Sugrįžus iš kelionių: keletas smulkmenų...

Kelionėmis lietuvio nenustebinsi. Nebent ekstremaliomis, kokias mėgsta Aurimas Vajulavičius, ar egzotinėmis, kuriomis per TV mus lepina Algirdas Morkūnas, arba istorinėmis ir pažintinėmis, kai savo išbandymus demonstruoja ir iškilias asmenybes primena Rimas Bružas bei Martynas Starkus. Bet kažin ar kas paneigs, kad kartą išvykus už Lietuvos ribų, netrukus vėl nenumaldomai traukia kelionėn. Tai liga arba priklausomybė...

Kelionių takai: iš radijo į pasaulio kalnus 

Savo kelionių biografiją pradėjau nuo Alžyro. Taip taip, sovietiniame Lie­tu­vos radijuje buvau redakcijos proforgas (profsąjungos grupės vadovas), tad vyresnysis kolega Stasys Patackas, namie prižiūrėjęs įvaikintą neįgalų berniuką, sąjungos pirmininko pasiūlytą egzotinę kelionę perleido man. Bet ji buvo atidžiai kontroliuojama – tiek apsistojus Maskvoje, tiek šioje Šiaurės Afrikos šalyje. 

Tai buvo išvykų pradžia – įprastiniais būdais, komandiruotėmis arba savo automobiliu. Ko gero, šitaip aplankiau daugumą Europos šalių. Nutikimų ir įspūdžių visa paletė, kurią išsamiau aprašiau knygoje „Dviejų ąžuolų istorija“.

Ši vasarą buvo skirta kalnams: birželį eilinį kartą įveikiau dolomitines Alpes Italijoje, o štai visai neseniai – Vokietijos Bavarijos aukštumas. Ekstremalai pasakytų, kad anokios čia viršūnės – vos po 3000 metrų, bet senjorui apeiti Tre Cine di Lavaredo (trys viršukalnės Seksteno apylinkėse prie  Kortinos d‘Ampeko ir Misurinos; čia įrengta 120 km ilgio viena iš pasaulio bekelės ultramaratonų taurės trasų) arba pakilti į aukščiausią Vokietijos kalną Cugšpicę (Zugspitze; stūkso prie sienos su Austrija, netoli Garmišo – Partenkicheno) tikrai nemažas iššūkis. Bet čia galima sutikti žmones su spe­cialia įranga kopiančius į uolas, besimokančius eiti ledynais, vadinamo „haikingo“ mėgėjus... 

Pagarba kitai kalbai

Šio patyrimo neišpasakosi žodžiais – ir dėl vietos stokos, ir dėl kalbos išraiškos trūkumo. Visose kelionėse sutinku nemažai lietuvių, tiesa, dažniausiai jaunesnių. Jie prireikus mielai padeda, tarpininkauja bendraujant kita kalba. Iš tiesų, išmokti bent kelis žodžius to krašto, į kurį keliauji kalba – būtinybė. Tai ne tik maloniai nuteikia vietos tarnautojus, padeda gauti jų paslaugas, bet netgi sumažina viešbučių ar maitinimo kainas. O jeigu dar pamini jų šalies kokią įžymybę, pagiri jų krepšinio komandą ar pradedi kalbą apie pačią valstybę – tuomet atviri visi keliai. Pamenu, Toremolinoje (Ispanijos pie­tų kurortas tarp Malagos ir Marbėjos) susidūriau su kanadiečių šeima iš Kvebeko ir pradėjau kalbą apie šios autonomijos kovą už nepriklausomybę. Jie buvo sužavėti ir pavaišino bokalu alaus... Kitur, būdavo, pakanka paminėti Sabonio pavardę, ir padavėjas jau vaišina puodeliu kvepiančios kavos.

Ką tuo noriu pasakyti? Minimalus svetimos kalbos mokėjimas – tai pagarba tam kraštui, efektyviausia komunikacijos priemonė ir, drąsiai galima sakyti, geresnių valstybinių santykių garantas. Tad reikalaudami iš Lietuvon atvykstančių migrantų bent sakinuką suregzti lietuvių kalba, ypač jeigu ukrainietis ar baltarusis čia gyvena jau keli metai, o ukrainiečiai – nuo Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios, elgiamės teisingai. Nes, kaip pasakytų Sherlockas Holmes‘as, „elementaru, Vatsonai!“ Žinoma, gali būti išimčių, bet...

Atjauta ir pagalba

Natūralu, jog kiekviena tauta turi savo specifiką. Vairuodamas automobilį Vokietijoje, ypač Bavarijoje, turi būti atsargus: vietiniai nemėgsta įžūlių, taisyklių nesilaikančių, skubančių ar garsiai muzikos besiklausančių vairuotojų. Toks gali būti specialiai blokuojamas, jam bus parodyti nepadorūs gestai ar už kelių šimtų metrų jį sustabdys policija...

Italijoje, ypač pietuose, vairavimas laisvesnis. Sankryžose sustojusį automobilį gali aplipti langų valytojai, visokių prekių perpardavinėtojai, o dažną lietuvį sutrikdys kitų eismo dalyvių transporto priemonių pypsėjimai. 

Be to, yra ir daugiau dalykų, keliančių nuostabą. Štai Portugalijos Porto mieste mano kolegė, kaip garsiame posakyje, paslydo ant banano žievės, aikštėje ant grindinio išsitiesė kryžiumi. Pribėgo bent keletas jaunų vyrukų ir siūlė savo pagalbą, nepaisant, kad aš jau kolegę keliu. Jie nesitraukė, kol mes nuėjome, vis klausdami, ar viskas gerai... Smulkus epizodas, bet labai išraiškingas. Ir tuomet pagalvoji: ar Lietuvoje taip greitai pultų į pagalbą praeiviai? Anąkart žengiu centrine Vilniaus gat­ve ir matau tarpuvartėje sukniubusį vyrą. Dažnas žvilgteli, bet praeina pro šalį. Tik viena mergaitė pripuola, kažko klausia ir, matau, drebančia ranka skambina pagalbai...

Kalnuose – šiek tiek kitaip. Cugšpicėje, kuri iškilusi į 2962 metrų aukštį (į viršūnę galima patekti ir iš Vokietijos, ir iš Austrijos pusės, galima atvykti ir traukinuku), begalė žmonių, nuolat pakylančių didžiuliu kalnų liftu. Kiek aukščiau – kryžiumi pažymėta viršūnė. Išvakarėse čia gausiai snigo, tad saulėje uolos apledėjo. Matau, kad keletas vaikinų ir merginų, užlipusių anksčiau prie kryžiaus, dabar nusileisti jau negali. Būrelis vaikinų, matyt, čia besitreniruojančių, staiga užsimeta alpinisto aprangą ir puola padėti įstrigusiam būreliui. Unikalus vaizdas ir stebėtojų reakcija!

Kuo jie kitokie?

Ką nors apie gyvenimo būdą? Šiais laikais jis labai nesiskiria. Kažkada vykstant į Vokietijos demokratinę respubliką į markes keisdavo tik 30 rublių, tad Berlyne ar Potsdame neužtekdavo net bavariškoms dešrelėms suvalgyti, jau nekalbant apie garsųjį vokišką alų. Bičiulis, keliavęs į Romą, įsidėjo kelis butelius rusiškos degtinės, kurią pusvelčiui pardavė vienoje užeigoje, nes norėjo nupirkti dukrai džinsus. Sako, į Jugoslaviją prieš kelis dešimtmečius veždavo dildes, galąstuvus, kitus meist­rų prietaisus, net į Lenkiją gabenome naujus rusiškus televizorius, kad valiutinėje Ščecino parduotuvėje už 105 dolerius, kaip dabar pamenu, nusipirktume nešiojamą magnetolą „Soney“, kurios pasieniečiai vos neatėmė. Dabar suprantu, koks tai buvo mūsų žmogaus pažeminimas...

Šįkart Hanoveryje mus pasitiko gimtadienį švenčiantį kraštietė Rūta (laik­raščio skaitytojams parengsime atskirą interviu su ja). Psichoterapeute dirbanti prieš keturis dešimtmečius iš Lietuvos išvykusi moteris ėmėsi visokių, kaip dabar sakytume, neprestižinių darbų, o šiandien turi du darbo biurus, gausybę klientų, puikų butą senovinių namų miegamajame kvartale, dailų sodą miesto teritorijoje. Iškilmingą šventinę vakarienę padėjo paruošti neblogai vokiečių kalbą išmokusi atvykėlė iš Ukrainos, kuri ne be ašarų akyse papasakojo apie gyvenimą Kyjive, ten likusią dukters šeimą, kuri dukart per dieną yra priversta bėgti į slėptuvę... 

Du gyvenimai – ten ir čia. Karas ir ramybė. Nuolatinė grėsmė ir lėta gyvenimo tėkmė. Ne, turbūt perdedu: svečiose šalyse taip pat netrūksta įtampos, vidinių nesutarimų, politinių aistrų, socia­linių nepriteklių. Bet ten žmonės kiek kitokie – ramesni, daugiau besišypsantys, pasisveikinantys, gero palinkintys, kartais net įkyrūs savo mandagumu. Mes gi savo namuose vis dar pripratę prie niūraus vaizdo už lango, pilkų šaligatvių, svetimos kalbos maišalų, dronų ūžesio...

Ir vis tik: kodėl iš kelionių taip traukia namo?

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Autorius: Česlovas IŠKAUSKAS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama