Apie cadiką, dibuką, Golemą ir Skaudvilę

Apie cadiką, dibuką, Golemą ir Skaudvilę...Dailininkė, rašytoja, aktorė ir pedagogė Julie Weitz (Džuli Vaic) baigė JAV Teksaso universiteto meno bakalauro ir Viskonsino universiteto dailės magistro studijas. Aštuonerius metus dėstė dailę Pietų Floridos universitete. 2010 metais pradėjo eksperimentuoti su vaizdu, jos paskutinieji darbai skirti savęs suvokimui šiuolaikiniame pasaulyje, kur virtualūs ir kūniškieji jausmai neišvengiamai persipina. 2015 metų interaktyvioji instaliacija „Prisilietimų muziejus“ atkreipė visų JAV dėmesį, apie ją rašė įvairūs leidiniai, tarp jų ir „Los Angeles Times“. Dabar Julie Weitz gyvena Berlyne, 2020–2023 metais buvo Wallis Annenberg Helix Fellow Yiddishkayt projekte programos, 2023–2024 metais Fulbraito programos stipendininkė. Jos darbai eksponuoti San Franciske, Varšuvoje, Krokuvoje, Vienoje, Los Andžele, Niujorke, Baltimorėje, Floridoje, Ilinoise, Augsburge, reprodukcijas spausdino įtakingiausi JAV leidiniai „Artforum“, „Art in America“, „Los Angeles Times“, „The New York Times“ ir kiti. J.Vaic aktyviai bendradarbiauja su „Momus“ ir „Contemporary Art Review, Los Angeles“ žurnalais, dėsto Los Andžele ir Nevados universiteto tarpdisciplininės meno programos magistrantūroje. Močiutė Hortenzija Suprantu ir pripažįstu reiklesnio skaitytojo klausimą – o kam mums visa tai? Ar mažai pasaulyje įdomių dailininkų, muzikantų, atlikėjų? Ar visus juos privalo žinoti Tauragės, tegu ir didžiausias, meno gerbėjas? Šįkart situacija kiek kitokia. Kalbėsiu ne apie meną, tiksliau, ne vien apie meną, bet didesniąja dalimi apie mažai pažįstamą, nors su Taurage susijusią moterį, per meną siekiančią padėti suprasti žmogaus esmę ir būtį. Pasaulinio garso dailininkė-eksperimentatorė Julie Weitz (Džuli Vaic): „Mano močiutės Hortenzijos atmintis buvo stebėtinai gera. Kartą ji tvirtino, jog iš savo lovelės girdėjusi tėvų pokalbius su kitais giminaičiais, aptarinėjusiais, ar verta grįžti į Rusiją po bolševikų revoliucijos. Klausimas „Kur geriau gyventi žydams – Amerikoje ar Rusijoje?“ tikriausiai buvo sena diskusijų tema, nors tai, kad močiutė galėjo tą momentą įsiminti, labai abejotina“. Minimoji Hortenzija gimė Čikagoje 1919 metų gegužės 15-ąją, praėjus keturiems mėnesiams po jos močiutės motinos linija Hanos Sigel Fridman mirties ir prabėgus dvejiems metams po Rusijos revoliucijos. Hana Fridman buvo emigravusi į Čikagą 1891 metais iš nedidelio to meto Skaudvilės miestelio. Kas labai neįprasta žydų šeimoms, dar iki to, 1884 metais, ją su septyniais vaikais paliko vyras Libas. Po kelerių metų jaunos mergaitės – būsimoji mūsų rašinio herojės prosenelė Lizzie su seserimi Juju – vienos per Atlanto vandenyną persikėlė į JAV. O dar po metų ten atkako ir Hana Fridman. Nors močiutės Hortenzijos tvirtinimų chronologija kiek prieštarauja realiems įvykiams, neatmestina, kad šeima svarstė galimybę grįžti namo kokiais 1923 metais. Arba Hortenzija savo lovelėje miegojo būdama vyresnė nei ketverių metų. Arba nuo mažens turėjo ypatingą atmintį... Julie Weitz: „Žinoma, šeima ginčijosi jidiš kalba – mano giminaičių kalba Skaudvilė, miestas, kuriame žydai sudarė absoliučią daugumą, skambėjo kaip Škudvil. Kai pirmą kartą 2021 metais apsilankiau Skaudvilėje, vienintelis jidiš pasireiškimas buvo barzdotas animatronas prekybininko kepure ir ilgu tamsiu paltu, kalbantis lietuviškai su stipriu jidiš akcentu (Animatronika – tai realistiškų judančių figūrų sukūrimo technologija. Tokios figūrėlės dažnai naudojamos pramogų srityje – parkuose, kino filmuose ar teatro pastatymuose, – red.). Šita Skaudvilės žydo (kuris galėjo būti ir mano protėvis) figūrėlė buvo vietos muziejaus dioramos dalimi, skirta supažindinti vaikus su istorine miesto turgaus aikšte ir čia gyvenusiais žydais. Judėdama lyg robotas skulptūriniu miesto aikštės modeliu, automatizuota figūrėlė sustodavo pabendrauti su Skaudvilės prekeiviais, kurie pasirodydavo vaizdo kadruose. Nors aš nesupratau lietuviškai, jaučiau, kad figūrėlė stengėsi išgauti iš žvejo marinuotos silkės kainą, klausinėjo kepėjo geriausios mieste duonos recepto ir su batsiuviu aptarinėjo, kas ką dulkina už daržinės netoli kapinių. Žiūrėjau pasimetusi ir mąsčiau, kaip animatroną įgarsinęs lietuvis aktorius galėjo rengtis šiam vaidmeniui – repetuoti savo geriausią jidiš akcentą, mojuodamas rankomis ir keisdamas balso intonaciją...“ Žydų pasakojimo ir performanso tradicijos Vėliau pati menininkė teigė, jog tai buvusi savotiška palaima, kad jos šeima taip ir negrįžo tada į Skaudvilę. 2021-aisiais, po 81-erių metų, kai vokiečiai ir jų vietos talkininkai sunaikino beveik visą miestelio žydų bendruomenę, į senelių ir prosenelių miestą atvykusi Julie sugalvojo pradėti meno projektą, pavadintą Doikayt („Čia“). Tai turėtų būti jos didelis planas organizuoti ritualinius improvizacinius pasirodymus jidiš liaudies pasakų motyvais žydų gyventose Rytų Europos vietovėse. Jos žodžiais, „kažkuria prasme aš siekiu tapti ta Skaudvilės muziejuje matyta automatizuota figūra, įkūnijančia žydą, pasirodydama mano protėvių žemėse ir bendraudama su vietos bendruomenėmis, kad išsaugočiau prisiminimą apie savo tautiečių gyvenimą ten“. Jos pasirinkti personažai – mitinės jidiš folkloro ir žydų misticizmo figūros – cadikai, dibukai ir golemai, kurie atgaivino kasdienio žydų gyvenimo Rytų Europoje iki Holokausto sapnus ir realybę. Cadikas – pamaldus ir doras žmogus (Julie atveju jis užsimaskavęs elgeta). Dibukas – klajojanti siela, įsikūnijanti kitame gyvame kūne. Golemas – hebr. gōlem – „nesusiformavusi, beformė masė“, „embrionas“ (Žydų legendinė būtybė. Golemas būdavo suformuojamas iš molio ar purvo ir atgaivinamas magija. Viduramžiais buvo manyta, kad golemus valdo galingi burtininkai, kurie visiškai pamynė savo nemąstančių tarnų veiksmus). Šie jaudinantys ir stiprūs personažai įkūnija žydų dvasios esmę. Julie Weitz: „Pirmą kartą išgirdau Doikayt terminą, būdama Wallis Annenberg Helix в Yiddishkayt programos stipendininke Los Andžele, kur dvejus metus studijavau jidiš kalbą, istoriją, literatūrą ir meną. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Doikayt tapo jungiamąja grandine visiems Rytų Europos žydams, tikėjusiems transkultūriniu solidarumu. „Doikayt“ reiškia, kad žydai jungiasi į koalicijas, kur jie bebūtų, įveikdami galinčias skirti sienas, kad kartu dirbtų visuotinei lygybei ir teisingumui. Mane žavi „doikayto“ idėja ne tik todėl, kad atitinka mano politinius įsitikinimus, bet ir todėl, kad įkūnija savyje mano dvasią. Aš vystau žydų pasakojimo ir performanso tradicijas, tapdama modeliu visiems, gebančiu susigrąžinti sau kultūrą ir kalbą po daugelio metų etninės prievartos ir tremčių. Pastaruosius penkerius metus pasirodau kaip golemas Jungtinėse Valstijose, atsiliepdama į vietos bendruomenių pastangas išsaugoti ekologinę ir istorinę atmintį“. „Mano Golemas“ Projektas „Mano Golemas“ (My Golem) prasidėjo kaip atsakas į mitingą „Junkitės, dešinieji“ Šarlotsvilio mieste ir per ketverius metus peraugo iš stilizuotos kasdienių įvykių satyros kūrybinio diasporos permąstymo menine išraiška. Julie „Mano Golemą“ vaidino išdegusiuose Kalifornijos miškuose, Hudzono upės pakrantėse ir protestų už migrantų teises mitinguose visame Los Andžele. Perkeldama savo patirtį į Rytų Europą ir sugrąžindama tuos jidiš personažus į jų prigimtines žemes, ji tikisi dar labiau pagilinti savo ryšius tarp atminties, vietos ir kūno suvokimą. Personažų nuotraukos kartu su Morielio Rotman-Zechero sonetais atspindi pasirengimą tam persikūnijimo aktui: mėginimą įsigyventi į šiuos paveikslus, pajusti juos savo kūne anksčiau nei jie persikels kur nors kitur. Moriel Rothman-Zecher. Sonetas. 2022 metai. „Ayin Press“ „Finikų palmės lūžinėja tavo akyse, skrydis ir išsilaisvinimas. Skubėdamos, kad paliktų Minską pernai vasarą. Eik ir žiūrėk, Krokuva, Kremlius, Rytų Kentukis, viskas ir visada, Ten kiparisai ir brizas, ir tyla pasirengusi suktis aplink jus. Jeigu viskas būtų vien migla, ar taip gaustų uolos vandenyno bedugnėj? Sugrįžk, žyde, nusiminusi planeta, godumas ir aktyvumas, nėra vietos užmarščiai, tik užmiršti, tik palikti, tik miškas ir tik drebėti: ne todėl, kad mes bijome mirties, o todėl, kad mes dėkingi. Melstis kaip šokti – vadinasi, įveikti prarają...“ „Septyni vargšai“ Pirmasis projekto „Doikayt“ pasirodymas „Septyni vargšai“ įvyko 2023 metų vasarą XXXII žydų kultūros festivalyje Krokuvoje. Tai buvo savaitės trukmės performansas – garsiosios Rebe Nachmano chasidų pasakos šiuolaikinė interpretacija Kazimiero žydų kvartale ir vieną vakarą Galicijos žydų muziejuje. Spektaklis buvo rodomas vasaros turistinio sezono metu skaudžios istorijos kvartalo, kur yra ir garsusis Šindlerio fabrikas, gatvėse, todėl jame dalyvavo ne vien lenkai, bet ir įvairių pasaulio šalių žmonės. Ir nors pasirodymai improvizaciniai, jie netapo visišku netikėtumu. Kita vertus, pripažino pati menininkė, ji nėra tikra, kad žmonės neįtraukti į kokią nors ideologiją. Greičiau priešingai, jie sugriovė tradicinį žydų kultūros supratimą Krokuvos Holokausto turistinės industrijos kontekste. Julie Weitz: „Viename pasirodyme mes su dviem mano kolegomis Morieliu Rotman-Zecher ir Ana Liublina procesijos priekyje nešėme didelę chupą (vestuvinis baldakimas), pagamintą iš seno talito (apsiausto), o paskui mus žygiavo du muzikantai – akordeonininkas ir smuikininkas. Mes sustojom prie Pasažo iš „Šindlerio sąrašo“, kur Morelis perskaitė mikčiojančio elgetos įkvėptą eilėraštį. Ši vieta pagarsėjo Spilbergo filmo dėka, bet neturi ypatingos reikšmės, nebent tik kaip pastatas senajame žydų kvartale. Iš tiesų gi Spilbergas buvo neteisus, pristatydamas pastatą kaip Krokuvos getą, nes pastarasis iš tikrųjų buvo antroje upės pusėje priešais Kazimierą. Mūsų vaidinimas pakeitė šios vietos paskirtį – turistai ateina išgerti kavos ir pasidaryti selfi, netgi fotografuojasi, atkurdami sceną iš „Šindlerio sąrašo“, kai geto likvidavimo metu mažas berniukas slepiasi po laiptais... Morelis skaitė savo eilėraštį užsilipęs ant viršutinės kopėčių palipos. Jis pakvietė žiūrovus dialogui ir atitinkamose eilėraščio vietose padainuoti. Mes įtraukėme publiką, šlovinome poeziją ir pasakas jidiš kalba, po to žygiavome visi kartu pagrindine gatve su didele chupa... Senų laikų žydų gatvės artistų, keliavusių iš miesto į miestą, vaidinusių gatvėse, improvizacijų dvasioje aš vaidinu kaip genderkvir – cadikas lydima diasporos žydų grupės, kurioje yra poetas, vokalistas ir muzikantas, kurių giminės šaknys Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Lietuvoje ir Slovakijoje. „Septyni vargšai“ esmingai keičia ir permąsto tradicinio judaizmo sampratą, kartu mesdami iššūkį nostalgiškam jidiš kultūros supratimui. Tam tikra prasme projektas įkvėptas mano dalyvavimo radikalių keistų jidiš bendruomenių gyvenimo Šiaurės Amerikoje, kurių šiandien akivaizdžiai trūksta Rytų Europoje“. Persikūnijimas į jidiš folkloro personažus Julie prilygsta patekimui į praeitį. Perimdama prarasto pasaulio dvasią, ji kuria ryšį tarp praeities ir dabarties, padėdama užgydyti gilias ir neįveikiamas žaizdas. Savitas šio projekto įgyvendinimo kelias, pasirengimas pasirodymams šalyse, kuriose jos protėviams vos pavyko išvengti mirties, tik stiprina siekį atgaivinti jidiš mitologiją ateities kartoms. Bet atmintis nuolatos kinta prisitaikydama prie aplinkos ir tikslų. Julie Weitz: „Neseniai, kai prakalbau apie močiutę Hortenziją jos lopšelyje, mama pasakė, kad aš viską neteisingai supratau. Nors Hortenzija tvirtino, kad prisimena save savo lovytėje ir kai kurie giminaičiai mąstė apie grįžimą į Rytus, šios dvi istorijos niekada nepersipynė. Jos nebuvo susijusios viena su kita. Man rodėsi, kad močiutė veda mane prie savo lovelės, kad ir aš galėčiau stebėti tą šeimyninį ginčą, tarsi mūsų kūnai susijungė. Bet vos tik aš savo smulkiu kūnu pasilenkiau pirmyn per lovelės groteles, gavau signalą sustoti. Nebuvau pasiruošusi klausytis šeimyninio pokalbio, kadangi nesupratau kalbos, kuria jie kalbėjo, kalbos, kuria jie ginčijosi, juokėsi ir kūrė planus. Tuo momentu tai reiškė gilią prasmę, tai buvo aiškus nurodymas, jog man reikia kažko mokytis, keliauti atgal laike ir erdvėje“. *** Julie Weitz lankėsi Skaudvilėje 2021 metais. Jos kūrybiniai projektai įvairiose pasaulio šalyse veja vienas kitą. Dailininkė, aktorė, fotografė, mokslininkė – tai vis jos domėjimosi kryptys. Malonu, kad šios garsios moters gyvenime atsirado vietos ir Tauragės kraštui, Skaudvilei. Lieka laukti ir tikėtis, kad kada nors ji čia atvyks su savo spektakliu, nes kaip viename interviu ji prisipažino, kelionė jai suteikė nemažai naujų idėjų.

Autorius: Tauragės kurjeris

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama