Išskirtiniame Klaipėdos pastate darbavosi atgrubnagiai

1953-ųjų pavasarį Klaipėdos valdžia priėmė sprendimus, nulėmusius ir Melnragės raidą pokariu, ir vieno iš labiausiai išsiskiriančių miesto pastatų ateitį.  

Apie juos – dar viename rašinių cikle, rengiamame pagal Klaipėdos regioniniame valstybės dabar saugomus dokumentus.  

Žvejus pasiuntė į Melnragę 

1953-iųjų kovą priimtas Vykdomojo komiteto sprendimas liudija, jog tuometiniai žvejai ne tik turėjo kitokią nuomonę nei miesto valdžia, bet ir sugebėjo pakeisti jos nusistatymą.  

„Atvira Klaipėda“ šiame cikle jau buvo rašiusi, jog 1952-ųjų rugsėjo pradžioje Vykdomasis komitetas nusprendė paskirti 1948 m. įsteigtai žvejų artelei „Banga“, prie kurios 1950 m. prisijungė Karklininkų žvejai ir artėlė „Pajūris“, sklypus krantinių, gamybinių ir gyvenamųjų namų statybai Kuršių nerijoje, šalia jachtklubo, ir Marių gatvėje, „šalia medienos įlankos“. Šiame sprendime buvo nurodyta, jog artelė iškeliama iš II Melnragės.   

Žemyninėje dalyje paskirta 130 m ilgio „krantinės linija“ buvo piečiau tos vietos, kur jau šeimininkavo kita artelė „Baltijos žvejys“. O gyvenamajai statybai paskirta 16 ha ploto teritorija buvo kitoje Marių gatvės pusėje, piečiau superfosfato gamyklos, kuri taip ir neiškilo, gyvenamojo kvartalo statybai skirto sklypo. Papildomai, žvejybos įrankių sandėlio statybai, dar buvo skirtas 0,8 ha ploto sklypas, buvęs „pusiasalyje prie liepto vakarinėje medienos prieplaukos pusėje“.    

„Kuršių Nerijos kyšulio vakarinėje įlankos pakrantėje, prie jachtklubo įlankos – 1,5 ha ir prie kelio į Juodkrantę išdegusio miško rajone – 4,6 ha“, – taip buvo aprašytos Smiltynėje žvejams atitekusios valdos.  

Statybas artelei buvo nurodyta pradėti ne vėliau kaip paskutinį tų metų ketvirtį, tačiau po pusmečio miesto valdžiai jau teko priimti kitokį sprendimą, nes visuotinis „Bangos“ narių susirinkimas nutarė atsisakyti gautų valdų Marių gatvėje ir Kuršių nerijoje. Tad Vykdomasis komitetas atšaukė ankstesnį savo sprendimą ir paskyrė artelei apie 12 ha ploto sklypą šiaurinės Melnragės dalyje, abipus gatvės, kad ji čia galėtų statyti gyvenamuosius namus, administracinį ir ūkinius, buitinius pastatus. Artelės pirmininkui draugui Veličkai buvo nurodyta tokias statybas pradėti ne vėliau kaip antrą tų pačių metų ketvirtį.

Žvejai šios jiems paskirtos vietos jau neišsižadėjo. Dabar Molo g. 60 adresą turintis pastatas, kuriame yra įsikūręs Klaipėdos savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Melnragės skyrius ir Klaipėdos vaikų laisvalaikio centras, jų dėka iškilo 1955-aisiais kaip vietiniai kultūros namai.  

Klaipėdietis Robertas, kurio tėvas dirbo šioje artelėje, „Atvirai Klaipėdai“ pasakojo, jog vėliau „Banga“ savo darbuotojams paskyrė ne tik sklypus, bet ir suteikdavo apie 20 tūkst. rublių paskolą namų statyboms, kurią reikėjo atiduoti per 10-15 metų.

Taip jo tėvai iki 1960 m. apie aštuonių arų ploto sklype pasistatė iki šiol Audros gatvėje stovintį namą, tokiu būdu kilo ir kiti namai aplinkui. 

Išskirtiniame pastate – prasta darbų kokybė 

Baigiantis 1953-iųjų balandžiui Vykdomasis komitetas priėmė ir sprendimą dėl vieno iš labiausiai išskiriančių Klaipėdos pastatų – 1937-1938 m. iškilusių Miesto taupomosios kasos rūmų, kuriuose buvo įsikūrusi ir Miesto įmonė – atstatymo darbų. Juos atlikti tų metų kovą 28 d. savo sprendimu organizacijai UNR-57 pavedė pati LTSR Ministrų taryba. Tačiau kai Vykdomasis komitetas atliko patikrinimą, jo metu nustatė, jog statyba vyko itin prastai.  

„Balandžio 15-ąją, patikrinimo dieną, statybose dirbo tik 4 dailidės, tvarkę pertvaras, ir 12 kareivių, užsiimančių šiukšlių rinkimu ir nešimu“, – rašoma sprendime.  

Jame taip pat buvo nurodyta, jog pastatas dar 1949–1950 m. buvo perduota Baltijos laivų statyklai, kad ji organizuotų jo atstatymą. 1951 m. buvo suderinta techninė dokumentacija, tačiau statybų imtasi tik 1952 m.  

„Per 8 metus pažeista pastato dalis iš Vytauto gatvės pusės ėmė dar labiau griūti ir atsirado naujas įtrūkimas kiemo sienoje, gyvenamose pastato dalyse. Rūsyje atsirado vanduo dėl hidroizoliacijos pažeidimų. Iš Vytauto gatvės pusės dar nebaigti žemės darbai, kiemas užgrūstas metalo laužu ir statybinėmis atliekomis. Darbų kokybė prasta, medinės grindys išlinko. Ne visi langai įstatyti, pro juos pliaupia lietus, gadindamas grindis. Stogas nebaigtas. Pertvaros, perdangos, laiptai, santechnikos darbai taip pat nebaigti. Tinkuotojų darbai nepradėti, nors darbo frontas jau paruoštas. Pirmojo korpuso nuo Montes ir Gorkio gatvių eksploataciją planuojama pradėti rugsėjo mėnesį, tačiau dar nėra suderintos techninės dokumentacijos“, – dėstyta sprendime.  

Anot Vykdomojo komiteto, darbų vėlavimą nulėmė tai, kad pastato dalyje nuo Vytauto gatvės pusės vis dar gyveno šešios šeimos, nebuvo techninės katilinei skirtos dokumentacijos. Finansavimo klausimas nebuvo išspręstas iki 1952 m. vasaros, nes pastatą planuota pritaikyti Valstybinio žuvies tresto valdybai. Visgi viena iš svarbiausių priežasčių buvo įvardintas tiek statybinių medžiagų, tiek ir darbo jėgos trūkumas. 

Atsižvelgdamas į tai, kad „objektas yra pačioje pagrindinėje miesto gatvėje ir aikštėje“ Vykdomasis komitetas įpareigojo Baltijos laivų statyklos direktorių draugą Majorovą per mėnesį minėtosioms šeimos surasti būstus, į kuriuos jas būtų galima iškeldinti. Taip pat per tą laikotarpį jam buvo nurodyta parengti techninę pastato katilinei ir pamatams reikalingą dokumentaciją.  

Miesto komunalinio ūkio vedėjui draugui Dovganiui buvo duota užduotis kartu su Radijo mazgu nugriauti sandėlį, trukdžiusį atvežti medžiagas į statybvietę.  

Organizacijos UNR-57 viršininkui draugui Dombrovskiui buvo nurodyta suktis taip, kad visi darbai būtų užbaigti dar tais pačiais metais.    

Pasak istoriko dr. Vasilijaus Safronovo, užbaigus remontą čia įsikūrė LTSR Žuvies pramonės ministerija, apie 1960 m. – centrinė rajoninė vaistinė, veikė čia ir telefono–telegrafo skyrius (pasikalbėjimo punktas). 

„Šie rūmai – klaipėdietiška improvizacija dengtų plytų ekspresionizmo tema. Tris tūrius į vieną kompoziciją jungia klinkerinės plytos, išryškinančios kolonas, rizalitus, portalus, cokolį, taip pat kolonų eilės pirmame aukšte ir horizontalus fasadų skaidymas. Daugiausia aliuzijų į praeitį – pietų korpuso kompozicijoje. Aukštas status stogas (pokariu pažemintas) ir laiptuoti frontonai priminę gotiką“, – knygoje „Klaipėda. Architektūros gidas“ rašo V. Safronovas.   

Autorius: Martynas Vainorius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama