Sūduvos teatrų festivaliu tradiciškai palydėta į rudenį

Ožkabaliuose tądien aidėjo juokas, skambėjo gyva muzika, kaukšėjo scenos lentos, o ore tvyrojo bulvinių blynų kvapas – taip Jono Basanavičiaus gimtinėje pasitiktas ruduo. Čia, Lietuvos patriarcho sodyboje, pirmąjį rudens savaitgalį respublikinis Sūduvos mėgėjų teatrų festivalis „Atžalynas“ jau 21-ą kartą tradiciškai subūrė teatro mylėtojus.

Nuo „Ąžuolyno“ iki „Atžalyno“

Festivalio ištakos siekia dar praėjusio amžiaus pabaigą. Kaip pasakojo Jono Basanavičiaus gimtinės vedėja Rūta Vasiliauskienė, festivalį pirmiausia pradėjo rengti Vilkaviškio kultūros centras. Po pertraukos renginys atgimė 2006-aisiais. Visgi iš kur kilo festivalio pavadinimas, išlieka mįslė. „Radome palėpėse senų popieriaus lapelių su „Ąžuolyno“ pavadinimu. Kaip vėliau atsirado „Atžalynas“, neaišku, – šypsojosi Rūta.

Čia, Jono Basanavičiaus giminėje, ąžuolyno kaimynystėje stovinčios sodybos kluone, įrengta unikali scena, kuri, pasak R. Vasiliauskienės, sukuria ypatingą atmosferą: „Nors ir sulaukiame priekaištų, kad per mažai telpa žiūrovų, tačiau šiame kluone tvyro autentiška nuotaika. Tokių įspūdžių kitur nepatirsi.“ Ant kluono sienos – iškalbingas užrašas: „Taip švenčia susipratę lietuviai!“

Mažiems ir dideliems

Pirmoji festivalio diena tradiciškai buvo skirta vaikams ir jaunimui. Tądien Jono Basanavičiaus gimtinė sulaukė daugiau nei 200 smalsių, linksmai nusiteikusių vaikų. Mažieji aktoriai, trečiokai iš Kazimiero Baršausko mokyklos-daugiafunkcio centro Keturvalakių skyriaus, suvaidino Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“ (rež. Jolanta Puskunigienė), o Kupiškio kultūros centro Skapiškio padalinio vaikų ir jaunimo teatro studijos „Ku-kū“ nariai pristatė spektaklį „O, kalnas!“ (rež. Vita Vadoklytė). Pertraukų metu netrūko žaidimų, prizų bei ledų.

Antroji diena sukvietė vyresnius teatro meno mylėtojus, nusiteikusius smagiai praleisti laiką. Kalvarijos teatras „Titnagas“ pristatė Edmundo Untulio komediją „Duok mums ramybę“ (rež. Kęstutis Krasnickas) – humoru persmelktą COVID-19 laikotarpio realybės interpretaciją.

Marijampolės kultūros centro Liudvinavo teatras „Žalias sodas“ parodė rašytojo Kazio Borutos 120-osioms gimimo metinėms skirtą biografinį spektaklį „Kazys Boruta. Man gyvo žodžio niekas neatstos“ (rež. Vita Gvazdaitienė).

Veiverių kultūros ir laisvalaikio centro mėgėjų teatras „Vaivora“ publiką linksmino komedija „Kaip senis meilės ieškojo“ (rež. Virginija Samuolienė), pasakodamas šmaikščią meilės paieškų istoriją. Aktorė Kristina Šaškevičienė (Jadzė) ir aktorius Rimantas Sakalauskas (Vytukas), sulaukę gausių žiūrovų simpatijų, pelnė prizus už geriausiai suvaidintus moters ir vyro vaidmenis.

Kauno kultūros centro Kazio Binkio teatro „Šiurpūs įvykiai Pabališkių karčemoje“ (rež. Nida Vita Žilinskienė) žiūrovus įtraukė į linksmus nuotykius karčemoje, kurią apniko velniai. Šis spektaklis pelnė daugiausia žiūrovų simpatijų ir buvo apdovanotas rėmėjų prizu.

Vilkaviškiečiai nekantriai laukė savo kultūros centro kolektyvų gatvės teatro su spektakliu „Apie oranžus ir visa kita“ (rež. Daiva Kasulaitienė), atskleidusiu gyvenimo Paprūsėje subtilybes, smetoninės Lietuvos kontrabandos istorijas, paįvairintas šokiais bei dainomis.

Finalinį akcentą padovanojo profesionalus „Artyn“ teatras iš Klaipėdos. Jis žiūrovams parodė monospektaklį „Jasek arba gyvenimas po stalu“ (rež. Marta Vendland), gvildenantį motinystės ir karjeros derinimo dilemą. Spektaklis pasakojo apie moterį, ieškančią būdo suderinti motinystę ir aktorystę, o sveiką protą – su iliuzijų pasauliu.

Įspūdžiai iš publikos

Į Sūduvos mėgėjų teatro festivalį atvažiuoja žiūrovų ne tik iš aplinkinių rajonų, bet ir tolesnių miestų. Pirmą kartą festivalyje apsilankiusi Edita sakė atvykusi iš Kauno. Iš Kalvarijos kilusi moteris su seserimi parvažiavo aplankyti tėviškės ir nutarė užsukti į Basanavičynę pažiūrėti spektaklių. „Malonu matyti, kaip provincijoje gyvenantys žmonės turiningai leidžia laisvalaikį. Nors aktoriai – ne profesionalai, bet vaidina labai nuoširdžiai“, – kalbėjo žiūrovė.

Kiti kalbinti žmonės džiaugėsi gražiai sutvarkyta Basanavičynės aplinka, atgimusia tautos patriarcho tėviške. „Atsimenu, kai čia nieko nevykdavo, aplink – tik arimai. Tačiau viskas pamažu atgijo ir dabar būna daug renginių. Kai tik laiko turime, visada atvažiuojame“, – kalbėjo vietos bendruomenės narys Valdas.

Per trumpas pertraukėles tarp spektaklių žiūrovai galėjo pasimėgauti Karalkrėslio bendruomenės pagamintais patiekalais – bulviniais blynais, duonzupe. „Blynus Basanavičynėje kepėme pirmą kartą. O duonzupę gaminame tik išskirtinėmis progomis – ji Suvalkijos kulinarinis paveldas“, – sakė bendruomenės pirmininkė Rasa Bulvičienė.

Šeimininkės siūlė pasivaišinti tradiciniais Karalkrėslio kepyklėlės sausainiais, o troškulį numalšinti gira.

Muzika ir bendrystė

Šiemet susirinkusiesiems į Sūduvos mėgėjų teatrų festivalį koncertavo jauna keturių muzikuojančių vaikinų grupė „Apvynys“. Festivalio pertraukų metu Titas, Pijus, Liudvikas ir Leonas ne tik kėlė žiūrovams ūpą, bet ir ant kojų pastatė visus sėdėjusiuosius. Išgirdę linksmą lietuviško folkloro muziką žmonės kibo į parankes, suko ratelius ir mėgavosi bendrystės akimirkomis.

Šių metų festivalio vedėja – daugiau nei ketvirtį amžiaus Zanavykų teatre vaidinanti Rima Rauktienė įkvėpimo sėmėsi iš teatro kaukės simbolikos. „Juoda ir balta – tai du gyvenimo poliai. Skausmas ir džiaugsmas, ašaros ir juokas. Žiūrovas scenoje mato tas ryškiausias spalvas. Man smagu būti čia, Jono Basanavičiaus žemėje, kur viskas autentiška ir puoselėjama, kur tvyro bendrystė“, – kalbėjo renginio vedėja.

Organizatoriai džiaugėsi, kad festivalis pritraukia vis daugiau lankytojų, bet pripažino, kad jaunimą juo sudominti sunku. „Galbūt šis formatas yra įdomesnis vyresniems žiūrovams, tačiau norisi pasiekti ir jaunimo auditoriją. Turime daug smalsių, aktyvių mažųjų, kuriuos norime augintis, kad vėliau sugrįžtų“, – mintimis dalijosi festivalio organizatorė, Basanavičynės šeimininkė R. Vasiliauskienė.

Nepaisant finansinių iššūkių, „Atžalynas“ kasmet suburia mėgėjų teatrų bendruomenes ir žiūrovus. Tai palydėtuvės į rudenį, kuriose susipina teatro menas, istorija ir bendrystė.

Autorius: Aistė ŠALKAUSKAITĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama