Dotnuviškiai pasinėrė į ritualais apipintą Lygiadienio misteriją

Sekmadienio pavakare Dotnuvoje suskambo rago gausmas. Štai toks šiuolaikinio žmogaus ausiai neįprastas garsas kvietė drauge sutikti rugsėjo 21-ąją minimą rudens lygiadienį. Dotnuviai ir pasmalsauti atvykę šio krašto svečiai pasinėrė į tikrą misteriją, apipintą mūsų protėvių ritualais: drauge laužyta duona, į liepsną mestos gintaro dulkės, susirinkusiesiems gaudyti bei skaičiuoti berti grūdai ir, žinoma, ant laužo, drauge su visomis metų bėdomis, sudegintas ožys. Nieko makabriško – ožio būta tik šiaudinio.

Pirmą kartą

Magišką lygiadienio misteriją kraštiečiams surengė Akademijos kultūros centras. Jo direktorė Žydronė Smulskienė atskleidė, kad ši idėja gimė įstaigos renginių organizatorei Jolantai Stašinskienei.

„Iki šiol lygiadienis Dotnuvos seniūnijoje švęstas nebuvo, tad šiandienos susibūrimas išties ypatingas. Atgaivinsime daug senųjų ritualų, tarp jų – ir ožio aukojimą ant laužo. Šiaudinį ožį pagamino Akademijos kultūros centro dekoratorė Irma Gadeikienė, – pasakojo Ž. Smulskienė. – Taip pat renginio dalyvius džiugins Zapyškio folkloro kolektyvas „Altonė“ ir kapela „Gatunkas“.

Lygiadienio šventę pradėjo pučiamo rago gausmas./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Krašto ūkininkai, atsidėkodami gamtai už dosnumą, su dotnuviškiais dalinsis gėrybėmis. Taigi turėsime ir vaišių – ant ugnies keptą aviną, ant laužo virtą sriubą, bandeles, gaivinsimės namine gira.

Dotnuvos seniūno paprašytas vietos ūkininkas Augis Rimkevičius mielai padovanojo savo užaugintą aviną, kurį paruošė ir iškeps Dotnuvos bendruomenės centro pirmininkas Andrius Balandis. Ūkininkas Petras Vaitelis vaišins cibuline sriuba.

Vakaro kulminacija – ugnies šou. Liepsnos ir iš šieno mūsų dekoratorės sukurti baltiškieji simboliai.“

Protėvių apeigos – prie ugnies

Lygiadienio apeigas su Zapyškio folkloro kolektyvu „Altonė“ dotnuviškiams surengė etnologė Jūratė Bytautė Altonė. Viešnia atkreipė dėmesį, kad paties lygiadienio kaip tokio mūsų protėviai nešventė, ruduo tiesiog buvo gausus įvairių derliaus švenčių, kurios dabar visai nunykusios.

„Lygiadienis yra astronominis reiškinys, kai diena ir naktis išsilygina. Tuomet vyksta gamtos virsmas iš vasaros į rudenį – į tamsos laiką. Šį virsmą verta atšvęsti, – sako etnologė. – Užsidegsime ugnį, nes visos lietuviškos apeigos vyko prie ugnies. Ji yra tarpininkė tarp žemės ir dangaus – tarsi žinios nunešėja.

Šios šventės pagrindas turėtų būti dėkingumas gamtai ir protėviams. Lietuviai visada tikėjo, kad protėviai juos saugo, padeda išgyventi, sulaukti derliaus.

Taip pat dėkota žemei, miškui – apskritai ryšys su gamta buvo labai artimas, nes gamta lemia, ką užauginsime ir ar turėsime valgyti. Taigi padėka protėviams, gamtai, dievams buvo labai svarbu. Ir šiandien linkėsime gero, prašysime skalsos.“

Laikantis protėvių tradicijų laužo liepsnoms paaukotas ožys. Tiesa, šio būta šiaudinio./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Netikėta švenčių paskirtis

Jūratė Bytautė Altonė pastebi, jog skaitmeninės kartos žmogui prisiliesti prie savo protėvių gyvenimo detalių tampa vis įdomiau.

„Manau, kad šitas judėjimas tik plečiasi. Žmogui reikia kontrasto – išlindus iš visų technologijų vėl grįžti prie žemės ir prisiliesti prie tikrų dalykų. Šis poreikis labai didelis, nes šiuolaikinis žmogus yra pasimetęs, ieško, kaip susigrąžinti vidinę pusiausvyrą.

Žodis „šventė“ reiškia apeigą, veiksmą, kai mes atkuriame savo vidinį šventumą, – dėmesį atkreipė pašnekovė. – Tikroje lietuviškoje šventėje negali būti žiūrovo ir dalyvio – visi turi bendrai dalyvauti. Šiandien ir stengsimės įtraukti žmones dalyvauti, kad parodytume kitokį požiūrį į šventes.“

Lygiadienio apeigas dotnuviškiams surengė etnologė Jūratė Bytautė Altonė./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Šienas, meldai ir žolynai

Baltiškais simboliais lygiadienio šventės veidą išpuošusi Akademijos kultūros centro dekoratorė I. Gadeikienė savo rankų darbo, kuris tą patį vakarą virto pelenais, nė kiek negailėjo – tokios tradicijos.

„Tiesiog gera kurti šventinę simboliką, kuri džiugina kitų akis, – šypsojosi ji. – Žinoma, reikėjo pasukti galvą, iš kur gauti tinkamų medžiagų. Į pagalbą pasitelkiau namiškius. Su vyru važiavome į pakrantę rinkti meldų, žolynų, kad galėčiau atkurti ožio kailį. Šieną dovanojo Beržų kaimo gyventojai. Parsivežę kitkeles, susikrovėme jas kultūros centro patalpose ir kibome į darbą. Man padėjo kelios dotnuviškės.

Sukūrėme ne tik šventės simbolį ožį, bet ir įspūdingo dydžio baltų ženklus – tai žirgeliai, gyvybės medis, perkūno ženklas. Svečius pasitiko saulė ir mėnulis, nes šiąnakt, per lygiadienį, saulė su mėnuliu vienas kitam paduoda rankas ir diena susilygina su naktimi.“

Dotnuvos bendruomenės centro pirmininkas Andrius Balandis ryžosi imtis ypatingų pareigų – ant iešmo iškepti aviną./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Ant iešmo sukosi avinas

Į šventę susirinkę svečiai nekantriai laukė ant ugnies gaminamų vaišių, o prie kepamo avino vaikštinėję smalsuoliai dar skubėjo ir nufotografuoti nekasdienį reginį.

„Per didesnes giminės šventes pas mus įprasta ant iešmo kepti aviną, – atskleidžia Dotnuvos bendruomenės centro pirmininkas A. Balandis, tądien prisiėmęs ypatingas pareigas. – Paruošti aviną labai paprasta. Tereikia alyvuogių aliejaus, citrinos, kvapniųjų žolelių. Įtrini, palieki parai ar dviem, o kepant vis laistai aliejaus ir citrinų sulčių mišiniu.

Tokio dydžio avinas kepa apie porą valandų. Pakepa ir nuo kraštų mėsą jau galima pjaustyti, o likusioji toliau kepa. Žmonėms tai išties atrakcija, – šypsojosi A. Balandis. – Valgyti tokią avieną skaniausia su šviežiomis daržovėmis: pomidoru, agurku, salotomis.“

Krašto ūkininkas Petras Vaitelis šventės svečius vaišino savo garsiąja cibuline sriuba./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Patobulinta maestro Katkaus cibulinė

Kol ant iešmo sukosi kepamas avinas, šalimais, laužo liepsnų kaitinama, virė ir žymioji ūkininko Petro Vaitelio sriuba.

„Buvau pasipjovęs pirmą savo užaugintą avinėlį, kai prieš kokius 20 metų per televiziją išgirdau maestro D. Katkaus cibulinės sriubos receptą. Pabandžiau, paskui jį truputį patobulinau pagal save. Iš pradžių žmona žiūrėjo skeptiškai ir nieko gero iš šios sriubos nesitikėjo, bet kai išviriau, tuoj pat visi pamėgo, – pasakojo valstiečiu iki panagių prisistatantis 75-erių P. Vaitelis. – Žinote, jei sriubą virti eičiau visur, kur pakviečia, tai būčiau nebe ūkininkas, o sriubos virėjas, – juokėsi gero ūpo nestokojantis kraštietis. – Prašymų sulaukiu labai daug, bet verdu tik išskirtiniais atvejais – daugiausia tik saviems.

Sriubos receptas paprastas – negailiu, visiems pasakau: aviena ir daug svogūnų – kiek į kopūstų sriubą dedate kopūstų, tiek į šią sriubą dėkite svogūnų. Dar – druska, pipirai, raudonėlis, bazilikas ar kitos patinkančios žolelės. Sriubą patiekiu su bulvėmis, virtomis su lupena.“

P. Vaitelio cibuline vaišinosi ne vienas Lietuvos Prezidentas, tarp jų – ir Valdas Adamkus, taip pat kone visi žemės ūkio ministrai ir gausybė kitų aukšto rango gurmanų.

Autorius: Akvilė KUPČINSKAITĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama