Jei neatsako ar nereaguoja, tai dar nereiškia, kad ignoruoja: nematoma kurtumo galia

Įsivaizduokite pasaulį, kuriame tylos neįmanoma pertraukti. Nei artimojo balsu, nei vaiko juoku, nei muzika, nei paprastu „labas“. Tai – ne trumpalaikė tyla, o nuolatinė būsena, lydinti visą gyvenimą. Būtent taip kasdienybę išgyvena kurtieji. Nors jų pasaulis pilnas spalvų, emocijų ir minčių, visuomenė vis dar neretai palieka juos paraštėse – nematomus, nesuprastus, kartais net stigmatizuojamus. Visas jų gyvenimas – viena nesibaigianti kova. Jei ne už išgyvenimą, tai už siekį gyventi geriau ir naudotis tokiomis pat teisėmis, kaip ir kiti piliečiai. Anuomet, sovietiniais laikais, jiems teko kovoti už siekį išsiveržti iš kombinatų, į kuriuos buvo suvaryti dirbti. Dabar jiems tenka kovoti konkurencines darbo rinkos kovas, įrodinėjant darbdaviams, kad jie neprastesni darbuotojai už tuos, kurie neturi kurtumo negalios. O ką jau kalbėti apie tai, kad pandemijos metai kurčiųjų tylą pavertė dar sunkesne – kaukės uždengė lūpas, veido išraiškos tapo neįžvelgiamos, o kartu buvo atimta ir galimybė „skaityti“ pasaulį. Tai, kas daugeliui buvo tik nepatogumas, kurtiesiems virto dar viena užtvara tarp jų ir girdinčiųjų. Tačiau net ir tokiame chaose jie nepasidavė – rado būdų prisitaikyti, pasitelkė technologijas, vieni kitus palaikė ir parodė nepaprastą stiprybę.

Ar visuomenė jau priima kurčiuosius kaip lygiaverčius narius? Ar tylos stigma vis dar slopina jų balsą? Pokalbis apie tai su dvidešimties metų gestų kalbos vertėjos patirtį sukaupusia, Kėdainiuose jau 29-erius metus veikiančios Lietuvos kurčiųjų draugijos (LKD) Kėdainių skyriaus vadove Vijole TADARAVIČIENE.

– Besirūpindama kurčiųjų poreikiais, neabejotinai pastebite ir pokyčius visuomenėje. Kaip keičiasi visuomenės požiūris į kurčiuosius? Ar lengvėja kurčiųjų gyvenimas? Ar visuomenė tampa supratingesnė, tolerantiškesnė žmonėms, turintiems kurtumo negalią? Ar kurtumas vis dar yra stigma?

– Nors organizacijos vadove dirbu dar tik penkerius metus, gestų kalbos vertėjos patirtį sukaupiau per daugiau nei du dešimtmečius.

Per šį laiką turėjau progą stebėti, kaip keitėsi ne tik technologijos, bet ir visuomenės požiūris į kurčiuosius žmones. Pokyčiai iš tiesų didžiuliai.

Sovietų laikais situacija buvo visai kitokia. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose veikė vadinamieji kurčiųjų kombinatai – tai buvo pagrindinės vietos, kur kurtieji galėdavo dirbti. Vienas kitas įsidarbindavo ir kituose fabrikuose, tačiau tuo metu visuomenėje beveik nebuvo žinių apie žmones su negalia.

Lietuvos kurčiųjų draugijos (LKD) Kėdainių skyriaus nariai daug keliauja, dalyvauja šventėse ir susibūrę į saviveiklininkų kolektyvus, patys kuria pasirodymus bei juos pristato. Kėdainių kurtieji nuoširdžiai dėkingi LSU Kėdainių „Aušros“ progimnazijos mokytojai Ingridai Janulaitienei bei neformaliojo ugdymo būrelio „Pažaiskime teatrą“ mokiniams – jų nuoširdus įsitraukimas, kantrybė ir aktyvumas repeticijose buvo neįkainojami./LKD nuotr.

Kurčiuosius dažniausiai lydėdavo ir padėdavo susikalbėti jų girdintys artimieji, neprigirdintieji ar kaimynai. Gestų kalbos vertėjais dažniausiai dirbdavo asmenys iš kurčiųjų šeimų, kurie nuo mažens natūraliai įgydavo šios kalbos pagrindus. Norėdama iliustruoti to meto situaciją, galiu paminėti, kad Kauno kurčiųjų kombinate dirbo vos keli gestų kalbos vertėjai. Jie talkindavo kurtiesiems susikalbėti su administracija, versdavo susirinkimus, kalbas švenčių metu. Vertimo paslaugų prieinamumas buvo labai ribotas, o jų teikimas – epizodinis.

Šiandien viskas pasikeitę. Kurčias asmuo gali savarankiškai užsisakyti gestų kalbos vertėją – tiek į įvykio vietą, tiek nuotoliniu būdu. Iš pradžių tam buvo naudojama „Skype“ programa, o šiandien veikia moderni ir specializuota programėlė ,,LGK vertimai“, kuri leidžia tiek kurtiesiems paskambinti girdintiesiems, tiek atvirkščiai. Tai milžiniškas žingsnis į priekį, užtikrinantis savarankiškumą ir lygiavertes galimybes.

Dar vienas džiuginantis pokytis – išaugusios švietimo galimybės.

Šiandien kurtieji sėkmingai mokosi įvairiose aukštosiose mokyklose, pasitelkę gestų kalbos vertėjų pagalbą paskaitose. Jau turime kurčiųjų, baigusių IT, lietuvių kalbos, verslo vadybos, kineziterapijos ir kitas bakalauro studijas, o kai kurie sėkmingai siekia magistro ar net mokslų daktaro laipsnio.

Šie pokyčiai rodo, kad visuomenė tampa vis labiau atvira, įtrauki ir pagarbi kiekvienam žmogui.

– Kaip patys kurtieji jaučiasi girdinčiųjų pasaulyje? Ar dažnai susiduria su ignoravimu, nesupratimu ir kitais nemaloniais reiškiniais, kurie kartais kyla iš žmonių neišprusimo ar net tamsumo?

– Žinoma, geriausiai apie savo kasdienius iššūkius gali papasakoti patys kurtieji. Vis dėlto, remiantis mūsų ilgalaike patirtimi, galima pastebėti aiškias tendencijas.

Iškilus probleminei ar kebliai situacijai, dauguma kurčiųjų pirmiausia kreipiasi į gestų kalbos vertėją – jis tampa svarbia grandimi padedant susikalbėti su įvairiomis institucijomis ar žmonėmis, nesuprantančiais gestų kalbos. Tačiau jei situacija sudėtingesnė, reikalaujanti ne tik vertimo, bet ir platesnės pagalbos ar tarpininkavimo, tuomet dažniausiai kreipiamasi į kurčiųjų draugijos socialinius darbuotojus. Jie padeda spręsti teisinius, socialinius, emocinius klausimus, konsultuoja ir lydi sudėtingesniuose gyvenimo etapuose.

Toks bendradarbiavimas tarp kurčiojo, vertėjo ir socialinio darbuotojo užtikrina, kad žmogus neliktų vienas su savo problema ir gautų visokeriopą pagalbą, kurios jam tuo metu reikia.

LKD nuotr.

– Ar šiuolaikiniame pasaulyje įmanoma kurčiam žmogui gyventi visavertį gyvenimą pasitelkiant medicinos išradimus ir šiuolaikines technologijas? Ar tokiame nedideliame mieste kaip Kėdainiai jos yra prieinamos? O gal visa tai yra pernelyg brangu ir mūsų kurtieji apie visa tai gali tik pasvajoti? O gal technologijos vyresniosios kartos žmones net baugina ir tai priimtina tik jauniems?

– Taip, be abejonės, kurtieji gyvena visavertį, aktyvų ir prasmingą gyvenimą. Šiuolaikinės technologijos suteikė jiems naujų galimybių būti lygiaverčiais visuomenės nariais. Kaip ir girdintieji, kurtieji šiandien gali palaikyti ryšį su artimaisiais ar draugais, gyvenančiais užsienyje – vaizdo skambučiai, socialiniai tinklai, gestų kalbos vertimo paslaugos leidžia jiems nevaldomai bendrauti ir jaustis įtrauktiems į globalų pasaulį.

Kalbant apie naująją LGK vertimų programėlę ir jos pritaikymą Kėdainiuose, pastebime, kad ja kol kas aktyviau naudojasi jaunesni bendruomenės nariai, geriau susipažinę su skaitmeninėmis priemonėmis. Mūsų kurtiems senjorams ši technologija dar kiek sudėtinga. Jie dažniausiai atvyksta į LKD Kėdainių skyrių ir čia gauna informaciją.

Vis dėlto tai tik pradžia. Programėlė veikia nuo šių metų gegužės mėnesio, tad natūralu, kad prireiks laiko, kol visi išmoks ja naudotis. Tikime, kad su tinkama pagalba, praktika ir kantrybe net ir senjorai pamažu perpras šią naujovę.

– Netekti klausos ir pasinerti į tylos pasaulį, neabejotina, yra ir didelis psichologinis išbandymas. Ar yra pasirūpinama kurstančiais žmonėmis – ar jiems teikiama psichologinė pagalba tais atvejais, kai jau reikia susitaikyti su klausos praradimu? Kas padeda žmonėms įveikti šį išbandymą?

– Kėdainių skyriuje šiuo metu psichologo neturime, tačiau remiantis praktine patirtimi, galiu pasidalinti tam tikromis įžvalgomis apie žmones, kurie apkursta palaipsniui.

Dažnai tokie asmenys ilgą laiką nepripažįsta, kad jų klausa silpnėja, vengia naudotis klausos aparatu, o net ir jį įsigiję, dažnai jo nenešioja. Dėl to atsiranda bendravimo sunkumų, kurie ypač apsunkina santykius su artimaisiais. Įsivyrauja nesusikalbėjimai, abipusis nesupratimas ar net atstūmimo jausmas.

Per savo darbo metus pastebėjau, kad dažniausiai į mus kreipiasi jau apkurtę asmenys, kuriems reikia pagalbos prisitaikant prie pasikeitusios realybės.

Mano nuomone, labai daug priklauso nuo paties žmogaus. Jei jis nepasiduoda, yra atkaklus ir pasiruošęs priimti pokyčius, gyvenimas jam atsiveria iš naujo, tik kitomis spalvomis.

Šiais laikais yra išmaniųjų įrankių, galinčių padėti girdėjimą praradusiems žmonėms – mobiliosios programėlės, kurios žmogaus kalbą paverčia tekstu. Nors vertimas nėra visada tikslus, ypač kai kalba keli žmonės vienu metu, tokios priemonės vis tiek tampa nemenka pagalba staiga apkurtusiam žmogui, padedančia išlaikyti ryšį su aplinka.

Kalbant apie psichologinę pagalbą kurtiesiems – ji prieinama. Lietuvos kurčiųjų draugijoje dirba dvi psichologės, gebančios bendrauti gestų kalba. Jos teikia konsultacijas tiek gyvai, tiek nuotoliniu būdu. Tai labai svarbu, siekiant užtikrinti emocinę gerovę tiems, kurie dažnai jaučiasi izoliuoti ne tik dėl klausos praradimo, bet ir dėl komunikacijos barjerų visuomenėje.

– O ką daryti, jei žmogus yra darbingo amžiaus ir klausos staiga ar palaipsniui netenka dėl ligos, traumos ar kitų įvairių priežasčių, tačiau klausos praradimas jam dirbti toliau netrukdo, o kolektyve tiek jis, tiek jo vadovas ir kolegos nesusišneka, nes šis bijo pripažinti, kad negirdi? Ar yra psichologai, specialistai, kurie padeda įmonių kolektyvams priimti tokius pokyčius, moko kaip bendrauti su kurtumo negalią turinčiu žmogumi? Ar mūsų valstybėje teikiama tokia pagalba?

– Šiuo metu negaliu išsamiai pakomentuoti šio klausimo, nes neturiu pakankamai informacijos apie esamas paslaugas ar programas. Tačiau tai labai aktuali tema, kuriai tikiu, vis daugiau dėmesio skirs tiek darbdaviai, tiek įvairios pagalbą teikiančios institucijos.

LKD nuotr.

– O kas padeda jaunoms šeimos susigaudyti, kad jiems gimė kurtumo negalią turintis vaikelis? Kas tokią šeimą supažindina su kurčiųjų pasauliu ir lydi per jį, ypač jei giminėje nebuvę tokių atvejų?

– Dažniausiai patys tėveliai pastebi, kad kūdikis nereaguoja į garsus ir kreipiasi į gydytojus. Kūdikio klausa tiriama atliekant audiogramą. Jei šeimoje nėra buvę klausos sutrikimų, tėvai paprastai pasikliauja gydytojų nuomone ir rekomendacijomis.

Šiuo metu yra didelis kochlearinių implantų pasirinkimas, dalis jų kompensuojami.

Praktikoje esu mačiusi įvairių patirčių: vieniems vaikams kochleariniai implantai tinka. Tokiais atvejais jie lanko girdinčiųjų darželius ir mokyklas, sėkmingai sukuria šeimas ir neturi bendravimo sunkumų, o kitiems operacija, deja, nepadeda. Klausa neatsiranda. Tokiais atvejais tėveliai ir artimieji ieško išeičių, siunčia vaikus į specializuotas įstaigas kurtiems vaikams – darželius, mokyklas ir kt.

– Kada ir kam rekomenduojama mokytis gestų kalbos? Gal žinote, kiek Lietuvoje yra žmonių, vartojančių šią kalbą?

– Lietuvoje yra apie 6 000 gestų kalbos vartotojų. Gestų kalbą rekomenduojama išmokti artimiesiems, įvairių sričių darbuotojams, norintiems dirbti su kurčiaisiais vaikais ar suaugusiais, taip pat visiems, siekiantiems praplėsti savo akiratį.

– Ar kurtieji mokosi užsienio gestų kalbų?

– Lietuvoje šiuo metu nėra galimybės mokytis užsienio gestų kalbų, todėl kurtieji, norintys jas įvaldyti, dažniausiai studijuoja užsienio universitetuose. Tačiau Lietuvoje yra kurčiųjų, mokančių tarptautinę gestų kalbą, jie dirba Lietuvių gestų kalbos vertimo centro teritoriniuose skyriuose. 

– Kaip kurtieji išgyveno „kaukėtuosius“ metus, juk dauguma jų net ir negirdėdami geba skaityti žodžius iš lūpų – ar teisingai numanau, kad šiems žmonėms „kaukėtasis“ laikotarpis buvo tikriausiai sunkesnis nei bet kam kitam?

– Pandemijos metu buvo sudėtinga tiek kurtiesiems, tiek gestų kalbos vertėjams. Visi privalėjo dėvėti kaukes.

Bendraujant su kurčiuoju veido mimika yra ypač svarbi, nes ja perteikiama gestų kalbos gramatika. Situacijų buvo įvairių.

Apskritai žmonės, turiu omenyje visus Lietuvos piliečius, pandemijos pradžioje jautėsi išsigandę, vėliau tapo pavargę ir suirzę. Tačiau net ir pačiose sudėtingiausiose situacijose galima įžvelgti teigiamų pokyčių. Vienas iš jų – kad dauguma išmokome dirbti nuotoliniu būdu. Šis pokytis neaplenkė ir kurčiųjų bendruomenės: gestų kalbos vertėjai ėmė teikti paslaugas nuotoliu, ir šis vertimo būdas prieinamas bei pasirenkamas iki šiol.

– Kaip girdintieji galėtų padėti tiems, kurie pamažėl praranda klausą ar yra kurtieji?

– Kurtumas yra nematoma negalia. Todėl jei asmuo jums neatsako ar nereaguoja, tai dar nereiškia, kad jis jus ignoruoja. Nedarykime skubotų išvadų – būkime tolerantiški, empatiški ir parodykime supratingumą.  

– Kiek narių Kėdainiuose vienija Lietuvos kurčiųjų draugija? Kokių tikslų vedami į šią organizaciją yra apsijungę Kėdainių krašto žmonės? O gal organizacijos nariais gali būti ir žmonės, neturintys problemų dėl kurtumo, bet norintys padėti kurtumo problemų turintiems žmonėms? O gal ši organizacija vienija ir kurtumo negalią turinčių žmonių artimuosius?

– LKD Kėdainių skyrius jau 29 metus vienija bendruomenę ir siekia, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo negalios, jaustųsi vertinamas.

Pagrindinis organizacijos tikslas – užtikrinti žmonių, turinčių klausos negalią socialinio dalyvavimo galimybes visose gyvenimo srityse bei teikti poreikį atitinkančias paslaugas ir prasmingą užimtumą. Organizacija atvira visiems: jos nariais gali būti ne tik kurtieji ir jų šeimos nariai, bet ir kiekvienas Lietuvos gyventojas ar Lietuvoje nuolat gyvenantis asmuo, nepriklausomai nuo pilietybės. Kartu kuriame bendrystės, supratimo ir pagarbos kultūrą.

– Kokiomis kryptimis dirbama organizacijoje – kokios yra pagrindinės veiklos sritys?

– Mūsų organizacija yra akredituota. Nuo 2023 metų teikia socialinės reabilitacijos paslaugas asmenims, turintiems klausos negalią.

Šių paslaugų tikslas – padėti žmonėms aktyviai įsitraukti į visuomeninį gyvenimą. Organizacijos veikla finansuojama iš akredituotų paslaugų teikimo lėšų bei įvairių papildomų projektinių veiklų, kurios leidžia plėsti paslaugų spektrą, įgyvendinti naujas iniciatyvas.

– Gal Jūsų organizacija turi kokių ypatingų tradicijų?

– Mūsų organizacija kiekvienais metais puoselėja gražias tradicijas – švenčia Pasaulinę kurčiųjų dieną, Kurčiųjų meno festivalį bei kitas svarbias ir bendruomenę vienijančias šventes.

Šių metų Kurčiųjų meno šventė buvo ypatinga – minėjome reikšmingą sukaktį: 30 metų, kai Lietuvoje buvo įteisinta gestų kalba. LKD vadovai parengė projektą, kuris apjungė visų Lietuvos miestų kurčiųjų saviveiklininkus.

Vasario mėnesį surengtoje kurčiųjų meno stovykloje saviveiklininkai susibūrė į grupes ir repetavo meno šventės programą. Mūsų pasirinkimas buvo imituojamosios dainos ir šokiai. Po stovyklos grįžome pilni įkvėpimo ir su „namų darbais“ – toliau repetavome dainas, šokome, tobulinome savo pasirodymus.

Nuoširdžiai dėkoju LSU Kėdainių „Aušros“ progimnazijos mokytojai Ingridai Janulaitienei bei neformaliojo ugdymo būrelio „Pažaiskime teatrą“ mokiniams – jų nuoširdus įsitraukimas, kantrybė ir aktyvumas repeticijose buvo neįkainojami.

Didelė padėka ir mūsų organizacijos narei Ramutei Burdienei – už skirtą laiką, atsidavimą ir puikų pasirodymą šventėje.

Šventės programa buvo gausi imituojamųjų dainų, kurčiųjų poezijos, šokių, vaidinimų, pantomimos. Pirmą kartą meno festivalio istorijoje žiūrovai galėjo išvysti jungtinį visos Lietuvos kurčiųjų saviveiklininkų pasirodymą – jautrų, prasmingą ir vizualiai stiprų pasakojimą, kuriame galima buvo įžvelgti, kaip skirtingais laikmečiais gyvavo ir išliko gestų kalba.

Didelis ačiū Kauno kurčiųjų centro direktoriui Mykolui Balaišiui ir jo komandai už puikiai suorganizuotą šventę.

– Ačiū už pokalbį, kuris, tikiuosi, padės mums visiems tapti empatiškesniems ir supratingesniems.

Autorius: Rimantė GVERGŽDYTĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama