Stanislovas Biržiškis – tiltas tarp vakar, šiandien ir rytoj
Šilalės artojas
Turinį įkėlė
Prieš 125-erius metus, lapkričio 19-ąją, Pailgotyje gimė bajoras, agronomas, mokytojas, tremtinys ir politinis kalinys, poetas ir šachmatų mėgėjas Stanislovas Biržiškis. Taip prasidėjo beveik šimtmetį trukusi vieno žmogaus istorija, kurioje susipina dviejų karų baisumai, okupacijos, tremtis ir praradimai. Tačiau net ir gniuždomas istorijos volais, S. Biržiškis neprarado tėvų puoselėtų vertybių: religingumo, žmogiškumo, patriotizmo.
Tokios asmeninės savybės buvo puoselėjamos ir šio kraštiečio vaikams, anūkams bei provaikaičiams. Tai liudijo jie patys, penktadienį atvykę dalyvauti Pajūrio Stanislovo Biržiškio vardo gimnazijos iškilmėse, kurių metu ant mokyklos fasado atidengtas jų tėvo, senelio bareljefas. Vieno iš sūnų – buvusio susisiekimo ministro, inžinieriaus Jono Biržiškio vardu kalbėjusi jo duktė, vyriausioji S. Biržiškio anūkė Rita Norvaišienė neslėpė jaudulio dėl pajūriškių rodomo ypatingo dėmesio jos seneliui.
„Mes tebeturime senąją sodybą – kasmet į ją atvykstame, tad šis kraštas nė vienam mūsų šeimos nariui nėra svetimas. Mano tėtis Jonas nedalyvauja šiame renginyje dėl ligos, bet jeigu būtų galėjęs, jis čia būtų atskridęs, atlėkęs ar atėjęs pėsčiomis – tokia jam brangi yra jo tėvo, mūsų senelio gimtinė. Tad man kalbėti jo vardu – didžiulė garbė ir atsakomybė. Esame dėkingi už senelio vardo įamžinimą, už tai, jog jis vis dar prisimenamas. Negaliu nusakyti žodžiais to jausmo, kurį išgyvenu – Lietuvoje yra apie 400 gimnazijų, iš kurių viena pavadinta mano senelio vardu. Ačiū“, – jautriai dėkojo visiems, kurie puoselėja S. Biržiškio atminimą jo vaikaitė.
Visuomenės veikėjas, Šilalės garbės pilietis J. Biržiškis, pavasarį pasitikęs 93-iąjį gimtadienį, buvo antras vaikas penkių atžalų būryje. Jo dukra R. Norvaišienė pasakojo prisimenanti senelį, kurį šeima vadino „Didemu“, kaip ramų žmogų su itin tvirtais įsitikinimais, kuris ir savo vaikaičiams nuolat kartojo: „Kol tu mąstai, tu gyveni, nestovi vietoje. Svarbu svajoti ir visada turėti vilties“.
„Tad aš viso to linkiu ir mieliems kraštiečiams, kuriantiems ir gyvenantiems čia – žemėje, kur įmintos mano tėvelio ir senelio pėdos“, – sakė R. Norvaišienė.
Pajūrio gimnazijos direktorius Juozas Žymančius priminė, kad S. Biržiškio vardas tuometei vidurinei mokyklai buvo suteiktas 2006-aisiais.
„Tais pačiais metais buvo sukurta ir mokyklos vėliava bei daina, tapusi gimnazijos himnu. Artėjant garbingai S. Biržiškio gimimo datai, šiemet nusprendėme jo atminimą įamžinti bareljefu, kad mokiniai, mokytojai, bendruomenė galėtų pažvelgti į iškilios asmenybės veidą. Dar svarbiau, jog ta žinia liktų ir po mūsų, jog S. Biržiškį žinotų ir pažintų ateities kartos“, – kalbėjo gimnazijos vadovas.
J. Žymančius kartu su S. Biržiškio sūnumi Stasiu įteikė 200 eurų vertės premijas mokytojams, kurie skatina augančios kartos pilietiškumą ir bendruomeniškumą: įvertinimas ir padėka skirti dailės ir technologijų mokytojai metodininkei Dianai Rupšienei, istorijos vyr. mokytojai Veronikai Gudaitei bei socialinei pedagogei metodininkei Jurgitai Rumšienei.
S. Biržiškio atminimo bareljefo autorius, skulptorius, beje, taip iš Šilalės kilęs Marius Norkus pasakojo, kaip jam svarbu įamžinti Šilalės krašto didžiavyrius.
„Ir ne tik dėl to, kad pats esu šilališkis, baigęs tuometinę antrąją vidurinę, o ir dėl to, kad dirbti savo kraštui yra daug maloniau“, – menininkas, dabar gyvenantis Telšiuose.
Jis patikino, kad S. Biržiškio bareljefas pagamintas iš būtent čia, kur augo šis vyras, rasto akmens riedulio. Autorius ragino labiausiai vertinti tai, kas pačiam S. Biržiškiui buvo svarbiausia – patriotiškumą.
Gimnazijos mokytojai, rinkę istorinę medžiagą ir kaupiantys ją gimnazijos archyvuose, sakė, jog S. Biržiškis apie žmones, sutiktus savo gyvenimo kelyje, visada kalbėjo su meile ir kantrybe, nė vieno neaukštindamas. Jo gyvenimo pastabos liko užrašytos sąsiuviniuose:
„Jaučiuosi moraliai įpareigotas savo užrašais padėti būsimiems tyrinėtojams teisingiau išryškinti mūsų dienų įvykių vaizdą. Juk iš smulkmenų susideda stambenos, tai – lyg didžiųjų įvykių plytelės.“
Pailgotį jis paliko 1912-aisiais, mokėsi Kauno progimnazijoje, Karaliaučiaus universitete, o po rimtų gamtos studijų grįžo ūkininkauti į Šilalę, dirbo agronomu, mokytoju, buvo išrinktas Šilalės valsčiaus viršaičiu. Deja, 1949-aisiais su šeima atsidūrė Sibire, iš kur grįžo po septynerių metų, apsigyveno Kaune. Palaidotas Karmėlavos kapinėse 1996-aisiais.
Poetu, literatu S. Biržiškis tapo tremtyje – rašė satyrinius eilėraščius apie sovietų valdžią, bet visada jam svarbiausia buvo ir išliko stiprios moralinės vertybės. Savo vaikams ir anūkams jis perdavęs dar jam, dvylikamečiui vaikui, savo tėvo pasakytus žodžius bei išmintį, „kad nei pavardė, nei turtas, nei luomas nesudaro žmogaus vertės. Tik jo paties elgesys nulemia vardą jį supančioje aplinkoje.“
Beje, sakoma, jog S. Biržiškis visada vaikščiojęs su kepure, bet jos niekada ant galvos neturėjęs, nes nespėdavęs su žmonėmis sveikintis – juk sveikinantis reiktų kepurę nukelti...
Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija
Autorius: Žydrūnė MILAŠĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
