Ar pažįstame save: lietuvių įpročiai, gimę prieš šimtmečius

Kas mus padarė tokius, kokie esame – darbštūs, mylintys žemę, kartais niūrūs, ne visada linkę į naujoves? Ar išties užtenka kelių dešimtmečių, kad susiformuotų tautos charakteris?

Istoriko Gedimino Kulikausko teigimu, iš pirmo žvilgsnio smulkūs, beveik nepastebimi įpročiai slepia ištisų epochų patirtis – daugelį šiandieninių lietuvių savybių taip pat galima aptikti carinės ar smetoninės Lietuvos kasdienybėje.

Bruožai, atėję iš praeities

Sakoma, jog geriausiai žmogų pažinsi su juo ne šventes, o kasdienybę su visomis jos smulkmenomis leisdamas.

Tik ta kasdienybė irgi ne vientisas reiškinys. Skirtinga ir pagal metų laikus, ir pagal paros metą, ir pagal bendrą situaciją, žerianti naujų iššūkių bei kelianti žemiškiausius poreikius.

Istorikas, publicistas, knygos „Lietuvio kodas“ autorius Gediminas Kulikauskas pasigilino, kaip gyveno carinės bei smetoninės Lietuvos žmonės: kuo jie džiaugėsi, ko gėdijosi, ką valgė, kur prausėsi.

Daugelį tautiečių bruožų nesunku atpažinti ir šiomis dienomis.

„Man pačiam buvo kiek netikėta, jog ir šių dienų lietuvio šaknys – įpročiai, būdas, požiūris gali siekti tokius žilus laikus. Kad nebūtinai vien pastarieji dešimtmečiai išugdė daugelį mūsų bruožų“, – sako knygos autorius.

Atliktas didžiulis tyrimas sugulė į daugiau kaip keturių šimtų puslapių knygą, kurios ir tęsinys jau numatomas.

„Dabar rašau porą karo istorijos knygų, taip pat dirbu ir prie antros „Lietuvio kodo“ dalies“, – „Sekundei“ pasakoja G. Kulikauskas.

[caption id="attachment_438505" align="aligncenter" width="636"] G. Kulikauskas. Asmeninio archyvo nuotr.[/caption]

Nereikia jokių „išmįslų“

Pasak G. Kulikausko, sumanymas pasigilinti į lietuvio kodą gimė tarsi ir netyčia, kai rengdamas medžiagą kitam darbui istorikas sumanė aprašyti vieną XX amžiaus pradžios Lietuvos gyventojų vasarą.

Pamažu to meto žmonių papročiuose, poelgiuose jis su nuostaba pradėjo atpažinti ir šių dienų lietuvių savybes.

Tyrinėdamas šimtmečio permainas, autorius atkreipė dėmesį, jog ir daiktai, ir papročiai kito su didžiule sparta, ypač to meto valstiečių akimis.

Ir dažna, net ir kasdieniškiausia, naujovė būdavo priimama su nepasitikėjimu.

Pavyzdžiui, XIX amžiuje šeima dar valgė iš bendro indo, semdami iš jo savais šaukštais.

Bet po poros dešimtmečių jau kiekvienas šeimos narys turėjo po savo dubenėlį.

Senieji valstiečiai tuomet murmėjo, kad dėl to „išmįslo“ ir indų plovimo daugiau, o ir valgis pilstant išsilaisto.

Medinius noragus pakeitus geležiniams plūgams, senoliams nepatiko, kad šie per daug žemę plėšia ir derlingumas dėl to gali kristi.

XIX a. lietuvis savo reikalo atlikti tupėsi patvory ar už tvarto ir tik XX amžiuje jau turėjo susikalęs lauko išvietę.

Ir jas pradėjo statyti tik tada, kai 1915 metais Lietuvą užėmę vokiečiai tiesiog privertė tai daryti, neturintiesiems išviečių grasindami didžiulėmis baudomis ir net kalėjimu.

„Sukandę dantis, paburbėdami valstiečiai ėmėsi darbo ir netrukus daugelis sodybų pasipuošė lauko išviečių būdelėmis“, – pasakoja G. Kulikauskas.

Tačiau su vėlesnių laikų išmone – tualetais namo viduje – retas norėjo sutikti.

„Troboj tai nešiksit“, – tokių naujovių užsimaniusius vaikus perspėjo 1903 metais gimęs senolis.

Bendra ir įprasta visiems

Nors Lietuvos regionuose papročiai ir tradicijos gana skirtingos, G. Kulikauskas sako į etninius bruožus ir jų skirtumus specialiai nesikoncentravęs.

„Man kaip tik labiau rūpėjo pastebėti tai, kas buvo bendra ir įprasta daugmaž visuose regionuose“, – sako istorikas.

Pavyzdžiui, 1900-aisiais ir Kupiškio apylinkių aukštaičiai, ir Tytuvėnų žemaičiai rytą pradėdavo vienodai: ir vieni, ir antri kildavo po antrųjų gaidžių – t. y. apie 4 valandą ryto.

„Aš pats labiau nuo žemaičių, nors žemaičiuoti ir nemoku. Tai subjektyviai gal kiek labiau dairiausi į žemaičių gyvenseną, bet ir suvalkiečių su aukštaičiais, dzūkais lyg neaplenkiau“, – svarsto pašnekovas.

Regionų gyventojų skirtumus istorikas pirmiausia pastebėjo jų mėgstamuose valgiuose – aukštaičiai neapsieidavo be blynų ir labai mėgo varškės patiekalus.

Kad netektų velnio skrybėlei

G. Kulikauskas pasigilino net į kasdieniškiausius senovės buities reikalus.

Pavyzdžiui, kaip senoliai karpydavo nagus. O tai buvo daroma labai retai, nebent nagas nulūždavo. Net prietaras buvo, kad pradėjęs karpyti susilauksi kokio nagų kaltūno.

Beveik visame krašte rankų nagai būdavo nukramtomi, o vyrai neretai nusipjaudavo juos peiliu.

Tik XX a. viduryje lietuviai pradėjo reguliariai kirpti nagus.

Bet nukarpytų nemesdavo ant žemės, kad velnias jų nesurinktų ir sau skrybėlės nepasidarytų.

Plaukus kirpdavo 2 ar 3 kartus per metus, prieš šventes ir tai tik apkarpydavo. Bet ne žiemą – juk su ilgais plaukais galvai šilčiau.

Nukirptus plaukus mesdavo į ugnį arba kimšdavo į siaurus sienų plyšius, kad, gink Dieve, koks paukštis jų nenutvertų ir į lizdą nesusuktų, mat tuomet ištisai galvą skaudės.

Nosinių beveik nenaudota, nebent svečiuose ar bažnyčioje namų darbo drobinės.

„Nosį tiesiog iššnypšdavo kur į pašalį, o ranką vyrai į rankovę, moterys į sijono kraštą nusivalydavo“, – senovės lietuvių kasdienio gyvenimo detales pasakoja G. Kulikauskas.

Atsikračius kaltūno

Vyresniems žmonėms seneliai gal yra pasakoję apie kadaise buvusią savotišką ligą – kaltūną, lydimą labai stipriai susivėlusių, neiššukuojamų plaukų.

Teigiama, kad Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo kaltūnai, nors ir reti, dar nebuvo galutinai išnykę.

G. Kulikausko žiniomis, paskutinis kaltūnas Lietuvoje nukirptas 1960 metais, Kauno venerinių ligų ir odos dispanseryje. Moteris ilgai neleido jo kirpti, nes pagal senus prietarus tikėjo, jog kaltūną nukirpus galima apakti ar net numirti.

Iš tiesų kaltūnas – skurdo ir higienos stokos padarinys. Pagerėjus sanitarinei kultūrai ir higienai, kaltūnas visiškai išnyko.

Švaros Lietuvos kaimuose pradėjo daugėti ties XIX ir XX amžių riba.

Ilgą laiką žmonės prausdavosi ne kasdien, tik artėjant 1940-iesiems jau buvo pradėta praustis vos atsikėlus.

Dažniau pradėta maudytis ir pirtyse, kurių daugiau buvo Šiaurės ir Rytų Lietuvoje. Čia pirtį užkurdavo kartą ar du per mėnesį.

Maudynių metu buvo keičiami visi patalai, o susigulėjusiuose čiužiniuose – šiaudai.

Nors dar XX amžiaus pradžioje antklodės keistos tik susidėvėjusios, kiek vėliau pradėtos keisti du ar tris kartus per metus, o laikui bėgant ir du kartus per mėnesį.

Lovos statytos kambarių kampuose toliau nuo lango, o Aukštaitijoje tas lovas dažnai ir prikaldavo.

Kaip žirniai maiše

Jeigu dėl kokių savybių galima abejoti, tai pasakymas, kad lietuviai yra dideli individualistai – žinomas nuo seno.

Gal todėl, svarsto G. Kulikauskas, kad ir dabar vos ne kas antram miestiečiui norisi ir savos užmiesčio sodybos. Ir visiems būtinai reikia nuosavo būsto, nors Vakarų Europos šalių gyventojams paprasčiau pastogę nuomotis.

Senieji lietuvių valstiečiai neturėjo jokių minčių apie kokią nors bendrą valdą – ūkis tik tada bus sėkmingai valdomas, jeigu jis turės vieną nuolatinį savininką.

Įsigijęs žemės sklypą, anot etnografo Igno Končiaus, lietuvis galėjo sau garsiai pasakyti džiaugsmingą frazę: „Dabar aš ant savęs ponas.“

XIX a. pabaigoje rusų kraštotyrininkas Konstantinas Gukovskis taip apibrėžė lietuvių tautos bruožus: „niūrumas, uždarumas, įtarumas, išorinis pamaldumas, pomėgis bylinėtis“. Bet ypač, kaip ir kitiems tyrinėtojams, jam akį rėžė lietuvio savininkiškai individualistinis požiūris į žemę.

Lietuviai iš tikrųjų visais būdais vengė rusams dar caro laikais įprastos kolektyvinės nuosavybės.

O kaip 1910 metais rašė „Lietuvos ūkininkas“: „Mes, lietuviai, dar tuo turbūt skiriamės nuo kitų kaimynų, kad iki šiol gyvename kas sau. Žydai, maskoliai, lenkai jau nuo seniai yra daug labiau už mus susispietę į draugijas ir bendrijas. O lietuviai, kaip žirniai maiše, vienas prie kito gyvena, bet kiekvienas kas sau.“

Prekyba – nuodėmė

Ano meto valstiečiams labiausiai rūpėjo žemė. Ji lietuviui buvo viskas. Užsiimti kitkuo – verslais ar prekyba buvo negarbė.

„Lietuviai kasžin iš kokios priežasties užsiimti prekyba skaitė didžia nuodėme“, – 1912 m. užrašytą knygnešio Kosto Stikliaus mintį cituoja G. Kulikauskas.

Manyta, jog prekyba nedera katalikui, padoriam žmogui – prie jos prisilietęs būsi apgautas arba pats turėsi apgaudinėti.

„Prekyba visur paremta ant apgavymų“, – 1906 metais rašė gydytojas Stasys Matulaitis.

Esant tokiai visuotinai nuomonei, retas lietuvis valstietis ryždavosi susitepti tokia nuodėme, nes net į uogomis ar vaisiais „pirkliaujančius“, pasak G. Kulikausko, būdavo žiūrima kaip į palaidūnus.

Prekyba užsiimdavo žydų tautybės žmonės. Iki pat Pirmojo pasaulinio karo ir dar ilgiau žydai buvo neabejotini Lietuvos prekybinio gyvenimo lyderiai.

Tik XX a. pradžioje požiūris pradėjo kisti, tikint, kad atsiradus saviems verslininkams nuslops emigracija, kurios mastai neįtikėtinai išaugo.

Neturėdami pakankamai žemės, negalėdami jos dirbti, lietuviai nelinkdavo nei į prekybą, nei į amatus, o verčiau rinkdavosi emigraciją.

„Iš kur tas baisus vangumas patiems mėginti imtis jei ne verslo, tai bent amato? Ir dar labiau pasibaisėtinas lengvumas kelti sparnus į užsienį, užuot mėginus įsitvirtinti gimtinėje...“ – G. Kulikausko keliamas klausimas, ko gero, gali būti pritaikomas įvairiems laikams.

Amato priešai

Amatai, kaip ir verslas, taip pat nebuvo gerbiami, ir tai, pasak G. Kulikausko, vienas iš labiausiai stebinančių XIX amžiaus bruožų. Lietuvis mistiškai garbindavo žemę, dėl jos atsisakydavo bet kokio amato.

Amatą valstietis galėjo mokėti lyg tarp kitko, juo užsiimti tik radęs laisvo laiko nuo žemės darbų.

Užuot amatininkavus, daug „garbingiau“ atrodė emigruoti į Ameriką.

1908 metais Panevėžio apskrityje piktintasi: „Stebėtina ta lietuvių baimė leisti vaikus amatuosna. Paaugo kiek vaikas, tuoj išvaro piemenautų.“ Esą vienintelis siuvėjas lietuvis čia niekaip neranda sau tautiečių mokinių.

Net pats Jonas Basanavičius, pasakoja G. Kulikauskas, pripažino, kad dažnas geriau kreipiasi į amatininkus žydus ar vokiečius, nes lietuvių beveik nėra, o jeigu ir atsiranda siuvėjų, batsiuvių, kalvių, jie dirba gana prastai.

Odininkai, kalviai, staliai, račiai, mūrininkai, kailiadirbiai ir kiti amatininkai Lietuvoje daugiausia buvo vokiečiai ir kiti svetimtaučiai.

Garsiausi vokiečių račiai dirbo Rietave ir Panevėžyje. Lietuviai bandė pas juos amato mokytis, bet po to spjaudėsi.

Apie panevėžietį račių sakė: „Ko ten pas jį išmoksi, kad jis viską nematuodamas daro, pašėlusią akį turi.“

Garsusis račius iš Panevėžio dingo Pirmojo pasaulinio karo metais – paskui grįžo su kariuomenės daliniu ir jau su pulkininko uniforma.

G. Kulikausko tyrimai primena: tautos charakteris nekuriamas per vieną dieną ar net vieną kartą. Protėvių kasdienybę, jų įpročius, prietarus, net paprasčiausius buitį lydėjusius ritualus iki šiol atspindi mūsų elgesys. Galbūt todėl lietuvis ir šiandien nerimauja dėl savo žemės, piktinasi pernelyg staigiais pokyčiais, bet kartu išsaugo darbštumą, savarankiškumą ir užsispyrimą.

Norint pažinti save, verta pažvelgti į savo senolius – jų kasdienybės atspindžiai tebegyvena mūsų įpročiuose.