Miškui pasišventęs ir kryžių nepaniekinęs žemaitis
Kalvotoji Žemaitija
Turinį įkėlė
Algirdo Gauriliaus gyvenimo pamatas – miškas, šeimos paveldas ir meilė, įaugusi į žemę kaip gilios šaknys. Jis daugiau nei 30 metų Telšių rajono Berkinėnų kaime rankomis, kastuvu, lengvuoju automobiliu su priekabėle ir paprasčiausiu mechaniniu keltuvu – rankine gerve – tvarkė savo miško valdas. Išlyginti keliai, sutvarkyti šlaitai, nuvestos pralaidos, pasodinti eglynai, beržynai ir ąžuolai – tai jo ištvermės ženklai, liudijantys ne tik darbą, bet ir dvasios stiprybę. Šiandien neįtikėtina, kad 42,5 ha ploto miško valdas galima apvažiuoti lengvuoju automobiliu, keliukuose nerandant nė duobelės.
Algirdas Dačkevičius
Basomis – per vaikystę ir nakvynė ant brago
Telšių mieste gimęs, o Berkinėnų kaime augęs Algirdas Gaurilius išmoko ištvermės dar vaikystėje. „Likome du našlaičiai, o tėvas parsivedė pamotę, kuri turėjo dar du vaikus. Vėliau atsirado dar penketas – būtų jau devynetas, tai kur tiek burnų išlaikysi?“ – prisimena jis. Taigi teko glaustis pas tetą, kuri irgi vargo, tuomet tegaudama 19 rublių pensiją. Ją kankino ir negalia, nes viena koja buvo... medinė, tai vaikinukas tapo jos kojomis ir rankomis. Mokyklon Algirdas eidavo basas, batus apsiaudavo tik prie durų. Namų krosnyje spragsėjo šlapi žagarai, rūbai prisigerdavo dūmų, todėl kai kurie klasiokai jį pavadindavo ir „dūminuku“. Nakvynei vietos viename kambarėlyje trūko, tad dažnai, paauglystės sulaukęs, net ir žiemą miegodavo lauke ant brago – statinio šienui su įkastais keturiais stulpais ir stogeliu. „Įsirausdavau į patalus, bet kartais rytą ant pagalvės rasdavau prišalusią seilę. Tai išmokė ištvermės“, – sako Algirdas.
Vaikystės pasaulis, nors kupinas vargo, turėjo ir šviesių akimirkų. Miško kvapai, gėlių spalvos, medžių šlamesys tapo pirmosiomis mažomis laimės pamokomis. Algirdas prisimena Telšių ir Ryškėnų virsmą: „Mačiau, kaip miestas kūrėsi nuo pat vaikystės. Vietoj dabartinių Ryškėnų plytėjo laukai, o Telšiuose, regis, Darbininkų gatvėje, dabar Karaliaus Mindaugo, pamenu, kaip atsirado pirmasis šviesoforas. Žmonės stovėdavo ir stebėdavo, kaip keičiasi spalvos – sakydavo, kad jas reguliuoja autoinspektorius Petras Abelkis.“ Šis šviesoforas taip ir liko atmintyje vaikystės simboliu – besikuriančio miesto didele naujove. Tačiau vaikystėje būta ir tamsesnių spalvų. „Vienas kolūkio pirmininkas, kuris visaip engė tetą, kartą jojo pro bočelio pastatytą kryžių ir užsukęs į trobą, man pasiūlė: „Spjauk į tą blėką, – pirštu rodė į nukryžiuotąjį – tada duosiu arkliu pajoti. Aš net pagalvoti nenorėjau. Tas pats pirmininkas, kurio nurodymu buvo išpjauta miško dalis, užsimanė toje žemėje sodinti kopūstus, tik galiūno ąžuolo neįveikė, nors jį bandė tuomet išversti galingiausi traktoriai „staliniecai“,“– rodydamas į lauke sėkmingai išlikusį ąžuolą, susimąstęs kalbėjo Algirdas.
Ženklai, kurių nepalaužia laikas
Miškas Algirdui – ne tik darbas, bet ir šeimos istorijos tęsinys. „Bočelis Saturninas Pučkorius išvyko į Ameriką, užsidirbo pinigų ir grįžęs nusipirko mišką iš Siraičių dvarininko“, – pasakoja Algirdas. Pravažiuojant iki šiol matyti supilti riboženkliai, žemių kauburėliai – bočelio išminties ženklai, atlaikę daugiau nei šimtą metų – juk įkastas medis supūna, o žemių kauburių laikas neįveikia iki šiol. Tik senosios sodybos belikę apsamanoję keli kertiniai akmenys, nes daugumą jų kai kas savo statybų pamatams nugvelbė. Guodžia tai, jog tebešlama šimtamečiai ąžuolai.
Stabtelėjome prie šlaito, kuriam nukasti kastuvu prireikė net trijų savaičių, nes buvo nepravažiuojama vieta. Algirdas rado ten daugybę sulaužytų arklinių vežimų ratų, rankos nusilpdavo, bet žinojo, jei nepadarys dabar, kelio niekada nebus. Matyt, žemaitiška prigimtis nugalėjo. Miške Algirdas parodė du kryžius. „Vieną prie sodybos pastatė bočelis Saturninas, o antrą 2000 metais pastačiau aš, pagerbdamas senelius. Netoliese šlamantis Jackaus ąžuolas buvo tapęs giminės susitikimo vieta, į jį įkėliau koplytėlę, nes ąžuole šlama ir mūsų gyvenimo istorijos“,– pasakojo pašnekovas.
Dar 2003 metais tuometis Telšių miškų urėdas Bronislovas Banys Algirdui įteikė padėkos raštą „Už gerą tvarkymąsi privačiose miško valdose“. O šiandien, po dviejų dešimtmečių, buvęs ilgametis Telšių miškininkų vadovas sako: „Algirdo prižiūrima valda yra pavyzdinė – puikūs keliukai, nuvestos pralaidos, kad nebūtų neįžengiamų vietų, o ir išskirtinis reljefas, todėl malonu po tokį išpuoselėtą mišką pasivaikščioti.“ Tokie žodžiai patvirtina, kad ištisus dešimtmečius kurtas darbas tapo ne tik pavyzdžiu kitiems, bet ir gyvu paminklu žmogaus valiai bei pasiryžimui.
2013 metais Algirdas tapo konkurso „Pavyzdingai tvarkoma privati miško valda“ nugalėtoju Telšių apskrityje, o 2021 metais – tokio konkurso laureatu Lietuvoje, surinkęs 42 balus stambiųjų savininkų kategorijoje. Per tris dešimtmečius Algirdas iš apleistos valdos sukūrė tikrą pavyzdį. Medelių medelyne nepirko, o jaunuolynus puoselėjo, persodindamas „savaiminukus“ – gamtos ir miško dovanas. Daugiausia jaunuolynų – beržynai. Už jų puoselėjimą UAB „Likmerė“ skyrė specialų prizą.
Vanda, eilėraščiai ir gėlės – gyvas palikimas
Algirdas ir šiandien likimui dėkingas, kad sutiko Vandą – linksmą, darbščią ir menišką moterį, tapusią jo gyvenimo šviesa. „Be jos nebūčiau tiek nuveikęs“, – sako jis. Kartu jie pasodino apie 100 tūkstančių medelių. Vanda dainavo chore, vaidino operetėje „Ramunė“, kūrė eilėraščius, mezgė. Jos rūpesčiu 1986 m. šeimos sodyba buvo pripažinta viena gražiausių Lietuvoje, o išpuoselėti augalai pasklido net po Latviją. Deja, negailestinga lemtis juos išskyrė, palikdama tik šviesų atminimą. Šiandien Algirdas gyvena Telšiuose, Alyvų gatvėje, prižiūri sodybą ir gėlynus – taip, kaip mėgo Vanda. „Ir dabar, kai žiūriu į gėles, atrodo – Vandutė šypsosi kartu su manimi“,– liūdnai pokalbį baigė jis.
Autorius: KŽ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
