Karė išsižadėjo meilės vardan kovos už laisvę

Anastasija Prochorčuk neleidžia sau svajoti, ką veiks po karo, nes nėra tikra, kad tokio laiko sulauks. Fronto psichologe 17-oje tankų brigadoje tarnaujanti 26 metų mergina beveik kasdien regi mirtį, ir nors iki karo buvo vadinama linksmuole, per tris su puse karo metų šypsena jos veide beveik išnyko. Iš Dnipro kilusi Anastasija yra apdovanota keliais ordinais, ne kartą buvo kviesta pasisakyti visuomeninėje televizijoje ir radijuje, kur buvo pri­statoma kaip puikus tėvynės gynėjo pavyzdys jaunimui, nes priesaiką savo tėvynei ji davė būdama vos 17 metų.

Sumuose sutikta Anastasija yra pati simpatiškiausia fronto kovotoja, kurią man pavyko pamatyti Ukrainoje per tris su puse karo metų. Netvėriau noru išsiaiškinti, kodėl tokia daili mergina, neabejotinai turėjusi ir turinti daugybę gerbėjų, atsidūrė kovų sūkuryje ir kasdien rizikuoja gyvybe, o ne linksminasi restoranuose Kyjive ar mėgaujasi laisvu gyvenimu Vilniuje kartu su Lietuvą užplūdusiais savo tautiečiais. Išgirdusi prašymą duoti interviu, Anastasija sutriko, pasiteisino, kad turi gauti leidimą bendrauti su žiniasklaida, bet pasitikslinusi, ar tikrai esu iš Lietuvos, pasakė savo telefoną. Sutiko kalbėtis tik todėl, kad jos daliniui automobilį atvežė savanoriai lietuviai iš „Mažojo konvojaus“. Ir tai jau trečia dovana, kurią  fronto kovotojams perdavė šios organizacijos vadovas Valdas Bartkevičius. Kovotojas be automobilio fronte – kaip be kojų ir be rankų, o priešo dronai, pasak Anastasijos, sunaikino beveik visas jos dalinio turėtas transporto priemones.

Į Sumų centre esančią kavinę Anastasija atėjo punktualiai kaip tikras kariškis, buvo be karinės aprangos, bet visiškai nepasidažiusi. Neiškentęs paklausiau, kodėl nesigražina – dėl to, kad nesukeltų kariams noro flirtuoti? Anastasijos paaiškinimas nustebino: tapusi kariūne nusprendė neturėti jokių romantiškų santykių, atsiribojo nuo nedarbinių pažinčių, kad visą energiją galėtų skirti profesinei veiklai. Todėl nesidažo, nekeičia tikros plaukų spalvos, o nagus lakuoja vien bespalviu laku, kad nekristų į akis. 

„Dabar karas, o aš esu profesionalė, karo mokyklą baigusi leitenantė. Minčių apie santuoką išsižadėjau kategoriškai, nes noriu kuo geriau atlikti savo pareigą, kad ateityje galėčiau pasakyti – dėl tėvynės padariau visiškai viską, ką galėjau padaryti. Kariai žino, jog visada gali pasiprašyti pokalbio su manimi, tačiau vien dalykiško, kad gautų patarimų iš psichologės. Manau dabar ne laikas flirtui, turim aukotis tėvynei“, – tikino Anastasija. 

Dėl tokio vienuoliško elgesio dalinio vaikinai ją praminė „Ledo karaliene“. Anastasija tikina, kad po karo norėtų ištekėti, auginti bent du vaikus. Į santuoką ji žiūri labai rimtai. „Manau, kad norint turėti darnią šeimą, reikia nemažai pastangų. Dabar neturiu tam laiko, bet svajoju apie mylintį vyrą ir vaikus, poilsį be bombų gaudesio ir dronų dūzgesio“, – prisipažino mergina.

Anastasijos tėvai išsiskyrė, kai jai dar nebuvo vienerių, vėliau ir mama, ir tėtis sukūrė savo šeimas. Mergina neslepia, jog labai pergyveno, kad tėvai negyvena kartu, iš vienat­vės ėmėsi globoti gatvės šunis ir kates. Tą daro ir dabar,  išveždama iš pafrontės kaimų evakuotų gyventojų paliktus gyvūnus. Judri, sportiška, krepšinį Dnipro miesto olimpinio rezervo vaikų mokykloje žaidusi mergina tikėjosi susieti savo likimą su sportu arba gyvūnų globa, tačiau po Maidano revoliucijos Rusijai užgrobus Krymą ir įsiveržus į Lugansko bei Donecko regionus, priešpaskutinę mokyklos klasę lankiusi Anastasija nusprendė tapti kariūne. Septyniolikmetė įstojo į Kyjivo karo akademiją ir prisiekė ginti Ukrainą.

„2022-ųjų vasarį mūsų dalinys buvo Spirne kaime, prie pat Lugansko srities ribos. Nežinojome, kad kils karas, nors ir buvo paskelbta ypatingoji parengtis, aiškiai tvyrojo įtampa. Vasario 24 -osios rytą mus pasiuntė į Svatovą saugoti, kad neprasiveržtų Rusijos kariai. Važiuojant visiškai pradingo ryšys, todėl nežinojome, kad patekome į apsuptį. Sprunkant patyrėme pirmąsias netektis. Miegojome prie mašinų lauke, nes kaimo žmonės neįsileido į savo namus“, – karo pradžią prisiminė A. Prochorčuk.

Per pirmuosius karo metus merginai teko pabuvoti visuose fronto ruožuose. Didžiausią pavojų išgyveno Bachmuto ir Lisičansko gyvenvietėse Donecko regione. Bachmute kartu su kariais buvo įsitvirtinusi devynių aukštų namo rūsyje, kai pastatą rusai ėmė bombarduoti raketomis. Blokinis namas pradėjo griūti, vienintelį išėjimą priešas intensyviai apšaudė – kilo grėsmė, kad visi pateks po cemento blokais ir bus sutraiškyti. Gyvi išliko tik dėl to, kad ties ketvirtu aukštu namo konstrukcijų griuvimas sustojo.

„Chersone vienu momentu įsivaizdavau, kad esu mirusi ir guliu po žeme. Toje apylinkėje nebuvo medžių, o per bombardavimus slėptis turėjome žemėje iškastuose urvuose. Į vieną tokį įlindusi ir aplinkui baisiai griaudėjant sprogimams pagalvojau: jei kokia bomba nukris šalia mūsų, mane užvers žemė, uždusiu, nes išsikapstyti nebus jokių šansų. Taip nenutiko, tačiau susitaikiau, kad bet kuriuo momentu galiu žūti. Susitaikiau ir su tuo, jog fronte nuolat lydi baimė. Nekovoju su ja,  žinau, kad baimės nepavyks įveikti, pripratau prie greito širdies plakimo, staigaus prakaitavimo, rankų drebėjimo. Tai natūrali organizmo reakcija į stresą“, – neslėpė visa karo baisumą jau patyrusi mergina.

Nors Anastasija pagal savo profesiją turi dirbti su gyvais žmonėmis, bet ka­re kaip kare – tenka padėti gelbėtojams iš fronto išnešti mirusiuosius. 

„Nebuvau tam pasiruošusi, bet tenka matyti, kaip karys miršta, kaip keičiasi jo veidas bei žvilgsnis, o po to lieka vien suglebęs kūnas. Tas vaizdas palieka nemalonų įspaudą, tenka matyti ir atsiskyrusias žmonių kūnų dalis. Kartą teko nešti sužeisto vaikino ranką, po to ilgai šį vaizdą sapnuodavau“, – pasakojo A. Prochorčuk.

Anastasijos teigimu, fronte visi tampa mažiau ar daugiau religingi, kai kurie net garsiai ima kalbėtis su Dievu. Mergina prisipažino pasakojanti Viešpačiui apie savo baimę, skausmą, viltį, nes kariams to parodyti negali – privalo juos guosti, motyvuoti, dvasiškai sustip­rinti. 

„Žinau, kad mirtis kiekvieną akimirką yra šalia, tačiau žinau ir tai, kad mūsų siela yra nemirtinga, o miršta vien kūnas. Nemirtingos yra ir bendražygių sielos, tačiau jiems žuvus vis tiek nesusilaikau ir raudu, tik stengiuosi, kad kiti kariai to nematytų. Tapau labai jaut­ri, neretai apsiašaroju, ypač pamačiusi socialiniuose tink­luose okupantų įkeltus vaizdus, kaip jie tyčiojasi iš nukautų ukrainiečių karių“, – pasakojo karo psichologė. 

Medikai ir bičiuliai pataria Anastasijai išvykti ilgesniam poilsiui, gal net persivesti į užnugario dalinį, nes per giliai viską ima į širdį. Bet ji įsitikinusi, jog privalo paruošti būsimiems išgyvenimams dalinio naujokus, nuteikti juos būti stipriais, įveikti negandas. Neišleisdama iš rankų telefono, nuolat stebi, kur yra ir kaip einasi jos vyrams, o jei kas nutinka, jaučia, kaip jų išgyvenimai ir skausmas nusėda jos pačios širdyje. 

„Pas karius vykstu beveik kasdien, nebent vadas praneša, kad per daug pavojinga ir nevažiuočiau į dislokacijos vietą. Kaskart nusivežu saldumynų, kad susėdę su vyrais prie arbatos, draugiškai pasikalbėtume. Jei kažkas grįžo iš sunkios užduoties ar regėjo bičiulių žūtis, tada kalbuosi individualiai“, – pasakojo karo psichologė. 

Anastasija neslėpė, jog fronte turėjo labai gerą bičiulį, sielos draugą Slaviką, su kuriuo galėdavo išsikalbėti kaip su broliu. Labai sunkiai išgyveno draugo netektį, teko net gerti antidepresantus. Slaviko Solomkos žūtis jai sukėlė neišnykstantį norą keršyti priešui.

 „Aš neketinu griebti ginklą ir į juos šaudyti, bet okupantams jaučiu milžinišką neapykantą. Žmonėms, kurie atėjo žudyti ir nori užgrobti mano šalį, niekada neprisiversiu linkėti gero. Atvirkščiai – norėčiau, kad mus užpuolusi tauta išnyktų nuo žemės paviršiaus, kad jų nebeliktų nė vieno. Mano neapykanta tokia didelė, kad neleidžia man atsipalaiduoti, mažiau dirbti“, – tvirtino dvasios stiprumu fronto vyrus stebinanti mergina. 

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Autorius: Eldoradas BUTRIMAS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama