Siūlų amatų paroda Stakliškėse: „Megzti yra titano kantrybė“

„Megzti virbalais retas žmogus šiais laikais jau geba“, – rugsėjo 4 d. nuskamba staltiesių parodos atidarymo vedėjos Rasuolės Andriukaitienės žodžiai. Tačiau žmonių, kurie savo būties pėdas palieka siūlų amatuose, vis dar yra.
Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centre eksponuojami kraštietės Birutės Marcinkevičienės numegzti darbai. Vos įėjus galima pastebėti ant sienų išskleistas ir ant stalų užtiestas staltieses. Prie jų stovi Birutė, apsigaubusi savadarbe skara. Kambario kampe glūdintis stalas užtiestas Birutės mėgstamiausia staltiese, ant kurios – atsiliepimų ir palinkėjimų knyga. „Mano mylimiausias darbas tas – jame yra ir vynuogių, ir lapų, ir lapukų. Būna kartais, kad daiktas būna prie dūšios“, – prisipažįsta autorė. Einant pro staltieses nesunku pastebėti, kad Birutės kūriniuose dominuoja augalų motyvai.
Lankytojai nužvelgia staltieses, paliečia jas ir tarp pirštų gali pajausti lino tvirtumą. Linas paprastai yra siejamas su natūralumu, ilgaamžiškumu ir elegancija. Staltiesės ne tik baltos: yra ir žalsvų, ir rausvų, ir melsvų. „Birutės darbai yra neįvertinami, nes kaip juos įvertinti: ir akys, ir laikas, ir viskas – fantastika“, – nusišypsojo lankytoja Janė.
Smalsių lankytojų dėmesį atkreipia parodos atidarymo dainos pirmosios eilutės. „Susigūžęs kampe televizorius šneka. Mano lango veide vėl lietus, vėl lietus“, – daina renginį pradeda Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centro moterų vokalinis ansamblis „Oktava“. Daina – užuomina, kad staltieses Birutė mezga klausydamasi televizoriaus.
Renginio vedėja R. Andriukaitienė cituoja Justino Marcinkevičiaus eiles. „Kiekvienas paliekam pėdas žemėj, / Kai einam laukais. / Jei gilios – ilgai jos išlieka, / Jei teisingos – jos tampa takais…“, – perskaičiusi eiles renginio vedėja tuoj pat atskleidžia kelias mezgėjos biografijos detales: pirmuosius impulsus megzti gavo iš močiutės, o pirmieji Birutės darbai – mokyklinių uniformų apykaklės. Paklausus, kas įkvėpė Birutę imtis staltiesių gamybos, mezgėja prisimena rytą, kai buvo padariusi nedidelių lininių servetėlių. „Parvažiavo Giedrius. Giedriau, sakau, žiūrėk, kaip gražu. Sako: nu gražu, bet čia, žinai, tarybinių laikų. Jau taip ant širdies akmenukas atsirado“, – pasakoja Birutė. Vėliau mezgėjai nuėjus į darbą administratorė klausia, kodėl nemezga staltiesių. „Sako – schemų pilnas internetas! Pradėjau megzt – iš pirmos staltiesės išėjo maišas… Bet daugiau jau neišėjo maišų“, – juokiasi Birutė. Staltiesių kūrėja priduria, kad, kol dirbo Stakliškių midaus gamykloje buhaltere, staltiesę numegzdavo per pusę metų, o išėjus į pensiją – per 3 mėnesius.
„Megzti yra Titano kantrybė“, – siūlų amatus pakomentuoja renginio vedėja R. Andriukaitienė. Birutė per savo gyvenimą yra numezgusi maždaug 80 staltiesių. Autorė yra dovanojusi staltiesių šeimai, giminėms, draugams. Stovėdama prieš susirinkusius svečius Birutė teigia, kad vienai staltiesei sunaudoja apie kilogramą lino siūlų.
Parodos atidarymo pabaigoje prie Birutės prieina buvusios kolegės ir įteikia gėlių. „Šiandien aplankiau buvusią kolegę, gerą gerą draugę Birutę jos parodoje. Buvo labai labai gražu, gera pamatyti ją, pasikalbėt su savo kolegėm ir praleisti nuostabiai laiką!“, – dalinasi mintimis buvusi kolegė Aldona. Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Meida Mikučionienė taip pat įteikia Birutei dovanų ir ją šiltai apsikabina. „Staltiesių gamybos procesas yra labai subtilus ir kruopštus darbas. Tokį darbą turi daryti žmogus iš pašaukimo ir meilės mūsų kultūrai ir kraštui, nes tai atsiskleidžia rašte“, – apžvelgė meno dirbinius Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Meida Mikučionienė.
Po parodos atidarymo vaikštinėjantys svečiai pakviečiami pasmaguriauti Birutės pasiūlytais saldumynais, atsigerti kavos, pasivaišinti naminėmis raudonosiomis ir geltonosiomis avietėmis, paskanauti moliūgų bei obuolių sūrio. Kalbintos parodos viešnios giria Birutės staltieses ir pripažįsta, kad ir pačios užsiima siūlų amatais. „Man labai patiko Birutės darbeliai. Aš pati mėgstu nerti kabliuku. Kabliuku padarius klaidelę, gali nuardyti netgi ir eilutę, o virbalu yra sunkiau“, – svarsto lankytoja Janina. „Visos staltiesės gražios. Kažkada mezgiau virbalais megztinius, sijonus, palaidines“, – prisimena Elvyra. „Birutė darbštuolė labai. <...> Aš mezgu paprastus mezgimus: megztuką kokį, kojines“, – kuklinasi bendravardė Elvyra. „Džiaugiuosi, kad mūsų kraštas išlaiko savo senas tradicijas. Stakliškės garsėja savo meniniu polinkiu. Tegul ir kitos Lietuvos sritys pasižiūri, ką priedzūkis moka“, – šiltai nusišypso Onutė.
Po renginio priėjus prie Birutės, staltiesių autorė tikina, kad neplanuoja ateityje pardavinėti darbų, kadangi po tiek mezgimo valandų, įdirbio ir nuo virbalų skaudančių rankų už pinigus atiduoti meno kūrinius yra gaila. Nors staltiesių mezgimas ir lyginimas yra reikalaujantis ypatingo kruopštumo, kantrybės ir pastangų, tačiau staltiesių kūrėja tvirtina, kad siūlų amatai galų gale jai tapo ne darbu, o gyvenimo būdu. „Reikia daug kantrybės, bet paskui tai tampa liga. Jau be to negaliu – vieną pabaigiu ir vėl galvoju, ką megsiu“, – prie vaišių stalų pabrėžia Birutė.
Austė Kukankaitė

Autorius: Austė Kukankaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama