Kėdainiuose buvo ugdomi LDK lyderiai

„Ne, jis nebūtų patenkintas“, – šypteli prof. dr. Aivas Ragauskas, kai jo paklausiu, ar didikas Jonušas Radvila, kurio užmojais XVII amžiaus viduryje Kėdainiuose atsirado Šviesioji gimnazija (Gymnasium Illustre), būtų patenkintas tuo, kokia šiandien yra ši 400 metų jubiliejų mininti išskirtinė ugdymo įstaiga. O progą pasisvečiuoti mūsų mieste ir drauge su Kėdainių krašto muziejaus direktoriumi istoriku Rimantu Žirguliu intriguojančiai panarstyti didingos mūsų miesto praeities kaulelius jiedu rado šventišką – Kėdainių gimtadienio programa buvo persipynusi kultūros gurmanų kasmet laukiamo festivalio „Radviliada“ renginiais.

Kokia valdžia, toks ir miestas

Jau 11-tą kartą vykstančio kultūros ir istorijos festivalio „Radviliada“ programoje publika visuomet atranda nekasdienio poskonio patirčių. Baroko opera, Radvilų dvaro bažnytinė muzika, madrigalai per džiazo prizmę – iš viso 16 nemokamų renginių, kuriuos jau dovanojo, o spalį ir toliau jais džiugins festivalio organizatoriai. Įspūdinga? Didikų Radvilų valdymo laikotarpiu Kėdainiai išgyveno aukso amžių, tad ir odė šiems kunigaikščiams turi būti pačios didžiausios prabos.

„Kėdainiai buvo turtingų ir protingų žmonių nuosavybė, – apie kunigaikščių Radvilų valdytą miestą pasakoja festivalio „Radviliada“ sumanytojas Kėdainių krašto muziejaus direktorius R. Žirgulis. – XVII amžiuje Biržų-Dubingių šakos Radvilos rūpinosi Kėdainiais ir visomis savo valdomis. Šis miestas jiems buvo labai svarbus.

Radvilos stengėsi, kad Kėdainiai pirmiausia būtų ekonomiškai našūs – uždirbti pinigus jiems buvo labai svarbu. Žinoma, jie taip pat stengėsi, kad miestas būtų gražus, todėl statė rotušę, fundavo įvairių konfesijų bažnyčias.“

Festivalis „Radviliada“ istorijos entuziastus pakvietė užsukti į didikų Radvilų įkurtą Šviesiąją gimnaziją, kurioje surengta istorikų prof. dr. Aivo Ragausko (kairėje) ir Kėdainių krašto muziejaus direktoriaus Rimanto Žirgulio diskusija./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

LDK lyderių kalvė

Nuo istorijos neatsiejamas festivalis „Radviliada“, kaip visada, startavo su istorikų diskusija. Šįsyk dėmesio centre atsidūrė solidų jubiliejų mininti Šviesioji gimnazija.

„Diskusija skirta Kėdainių evangelikų reformatų mokyklai – Šviesiajai gimnazijai, kuriai šiemet sukanka 400 metų. Pirmą kartą diskusija vyksta ne muziejui priklausančiose patalpose, o šioje gimnazijoje, – akcentavo diskusiją su prof. dr. Aivu Ragausku moderavęs istorikas R. Žirgulis. – Aptarėme daugybę aspektų. Kokiuose pastatuose gimnazija veikė, kokie dėstytojai čia dirbo, kas mokėsi, kokių konfesijų buvo mokiniai, iš kokių miestų jie suvažiuodavo, nes žinoma, kad į Kėdainius mokytis atvykdavo ne vien iš Lietuvos. Taip pat kalbėjomės apie Šviesiojoje gimanzijoje plėtotą mokymo sistemą, kiek visam ugdymo procesui, gimnazijos veiklai įtakos turėjo evangelikų reformatų tikėjimas.“

Pasak drauge su R. Žirguliu diskutavusio istoriko A. Ragausko, Šviesiosios gimnazijos reikšmė Radvilų laikais buvo didžiulė – ir ne vien Kėdainiams.

„Šviesiojoje gimanzijoje buvo ugdomi ne tik Kėdainių, bet visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lyderiai. Ir ne bet kokie lyderiai, o evangelikų reformatų, – į praeities laikmečio kontekstą įsitraukti padeda profesorius. – Evangelikai reformatai – protestantiška konfesija, gyvavusi šalia evangelikų liuteronų ir XVII–XVIII amžiuje buvusi absoliučia mažuma. Vis tik ir Slucke, ir Kėdainiuose XVII amžiaus trečiame dešimtmetyje sukurtos gimnazijos užpildė vidurinio mokslo pakopą ir prisidėjo, kad šita bendruomenė galėtų ugdyti pirmiausia dvasininkus, – pabrėžė A. Ragauskas. – Antra – mokytojus, o trečia – bajorijos lyderius.

Tai vyko ir Kėdainių gimnazijoje, ir Slucko, o ši buvo skirta rusėniškoms žemėms, nes tuo metu Lietuvos nebuvo – buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Kalbėdami apie šį istorinį laikotarpį, turėtume galvoti ne apie dabartinės Lietuvos teritoriją, o apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, nes dabartinė Lietuva tėra mažas jos gabalėlis. Visas kultūrinis, politinis ir ekonominis gyvenimas vyko būtent tos milžiniškos didvalstybės rėmuose.“

Tarptautiška aplinka

Kaip pasakoja prof. dr. A. Ragauskas, Šviesioji gimnazija buvo labai tarptautiška. Šiuo aspektu jai prilygti šiandien būtų sudėtinga.

„Tiek Kėdainių, tiek Slucko gimnazijose mokėsi mokiniai iš įvairių kraštų. Juos ugdė iš skirtingų Europos šalių atvykę pedagogai – pradedant Čekija, vokiškomis žemėmis, dabartine Silezija, dabartinės Vakarų Lenkijos teritorija – Gdansku, Torūne, bei iš kitur.

Gimnazija buvo labai tarptautiška, – pabrėžia pašnekovas. – Mūsų dabartis neprilygsta šios gimnazijos praeičiai. Bet gal ateityje ir prilygs? Tikiuosi, kad tos investicijos, kurios čia yra padarytos, nuostabūs pastatai ir čia vykdomos veiklos leis Šviesiajai gimnazijai pasiekti labai aukštą lygį ir čia vyks ne tik mokymo procesas, bet ir mokslo tyrimai, kuriuose dalyvautų ir mokytojai, ir mokiniai. Juk Gymnasium Illustre yra labai aukšto lygio vidurinio mokslo ugdymo įstaiga. Tai ne bet kokia gimnazija. Šis pavadinimas įpareigoja.“

Koncertas išskirtinėje erdvėje – evangelikų reformatų bažnyčioje – sutraukė gausią publiką./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Aukšta kartelė visiems

Nors šiandien Šviesioji gimnazija pasididžiavimą kelia daugeliui kėdainiečių ir iš pasigėrėjimo verčia aikščioti čia atvykstančius švietimo ir ne tik šios srities svečius, tačiau, pasak A. Ragausko, 1625-aisiais Kristupo Radvilos įkurtą parapinę mokyklą 1647 m. į gimnaziją reformavęs kunigaikštis Jonušas Radvila patenkintas vis vien nebūtų.

„Jis niekada nebuvo patenkintas, – nusijuokia A. Ragauskas. – Tai buvo didikas ir lyderis, vienas didžiausių to meto valstybininkų, evangelikas reformatas iki kaulų smegenų, didis politikas, didis karo vadas, didis vadybininkas, matęs užsienio. Kėdainiams jis davė labai daug.

Šis miestas tuo metu buvo privatus. Šviesioji gimnazija buvo įsteigta jo pirmtakų – Radvilų didikų, ir jis šią ugdymo įstaigą toliau plėtojo. J. Radvila buvo griežtas ir visada kėlė pačius didžiausius tikslus tiek gimnazijai, tiek miestui, tiek bažnyčiai. Tad, aišku, jis būtų nepatenkintas ir pradėtų vardinti, ką reikia padaryti. Kai škotai nepadarė to, ko jis prašė, J. Radvila žadėjo juos pakarti ant jų namo vartų...“

Štai tokios istorinės įdomybės verda festivalio „Radviliada“ renginiuose, kurie Kėdainiuose tęsėsi tris dienas ir vėl sugrįš spalį.

„Radviliada“ – ir kituose miestuose

Po diskusijos publikai buvo atverta Radvilų pastatyta Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia. Trečiąsyk čia skambėjo jaunųjų atlikėjų „Lieto fine“ (Lietuva, Latvija, Austrija) baroko laikmečio opera.

Kitą dieną festivalio lankytojai Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name galėjo susipažinti su senaisiais amatais ir patys juos išbandyti. Daugiakultūriame centre surengta istorinio kostiumo rekonstruktorės Eglės Kukytės paskaita-edukacinis užsiėmimas „Kas slepiasi ponios garderobe: XVIII a. moters apranga ir kostiumo etiketas“. Evangelikų reformatų bažnyčioje skambėjo sakralinės muzikos ansamblio „Jerycho“ (Lenkija) balsai. Svečiai savo repertuare sutelkė dėmesį į evangelikų reformatų bažnytinę muziką iš XVI a. Radvilų dvaro. Vėliau čia į sceną žengė Latvijos kolektyvai – senovinių šokių grupė „Ballare“ ir senovinės muzikos grupė „Ludus“.

Trečiąją dieną Daugiakultūriame centre publika klausėsi XVII a. pradžios italų kompozitoriaus Claudio Monteverdi arijų ir duetų, kuriuos atliko lietuvių ansamblis „Duo Barocco“, o trio iš Estijos pakvietė išgirsti, kaip senoviniai madrigalai skamba per džiazo prizmę.

Festivalio programa apėmė ne tik Kėdainius, renginiai vyko ir Svėdasuose, Biržuose bei Raudondvaryje.

Kėdainių krašto muziejaus direktorius R. Žirgulis primena, jog festivalis „Radviliada“ į mūsų miesto kultūrines erdves vėl sugrįš jau po kelių savaičių – spalio 9–11 d.

Autorius: Akvilė KUPČINSKAITĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama