Labanore susikūrė pasaulį, kuriame smagu būti

Simona ir Martynas Lukošiai prieš septynerius metus sostinę iškeitė į namus Labanoro prieglobstyje. Simona – profesionali kosmetologė, grimerė, Martynas – skulptorius, lėlininkas, abu paliko darbą Vilniaus „Lėlės“ teatre ir, apsigyvenę Juočių kaime šalia Molėtų, kuria savo pasaulį čia.

Simona Rulytė ir Martynas Lukošius susituokė prieš dvidešimt penkerius metus. Šeimoje keturios dukros: Noamai sukaks dvidešimt penkeri, Rusnei – dvidešimt treji, Agota sulauks aštuoniolikos, o Morta yra devynerių.
„Pirmas vaikas buvo iš Dievo. Visi kiti – sąmoningas pasirinkimas“, – sako tėvai. Pirmoji dukra gimė Simonai studijuojant pirmame kurse. Antro vaiko nutarė susilaukti, kad pirmoji dukra neaugtų viena. Trečio vaiko norėjo abu: Simonai norėjosi atokvėpio darbe, o Martynas sakė, kad šis vaikas pagaliau bus jo. Ketvirto užsispyrė Simona, nes jautėsi visuomenei skolinga berniuką.

„Esu auginta bobutės, gimusios 1924 metais. Jos vyras buvo biologijos profesorius. Gimus mergaitei, ji vis mane guosdavo, kad tai „nuo vyro pareina“. Aš nesuprasdavau dėl ko, be vis tiek pasąmonėje prikapsėjo, kad reikia berniuko“, – pasakoja Simona. Dvi vyresnės dukros augo ir mokslus baigė Vilniuje, dvi jaunesnės auga šeimos susikurtuose namuose, kuriuos supa laukai ir miškai.

Polinkiai ir pasirinkimai

Simona gimė Vilniuje, augo su sese menininkų šeimoje. Mama Silvija Drebickaitė buvo dailininkė monumentalistė, vitražistė, tapytoja, kūrė mozaikas, freskas. Tėvas Vidmantas Rulys buvo skulptorius.
„Augau meninėj aplinkoj, laisvalaikį leidau tuometiniame Dailės kombinate arba privačioje tėvų dirbtuvėje, tarp paveikslų, dažų, teptukų, drobių, molio. Prigimtinis noras skatino tyrinėti, kas, kaip, iš ko pagaminta. Kadangi matydavau, kad beveik bet kas padaroma rankomis, man susiformavo įspūdis, kad ir aš galiu viską susimeistrauti pati“, – prisimena Simona.
Baigusi mokyklą, Simona stojo į Vilniaus dailės akademiją, kurioje norėjo studijuoti dizainą, tačiau įstoti nepavyko. Tai buvo trauminė patirtis.
„Man buvo taip gėda, kad daugiau stoti nebebandžiau“, – dalijasi Simona. Tada nusprendė tapti grimere ir, vienerius metus praleidusi, pradėjo mokytis kosmetologės specialybės.

Martynas gimė Telšiuose. Pasak jo, mama Jūratė didelių mokslų neišėjo, gimdė daug, augino penkis vaikus, o užauginusi dirbo gamyboje. Tėvas Vytautas dirbo vairuotoju. Šeimoje menininkų nebuvo, tačiau meistrystė traukė jau vaikystėje.
„Dar nelankiau mokyklos, kai ant bočiaus „šmirgelio“ išsidrožiau kardą iš medienos. Būdavo gatvės mūšiai, visi kardai lūždavo, o manasis buvo tvirtesnis“, – prisimena Martynas. Vis tik kelias į meną buvo šiek tiek per jėgą. Teko lankyti internatinę berniukų menų mokyklą (dabar – Eduardo Balsio menų gimnaziją). Joje jau mokėsi vyresnis brolis, tad siekdamas būti kaip brolis, stojo ir Martynas. Iš pirmo karto nepavyko, bet nepasidavė ir galiausiai buvo priimtas.
Pirmuosius penkerius metus mokėsi dainavimo ir grojo fortepijonu, tačiau groti nelabai sekėsi. Tada buvo įsteigtas dailės skyrius, į kurį priimdavo nuo penktos klasės ir Martynas įstojo į jį.

„Ten jau neblogai sekėsi ir metai iš metų vis geriau, – pasakoja menininkas. – Savo laidoje buvau vienas geriausių. Ten ir įvyko savęs atradimai“.
Pasak Martyno, mokykloje laikytasi nuostatos, kad auklėtiniai nebus eiliniai darbininkai, o menininkai, tad kai kuriuose dalykuose gal kiek nuolaidžiauta, tačiau ypač daug dėmesio būdavo skiriama menų disciplinoms.
„Gyvendamas Telšiuose bijojau, kad į garsiąją VDA neįstosiu, todėl pirmiausia nuėjau į aukštesniąją profesinę mokyklą vietoje, išsiklausinėjau, kokios sąlygos. Tačiau tuo metu konkursai į akademiją jau nebebuvo labai dideli. Piešimo ir lipdymo srityje jaučiausi tvirtai, buvome gerai paruošti, tai ir įstojau į skulptūros katedrą“, – apie pasirinkimą pasakoja Martynas.

Sujungė choras

Stojant į akademiją, Simonai teko užpildyti, kokias papildomas veiklas lankytų. Kadangi mėgo dainuoti, pasirinko chorą. Nors į akademiją neįstojo, gavo kvietimą į choro perklausą, o po jos – pasiūlymą nemokamai dalyvauti choro stovykloje Palangoje. 1997-aisiais tai buvo neeilinė galimybė, todėl nedvejodama ja pasinaudojo.
Toje stovykloje ir susitiko su Martynu.
„Jis buvos ilgais plaukais su nutįsusiu megztiniu ir labai reiškė savo nuomonę, – pasakoja Simona. – Jis labai norėjo, kad visi dainuotų „Bilduką“, todėl su drauge praminėm jį Bilduku“.

„Simona toje stovykloje buvo su drauge. Jos vis chi chi, cha cha – kvaksėdavo per repeticijas. Prausyklos buvo lauke. Simona plovėsi kojas, buvo įsikėlusi vieną koją į kriauklę, kai ją pamačiau, ir tas vaizdas man patiko, – pasakoja savo versiją Martynas. – Tą vasarą nebendravom. O vėliau choras suartino mus“.
Nors stovykloje santykiai neužsimezgė, grįžus į Vilnių ir prasidėjus mokslo metams, paaiškėjo, kad abu į choro repeticijas ir iš jų važinėja tuo pačiu autobusu.
„Pradėjom kartu važinėti. Vėliau Martynas įsigijo mašiną. Parveždavo mane namo ir aš ilgai neišlipdavau“, – pasakoja Simona. Ir dabar vyras su žmona, grįžę į kiemą, namo neskuba, mėgsta ilgai šnekučiuotis mašinoje.

Karjera – dar ne viskas

Įgijusi kosmetologės specialybę, Simona penkerius ar šešerius metus dirbo grožio salone, dalyvavo makiažo bei grimo konkursuose, yra tris kartus tapusi čempione. Turėjo pasiūlymų dirbti ir Lietuvos kino studijoje, ir teatre, tačiau jų atsisakė, nes netiko darbo valandos – šeimoje jau augo dvi dukros.
Vis tik kosmetologės darbas buvo sunkus, intensyvus.
„Dariau karjerą, bet kai grįžus namo manęs nebeateidavo pasitikti dukros, supratau, kad darbas nėra svarbiausia“, – sako Simona. Be to, pašlijo sveikata. Tada moteris nutarė atsisakyti darbo ir susilaukti trečiojo vaiko.

Paauginusi trečiąją dukrą, moteris įsidarbino Vilniaus „Lėlės“ teatre dailininke-butafore ir grimere. Čia dirbo šešerius metus, kol susilaukė ketvirtosios dukrytės. Dar kurį laiką dirbo grimere, tačiau galiausiai suprato, kad nebenori gyventi mieste.
Martynui pirmo kurso pabaigoje vyko praktika, kuriai vadovavo skulptorius Vladas Vildžiūnas. Praktiką atliko V. Vildžiūno galerijoje Vilniaus Jeruzalės skulptūrų sode.
„Praktiką atliko visi kursiokai, bet aš pasilikau. Taip nuo 1996 metų su Vladu dirbau iki pat jo mirties, o su jo sūnumi Kunotu darbuojamės iki šiol. Pas Vildžiūną ir kūriau, ir kurį laiką gyvenau“, – sako Martynas. Ten, minėtame sode, pora ir susituokė, ir pirmuosius vaikus augino.
V. Vildžiūno vadovaujamas Martynas darė skulptūras ir kitus objektus. Beje, viena jų – „Prisikėlimas“ – yra pačiame Anykščių centre, skvere prie bažnyčios.
„Tai – Vlado projektas, kurį įgyvendinome kartu su Kunotu. Aš dariau apatinę akmeninę dalį, Kunotas – viršutinę iš plieno“, – sako Martynas. Kunoto projektas – tiltų skulptūros Vilniuje. Jas taip pat darė kartu.

Kitas darbas atsirado, kai reikėjo vis daugiau pinigų šeimai išlaikyti ir atsirado siekis kurti savo namus. Jau buvo dvi dukros. Simonos močiutė parodė skelbimą laikraštyje – Vilniaus „Lėlės“ teatras ieškojo butaforo. Taip ir įsidarbino. Paprastai dailininkas ateina su idėja, kartais ji būna labai abstrakti, o butaforui tenka rasti sprendimus. Teatre dirbo dvidešimt metų – per šį laiką visų „Lėlės“ spektaklių lėlės Martyno rankomis čiupinėtos.

Ten, kur šaknys

Šeima visada norėjo išsikelti iš miesto.
„Norėjau pats kurti savo namus, erdvę, turėti savo dirbtuvę, – pasakoja Martynas. – Matyt, nesu socialus, man nepatinka gyventi komunoje“.
Simona juokauja, kad iš miesto išsikraustė dėl šuns. Iš tiesų – gyvenimas bute, asfaltas ir šaligatviai nebuvo geriausia aplinka vaikams ar augintiniams. Nors, pasak Martyno, Simoną persikelti į namus kaime teko įtikinti.
„Ilgai svarstėm, nes atrodė toli nuo Vilniaus“, – prisimena Martynas.
Simonos mama Juočiuose buvo įsigijusi sklypą su sodyba. Gaisras sodybą nuniokojo, liko tik lauko viralinė. Ilgus metus šeima čia atvykdavo tik vasaroti, atvažiavę su pirmaisiais vaikais, įsikurdavo toje viralinėje.

Namui reikėjo taupyti, Martynas dirbo per kelis darbus. Kai jau sukaupė pakankamai pinigų pirmajam įnašui ir atsirado galimybė kurti savo namus, taip ir padarė. Martynas ir Simona patys savo rankomis statė namą.
Martyno mamos mama buvo iš Labanoro, o ir Simonos giminės gyveno netoliese, iš čia kilusi ir jos bobutės mama, tad savotiškai abu grįžo ten, kur šaknys.
Šeimai nutarus įsikurti Molėtuose, dvi vyresnės dukros liko Vilniuje, kad galėtų lankyti savo mokyklas. Viena jau buvo pilnametė ir galėjo pasirūpinti sese. Jaunesnės dvi dukros auga čia. Vyresnėlė lanko Molėtų gimnaziją, mažoji – pradinę mokyklą.
„Kai prasidėjo karantinas, pagaliau iš miesto suvažiavo visi vaikai, – prisimena Simona. – Trys keturios savaitės buvo tobulos – visi namuose, niekam niekur nereikia skubėti. Laiką leidome nuostabiai“. Tačiau tada netikėtai mirė Simonos mama ir viskas pasikeitė.

Naujos galimybės

Jau septinti metai, kai šeima gyvena Molėtų rajone, Juočių kaime, gamtos apsuptyje.
Martynas kurį laiką dar važinėjo dirbti į Vilnių, bet teatre keitėsi valdžios, tvarkos, ėmė skirtis požiūriai, tad išsiskyrė ir keliai.
„Pajutau – nebegaliu, – sako Martynas. – Norėjosi turėti savo darbinę erdvę ir sugebėti aprūpinti šeimą, besiremiant į savo paties gebėjimus. Būti lygiateisiu kūrėju su kitais“.
Šiuo metu menininkas toliau kuria savo paties skulptūras, taip pat – kartu su Kunotu Vildžiūnu. Kuria scenografiją ir lėles lėlių teatrams, švenčių organizatoriams. Martyno skulptūrų yra įvairiuose Lietuvos miestuose: Kelmėje, Druskininkuose, Birštone, taip pat Lenkijoje – Suvalkuose, Seinuose. Dažniausiai jos ten lieka po simpoziumų. Menininkas dirba su įvairiomis medžiagomis: metalu, medžiu, akmeniu. Lėlių gamybai dar platesnis pasirinkimas. Kaip juokaudamas sako, „Viskas, kas po ranka pasitaiko“. Skulptūrą sukurti trunka apie penkis mėnesius. Medinę lėlę – mėnesį, lėlių grupę spektakliui – porą mėnesių, neskaitant derinimo. Daugeliui gali būti atpažįstamos šv. Kazimiero lėlės, kurios vaikšto po Vilniaus Kaziuko mugę. Tai – Martyno kūriniai.
Gyvendama gamtos apsuptyje ir kiek paaugus mažiausiajai dukrai, Simona prisiminė, kad turi profesiją ir sumanė įsteigti depiliacijos kabinetą Molėtuose. Siekdama aiškumo, taip ir pavadino – „Depiliacijos kabinetas Molėtai“.

„Norėjau, kad nebūtų nesusipratimų, – aiškina Simona. – Parinkau pavadinimą, kuris nekurtų iliuzijų. Kurdama aplinką siekiau, kad žmogus nesijaustų prastesnis, kad jaustųsi saugiai, jaukiai, kad žinotų, jog čia viskas paprasta ir profesionalu“. Kosmetologė pastebi, kad salonai, turintys prašmatnius pavadinimus ir aplinką, glumina žmones. „Depiliacija yra intymi paslauga, todėl stengiuosi kurti saugią aplinką. Tai nėra šaltas, stilingas salonas. Mano kabinete yra detalių, primenančių namus“, – pasakoja ji.

Pirmieji veiklos metai buvo sunkūs – paskelbtas karantinas. Vis tik Simona nenuleido rankų ir dabar kabinetas veikia jau penktus metus.
„Tai buvo mano projektas. Nepaleidau jo, nes norėjau dirbti darbą, kurį puikiai išmanau, kuris man nekelia streso, kuriame galėčiau bendrauti su žmonėmis. Kabinetas išpildė mano lūkesčius ir poreikius. Iki šiol tai jaučiu, tik dabar jau norisi ir kūrybos“, – sako Simona.
Tad nenuostabu, po darbo kabinete ji neria į kitas veiklas. Šeima sugalvojo gaminti dekoratyvinius daiktus ir juos pardavinėti. Tai ir Martyno žirgeliai, ir Simonos auskarai.
„Vaikystėje svajojau būti juvelyre. Auskarų gamyba leidžia skleistis tai mano svajonei. Aš ir pati labai mėgstu auskarus, kasdien nešioju, ir dažnai sulaukiu komplimentų, segėdama savo pasigamintus“, – dalijasi moteris. Anksčiau auskarus veldavo iš vilnos, dabar Simonos rankose dailinami mediniai auskarai, kuriuos išpjauna Martynas. O pačius pirmuosius, išardžiusi laikrodį ir privirtinusi mikroschemas prie kabliukų, pasigamino būdama paauglė. Tokie modernūs auskarai tada traukė visų dėmesį.
Martynas irgi plečia savo veiklų lauką. Parengė ir veda edukacijas „Miško lėlės“ ir „Susidraugauk su šešėliu“.

Nebūtinai ekologiška

„Gyvendami kaime, turime laiko pabūti gamtoje, būti su savimi, atsiskirti, – apie dabartinio gyvenimo privalumus sako Simona. – Aplink daug žalumos, gyvybės. Kieme apsilanko stirnos, užklysta briedžiai. Čia – ramybė. Užsimanei, išėjai į kiemą, pastovėjai ant žolės“.
Gyvenimas arti gamtos išugdė meilę gamtai bet kokiomis oro sąlygomis.
„Nebėra blogo oro. Nusipirkau įvairių rūbų ir batų, tinkančių dėvėti skirtingu oru. Dabar mėgaujuosi lietumi, sniegu. Dažnai einu į mišką pasivaikščioti“, – pasakoja moteris.

„Čia yra pasaulis, kurį pats susikūriau tokį, kokio norėjau. Pasaulis, kuriame smagu būti“, – kalba Martynas. Kelios minutės – aš jau Molėtuose. Viskas vietoje. Veiklos, renginiai kokybiški“.
Teiraujantis apie šeimos požiūrį į ekologiją, kiek tai susiję su jų persikėlimu iš miesto į kaimą, vyras ir žmona atsako, kad ekologija nėra svarbiausias prioritetas. Svarbiausia buvimas gamtoje. Tai, ką augina šiltnamyje, augina dėl savęs, dėl to, kad augino Martyno šeimos nariai ir jam smagu gyventi taip, kaip jie. Bet ne todėl, kad siekia naudoti vien ekologiškus produktus. Juos kartais perka, mielai pirktų ir dažniau, jeigu būtų pigesni. Tačiau dažniau renkasi neekologišką produkciją.
Savo ūkyje augina vištas ir bites. Šiltnamyje – paprikas, agurkus, pomidorus.
„Gyvenam ant žvyro ir smėlio kalvos, nelabai ką ir užsiauginsi“, – sako abu. Visą ūkį prižiūri Martynas. Simonai to daryti neleidžia sveikata, tad ji mėgaujasi vaizdu pro langą, kuris visada tas pats, bet visada kintantis. Po kiemą laksto kurtsharų veislės kalaitės Gilė ir Bruknė.

Įsiliejimai ir pabėgimai

Šeima, įsikūrusi kaime, įsitraukė į įvairias veiklas Molėtuose. Vyresnioji dukra vaidina Molėtų kultūros centro teatro studijoje „Remarka“. Mažoji lanko Molėtų menų mokyklą, groja smuiku, šoka Molėtų kultūros centre.
Visa šeima dainuoja Molėtų gimnazijos chore. Tai bendras vaikų ir tėvų choras, susiformavęs pernai ruošiantis Lietuvos šimtmečio dainų šventei. Kolektyvas sukūrė įspūdingą miuziklą „Liepomis ir ąžuolais gimę“.

Simonai visada patiko dainuoti, tad vienu metu dainavo net keturiuose skirtinguose kolektyvuose, įskaitant Menų mokyklos chorą ir bažnyčios chorą Inturkėje.
„Kur tik kokia veikla, aš visur prisistatau“, – sako bendrauti su žmonėmis mėgstanti Simona. O štai Martyną teko įkalbinėti dainuoti chore.
Nors šeima gyvena sodyboje, apsuptoje laukų ir miškų, nuo pasaulio atskirti nesijaučia.
„Aš turiu galimybę išvažiuoti, kai įgyvendinu kūrybinius sumanymus“, – sako Martynas.
Simona leidžiasi į keliones su katalikų ar vaišnavų piligrimais.

„Turistinės kelionės neįdomu. Gulėjimo man nereikia“, – sako ji. Nors bobutė eidavo į Katedrą, vaikų kartu „netempė“. Simonai nepriimtina, kad religijose daug taisyklių. Vis tik, begiedant bažnyčios chore, natūralūs tapo ir liturginiai metai.
„Smagiausios kelionės mašina, kur galime kartu sėdėti“, – užtikrintai sako abu. Tada ir pasikalba, ir pasiginčija.
„Kai tiek vaikų, maža laiko pasikalbėti vieniems“, – sako Simona.
Ne taip seniai Martynas pasistatė ir įsirengė dirbtuves, į kurias gali pakviesti visus besidominčius jo kūryba. Tai – kitoks priėjimas prie proceso, nes žmonės pamato, kuo gyveni. Taip mezgasi saitai. „Save su pasauliu sieju per darbą. Noriu turėti užsakymų, kurti kūrybiškai, – sako menininkas. – Tikiuosi, tai išaugs į pilnavertę galimybę ne tik išgyventi, bet visapusiškai aprūpinti šeimą. Ir to man visiškai pakanka“. Dirbtuvėje – dideli langai, daug šviesos. „Esu čia kaip poilsio zonoje“, – sako jis.

Projektą „Mes – aukštaičiai“ 9000 Eur iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama