Tremties šešėlyje: Birutės Augaitytės-Baltrušaitienės gyvenimo kelias
Taurages Zinios
Turinį įkėlė
Tauragės tremties ir rezistencijos muziejaus ekspozicija nuolat pildosi naujais eksponatais. Šiandien mūsų buitis modernėja, todėl nemaža dalis tremtinių palikuonių nebenori savo namuose laikyti močiučių austų lovatiesių, nertų ar megztų staltiesių, senolių drožinėtų šventųjų skulptūrėlių. Tačiau, suprasdami jų istorinę vertę, žmonės šiuos daiktus perduoda muziejams – kartu atiduodami ir jų istoriją.
Mūsų muziejui ypatingai svarbios yra tauragiškių gyvenimo patirtys, tačiau džiugu, kad net ir iš kitų Lietuvos vietų žmonės siunčia savo artimųjų, jau išėjusių anapilin, prisiminimus. Daiktai į Tauragę atkeliauja net paštu ar kurjeriu. Vieną tokią ypatingą siuntą gavome iš Marijampolės. Joje – vąšeliu nerta baltos medvilnės kiauraraštė staltiesė, šūsnis nuotraukų iš tremties Sibire ir kiti brangūs daiktai. Jie priklausė tremtinei Birutei Augaitytei-Baltrušaitienei, o muziejui juos perdavė jos dukra Onutė Baltrušaitytė, kartu padovanojusi ir motinos gyvenimo istoriją.
Birutė Augaitytė-Baltrušaitienė gimė 1923 m. rugsėjo 7 d. ūkininkų šeimoje Pameižių kaime, Tauragės rajone. Tėvai – Juozas ir Ona Augaičiai – valdė 24 hektarų ūkį, šeimoje augo ir vyresnysis brolis Albertas. Taikus gyvenimas nutrūko 1948 m. gegužės 22 d., kai visa keturių asmenų šeima, kartu su tūkstančiais kitų lietuvių, buvo ištremta į Irkutsko sritį Sibire. Pirmieji tremties metai buvo kupini išbandymų – šeima glaudėsi pačių pasidarytoje žeminėje, miegojo ant narų. Vietiniai rusai stebėjosi: 1948–1949 m. žiema buvo neįprastai švelni, tarsi pati gamta būtų pasigailėjusi tremtinių. Vėliau Augaičių šeima buvo perkelta į barakus Č. Chazane, kur dirbo miško ruošos darbuose. Tremtiniams taikytos darbo normos buvo griežtesnės nei vietiniams gyventojams, tačiau bendruomenę stiprino tarpusavio pagalba ir bendrystė. Tremtyje brolis Albertas sukūrė šeimą – jo žmona taip pat buvo kilusi iš Tauragės rajono. 1959 m., pasibaigus tremties laikotarpiui, Augaičiai grįžo į Lietuvą, tačiau Birutei dėl registracijos sunkumų teko vėl sugrįžti į Sibirą. Zimos mieste ji susipažino su buvusiu politiniu kaliniu Antanu Baltrušaičiu, nuteistu už vengimą tarnauti sovietinėje armijoje. 1960 m. rudenį jie susituokė. Birutė dirbo geležinkelyje brigadininke, Antanas – staliumi-dailide. Šeimoje gimė sūnus Julius (1962 m.) ir dukra Onutė (1964 m.).
1969 m. šeima nusprendė galutinai grįžti į Lietuvą. Pirmiausia pavasarį išvyko Antanas su sūnumi, o Birutė su dukra prisijungė rudenį. Grįžę jie įsikūrė Tauragės rajone, Laukėsos gyvenvietėje. Birutė dirbo statybose, prižiūrėjo ūkį, augino vaikus, kol vyras dėl ligos nebegalėjo dirbti. Antanas mirė 1975 m., sulaukęs vos 54 metų. Vėliau Birutė persikėlė į Marijampolę. 2001 m. jai buvo diagnozuotas krūties vėžys. Nepaisydama ligos, ji iki paskutinių dienų išliko šviesaus proto, rašė prisiminimus ir paliko penkis didelius ranka rašytus lapus – tarsi testamentą ateities kartoms. Birutė Augaitytė-Baltrušaitienė mirė 2012 m. liepos mėnesį, sulaukusi 89 metų. Ji palaidota Gaurės miestelio kapinėse, šalia vyro ir motinos.
Birutės Augaitytės-Baltrušaitienės gyvenimo kelias – tai ne tik tremties liudijimas. Tai pasakojimas apie žmogaus stiprybę, ištvermę, meilę šeimai ir Tėvynei. Tai dalelė mūsų visų istorijos, kurią privalome saugoti, branginti ir perduoti ateities kartoms.
Autorius: Aušra Norvilienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
