ atvažiuodavo pirkti bitumo. 1991 metais ištekėjusi ji įgijo Avdaljan pavardę. „Kai išėjau iš darbo, mano antrasis vyras irgi buvo bedarbis. Sugalvojome būti ūkininkais. Žemalėje nusipirkome namą su visais gyvuliais – dviem karvėmis, penkiasdešimt nutrijų, trimis hektarais žemės. Po kurio laiko tapom ir visai dideliais ūkininkais – buvo laikas, kai turėjome penkiasdešimt karvių. Bet dabar šešeri metai, kai nebeūkininkaujame“, – pasakojo moteris. Traukė visuomeninė veikla Tada, kai jos šeima persikraustė į Žemalę, buvo pati kaimų bendruomenių kūrimosi pradžia. Būti tarp žmonių, su žmonėmis, dalyvauti įvairiose visuomeninėse veiklose įpratusiai Anitai norėjosi suktis ne tik ūkyje, bet ir kitokios – visuomeninės veiklos. Todėl, kai viename iš susirinkimų ją žemališkiai išrinko bendruomenės pirmininke, ji tam neprieštaravo. Universiteto bendruomenė linksmai ir išradingai švenčia Kalėdas ir Naujuosius metus. Nuotr. iš asmeninio archyvo „Buvo bendruomenių steigimo pradžia. Reikėjo nemažai mokytis, paskaitų išklausyti, sutikau daug įvairių žmonių. Žodžiu, buvo įdomu“, – pasakojo iki 2015 metų Žemalės bendruomenei vadovavusi A. Avdaljan.  Ji buvo ir Šiaurės Vakarų Lietuvos Vietos Veiklos grupės viena iš įkūrėjų, ėjo pirmininko pareigas. Nustojusi dalyvauti bendruomeninėje veikloje, pašnekovė galvojo, kad dabar jau pailsės. Bet ne: tuometė Mažeikių trečiojo amžiaus universiteto rektorė Onutė Venslovienė pakvietė dalyvauti universiteto veikloje. Anita prisijungė ir įsiliejo. Iš pradžių dainavo chore, romansų ansamblyje, paskui tapo psichologijos fakulteto dekane, o nuo 2019 metų yra rektorė. Paslapčių, kaip surasti bendrą kalbą, nėra Tokie darbai, veiklos, kai kasdien tenka bendrauti su daugybe žmonių, nėra lengvi. Pašnekovė į klausimą, kaip jai pavykdavo ir pavyksta rasti bendrą kalbą su žmonėmis, sakė, kad stebuklingo recepto neturi. Gal tai Dievo dovana, o gal kantrybės, gebėjimo išklausyti ir iki galo išsiaiškinti reikalas. Moteris geru žodžiu mini buvusį Šerkšnėnų seniūną Alfonsą Šakauską, istoriką Povilą Šverebą, sediškę pedagogę, visuomenininkę Genoveitą Gricienę, buvusį Seimo narį Joną Jurkų ir kitus, su kuriais drauge pavyko nuveikti įdomių ir Mažeikių kraštui bei jo žmonėms naudingų darbų. „Norint dėl tos vietos, kurioje gyveni, ką nors naudingo nuveikti, reikia imti vadžias į rankas, pasitelkti pagalbininkų ir daryti. Tiesiog eiti pas žmones, prašyti pagalbos, o jei prireikia, ir pakovoti. Per gyvenimą nesutikau blogų žmonių. Aišku, kiekvienas turime savo charakterį, įsitikinimus, bet taip turi būti. Bendraujant visokie susikirtimai išsisprendžia“, – kalbėjo A. Avdaljan. Moteris, kurią mūsų krašto žmonės dažniausiai mato besišypsančią, apsuptą bendraminčių, sako per gyvenimą įsitikinusi: jeigu pats būsi geras, tai ir žmonės tau bus geri. Reikia didesnio dėmesio visuomenininkams Ko palinkėtumėte Mažeikių miestui ir rajonui? – toks buvo paskutinis pašnekovei skirtas klausimas. Jos nuomone, pastaruoju metu miestas ir rajonas keičiasi į gerąją pusę. O lyginti su tuo, kas ir kaip buvo prieš 48 metus, kai A. Avdaljan atsikraustė į Mažeikius, net nėra ko. „Kai tik čia atvažiavau, Mažeikiuose buvo vos kelios asfaltuotos gatvės su plytelėmis išklotais šaligatviais. O šiaip buvo nuolatinės statybos ir tokie purvynai, kad iš guminių batų neišlipdavome. Dabar tvarkos ir švaros klausimu valdžiai nieko neprikiši“, – samprotavo pašnekovė. Vis dėlto, anot jos, norėtųsi, kad rajono valdžios atstovai atkreiptų didesnį dėmesį į žmones. Konkrečiau – į nevyriausybinių organizacijų vadovus, kaimų bendruomenių pirmininkus, kurie be jokio atlygio, tiesiog iš idėjos ir entuziazmo metų metus aukoja savo laiką, stengiasi, kad visiems būtų geriau, gerais darbais ir pasiekimais garsina rajoną. „Galėtų tokius žmones paskatinti ne tik padėkos raštais ar apdovanojimais. Nes juk vien entuziazmu toli nenuvažiuosi. Entuziazmas per laiką užgęsta“, – kalbėjo A. Avdaljan.

Autorius: Santarvės laikraštis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama