Keturios pedagogų dinastijos liudija skirtingus istorijos laikotarpius

Keturios pedagogų dinastijos liudija skirtingus istorijos laikotarpius...Antroji karta. Gražinos Kupaitytės- Levanavičienės-Venslovienės svajonė būti mokytoja „Mano mama Elzbieta Gražina Kupaitienė buvo mokytoja, gal todėl ir aš, jos duktė Gražina (gim. 1960 m.), jau vidurinėje mokykloje svajojau būti pedagoge. Deja, gyvenimas susiklostė kitaip – tapau buhaltere. Bet nuo šios profesijos niekur nepabėgau. 1991 m. Pastrėvio mokyklos vokiečių kalbos mokytojai suteiktos Vaiko priežiūros atostogos. Nebuvo kam jos pavaduoti. Direktorė klausinėjo vaikų, gal kurio tėvai moka vokiškai, padeda jiems ruošti vokiečių kalbos namų darbus. Mano dukra Viktorija pasigyrė, kad jai padeda mama. Direktorė pakvietė mane pavaduo­ti vokiečių kalbos mokytoją. Nors aš nebuvau baigusi vokiečių kalbos studijų, bet žinių turėjau. Šią kalbą mokiausi mokykloje kaip užsienio kalbą. Tuo metu mokyklose rusų kalba nebuvo laikoma užsienio kalba. Jos buvo mokoma beveik tiek pat, kiek ir lietuvių. Vokiečių kalbos teko mokytis ir technikume, ir Žemės ūkio akademijoje. Taip tapau vokiečių kalbos mokytoja. Tekdavo iš kolūkio buhalterijos lėkti į mokyklą, o po pamokų grįžti prie buhalterės darbo“, – mokyklinė Gražinos svajonė būti mokytoja ją pasivijo kolūkyje ir taip buhalterė pasuko į mokyklą. Mokytoja Viktorija Levanavičiūtė-Juknevičienė su mama, taip pat mokytoja, Gražina Tautinės mokyklos idėja Gražina į mokyklą atėjo nuos­tabiu laiku – 1991 m. Prieš metus Lietuva atkūrė Nepriklausomybę. Kūrėsi ne tik valstybė, bet ir nauja švietimo sistema. 1992 m. Meilė Lukšienė kartu su kolegomis parašė „Lietuvos švietimo koncepciją“, kurią užsienio ekspertai pripažino kaip geriausią švietimo pertvarkos dokumentą Vidurio Europoje. Pasak prof. Vandos Zaborskaitės, Meilės Lukšienės pasaulėžiūros ašis buvo harmoningo žmogaus ir visuomenės siekis. Jos švietimo koncepcijos ašis – žmogaus ugdymas apšviestoje ir doroje demokratinėje visuomenėje. Meilei Lukšienei buvo svarbu sudaryti vienodas galimybes kiekvienam vaikui. Jai buvo svetima elitarizmo ir konkurencijos dvasia. Ji buvo prieš elitines mokyklas. Manė, kad individualizuotą kiekvieno vaiko ugdymą galima suderinti su bendra mokykla, papildant ją įvairiomis neformalaus ugdymo formomis. Ji suprato, kad tai priklauso nuo valstybės materialinių išteklių, bet neįsivaizdavo, kad jie bus tokie maži. Jos idealas buvo laisva mokykla, kuo mažiau reglamentuojama iš centro, kuo labiau pasitikinti mokytoju, kurį matė kaip dorą pilietį, auklėjantį būsimus piliečius. M. Lukšienė propagavo Tautinės mokyklos idėją. Deja, išrinktas naujos sudėties Lietuvos Seimas ją atsisakė patvirtinti. Meilė Lukšienė išgyveno dėl politinių rietenų, demokratijos stygiaus. Ji sielvartavo, kad prarasime valstybę, paskendę tarpusavio peštynėse. M. Lukšienė sakydavo: „Tauta sveika, svarbu, kad mintis judėtų…“ Jos mintis toliau nejudėjo, pamažu Lietuvoje užgeso Tautinės mo­kyklos idėja, tačiau toliau judėjo naujos valdininkų idėjos, reformos. 1992 m. pradėtos steigti gimnazijos, 1993 – jaunimo mokyklos, skirtos 12–16 metų jaunuoliams, turintiems mokymosi sunkumų, motyvacijos problemų. 1996 m. įkurtas Nacionalinis eg­zaminų centras (valstybiniams brandos egzaminams organizuoti), kuris 2019 m. su kitomis penkiomis įstaigomis sujungtas į Nacionalinę švietimo agentūrą. Anuomet prasidėjusios permainos švietime, atrodo, neturi pabaigos, tęsiasi iki šių dienų. Vienos iš jų buvo reikalingos ir būtinos, kitos abejotinos vertės, skubotai „numestos“ į mo­kyklą. Visa tai kėlė ir tebekelia nerimą mokytojams. Sunkiai uždirbama mokytojo duona Pastrėvyje Gražina mokytojavo iki 1993 metų pabaigos: „Neilgai dirbau Pastrėvio mokykloje, bet žinojau, kokie pokyčiai vyksta švietimo sistemoje. Metų pabaigoje persikėliau gyventi į Kauną. Jau maniau, kad su pedagogo profesija atsisveikinau visam laikui ir nebeteks ragauti mokytojo duonos. Pasirodo klydau, manęs laukė netikėtumas. Tuo metu vokiečių kalba buvo labai paklausi ir moky­tojos „išbėgiojo“ dirbti į vertimų biurus ar firmas, kur reikėjo vertėjų. Milikonių vidurinei mokyklai, kurioje mokėsi mano dukros, prireikė vokiečių kalbos mo­kytojos. Mano dukra Viktorija vėl neištvėrė ir pasakė, kad jos mama buvo vokiečių kalbos mokytoja. Mane priėmė dirbti, bet iškėlė sąlygą, kad studijuosiu vokiečių kalbą. 1994 m. įstojau į Vil­niaus pedagoginio universiteto mokytojų persikvalifikavimo fakultetą, kurį baigiau 1996-aisias. Baigusi mokslus vasaros metu tobulinau žinias Vokietijoje. Kvalifikaciją kėliau du kartus Getės instituto organizuojamuose kursuose, kurie truko po vieną mėnesį.“ Matyt, toks buvo Gražinos likimas. Nors pasirinko buhalterijos studijas, bet gyvenimas gražiai paėmė už rankos ir nusivedė į mokyklą, kad tęstųsi šeimos pedagogų linija. Gražina pasakoja: „Pakeitusi darbovietę, supratau, kad vaikai kaimo mokykloje buvo paklusnes­ni, nuoširdesni. Mieste mokinių grupės didesnės, mokiniai triukšmingesni, o bėgant metams dirbti darėsi vis sunkiau. Pavyzdžiui, kai kuriuos tėvus ėmėsi auklėti vaikai, o ne atvirkščiai. Buvo įvesti mokinio krepšeliai, nuo kurių priklausydavo mokyklos finansai, todėl, kai kurie tėvai gąsdindavo, kad pasiims vaiką, o kartu ir krepšelį. Valdžia liepdavo dirbti taip, kad niekas nesiskųstų. Mūsų mokykloje mokiniai buvo skirstomi į klases pagal pažangumą. Man visuomet atitekdavo D klasės auklėtiniai, kuriuos vaikai pravardžiuodavo. Su auklėtiniais sutardavau gerai, visur dalyvaudavome, ruošdavomės įvairiems renginiams. Mokykloje dirbti patiko. Kauno mokykloje dirbau 20 metų. Per tuos darbo metus įvyko daug pokyčių, kai kurie iš jų glumino. Mokykloje, sumažėjus mokinių skaičiui, sumažėjo ir vokiečių kalbos pamokų. Buvome keturios vokiečių kalbos mokytojos, todėl visoms neužteko pamokų. Teko be vokiečių kalbos dar dėstyti ir žmogaus saugą. Prisimenu, kad į klasę susirinkdavo 30 ir daugiau triukšmauti nusiteikusių mokinių, nes jie manydavo, kad žmogaus sauga nereikšmingas dalykas. Šio dalyko pamoka dažniausiai būdavo šešta ar septinta. Medžiagos ruoš­tis šiai disciplinai būdavo labai mažai. Vaikai labiau akcentuodavo savo teises, o ne pareigas, augo Z karta. Atsirado „super tėvelių“ ir „super mamyčių“, manančių, kad jų pareiga auklėti mokytojus, o ne savo vaikus. Bendrauti su tokiais „naujais auklėtojais“ buvo gerokai sudėtingiau nei su jų vaikais. Prisimenu, kai aš mokiausi, mes būdavome paklusnūs mokiniai, mokytojams akių nedraskydavome. Mokiausi miestelio mo­kyk­loje, ten žmonės pažinodavo vieni kitus, todėl taip elgtis būtų buvusi gėda prieš kaimynus. Dabar mokykloje, atrodo, viskas buvo apsivertę aukštyn kojomis: mokytojui pretenzijas reikšdavo mokinys, tingintis atlikti užduotis, priekaištaudavo tėvai, siekdami pateisinti savo vaiką. Kai man sukako 54 metai, nutariau, kad jau gana krimsti nelengvai uždirbamą pedagogo duo­ną. Atsisakiau mokytojavimo. Savaime suprantama, jog mokyklą kamavo ne tik problemos, bet buvo ir labai gerų dalykų: džiugindavo mokinių pasiekimai, auklėtinių laimėjimai konkursuose. Puikus buvo ir mokytojų kolektyvas: drauge švęsdavome įvairias šventes, gerai sugyvendavome. Mokyklą vis tiek palikau. Tikiuosi, kad šį kartą jau visam laikui.“ Gražina Kupaitytė-Levanavičienė-Venslovienė (viduryje) su mama Elzbieta, sesėmis Gintvile ir Jūrate bei broliu Vytautu Valdovų rūmuose Švietimo problemos veja lauk mokytojus „Nuo 2014 m. rudens pradėjau dirbti Maironio lietuvių literatūros muziejuje Fondų apsaugos ir saugojimo skyriaus vedėja, kur darbuojuosi iki šiol. Į mokyklą grįžti nenorėčiau, nes jau esu pensininkė. Be to, šiais laikais mokykloje dirbti yra labai sunku. Lietuvos švietimą kamuoja begalė problemų, matomas nuosmukis. Tam yra daug priežasčių: kalta valdžia, kuri siūlo vis naujas reformas, bet nesugeba jų įgyvendinti, pertvarko mo­kymosi programas, o vadovėlių nėra, blo­gėja mokinių žinios. Nuosmukio priežastys tikrai neatėjo iš senesnių laikų. Mes, būdami mokiniai, tikrai daugiau mokėmės. Tuomet kaimo vaikai padėdavo tėvams nudirbti ūkio darbus, o dabar akcentuojama, kad vaikai perkrauti, pervargę. Kita didelė problema yra mokyklos nelankymas. Vaikai praleidžia labai daug pamokų, o kai kurie tėvai nieko negali padaryti, tik pateisinti vaiko praleistas pamokas. Mokykla taip pat yra bejėgė. Jei mokinys nesimoko, ar gali jo mokslo pasiekimai būti geri? Ar gali švietimas neišgyventi nuosmukio? Kodėl mūsų laikais nekildavo net minties nei­ti į pamokas? Visos šios minėtos, o ir nepaminėtos problemos verčia mokytojus pamąstyti, ar verta dirbti mokykloje, ar verta kovoti su vėjo malūnais. Galbūt per tuos 11-ka metų, kol nedirbu mokykloje, kai kas ir pasikeitė į gera, bet apie švietimo nuosmukį mūsų šalyje kalba spauda, pasisako pedagogų atstovai. Aš lenkiuosi šių dienų mokytojams. Tiems, kurie kritikuoja mokytojus, siūlau padirbėti nors vieną dieną mokykloje ir tada kalbėti. Visiems Lietuvos mokytojams linkiu kantrybės ir stiprybės“, – Gražina, mokyklai atidavusi keletą produktyviausių savo gyvenimo dešimtmečių, paliko ją, bet pedagogikos sėkla jau buvo pasėta šeimoje ir labai greitai sudygo.

Autorius: Elektrėnų kronika

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama