Tiltai tarp širdžių ir kultūrų

Panevėžio socialinių pokyčių centre su žmonėmis, turinčiais negalią, savanoriaujančios Yasmin iš Vokietijos ir Ana iš Ispanijos prisipažįsta, jog prieš atvykdamos į Lietuvą apie ją žinojusios labai nedaug. Yasmin buvo girdėjusi, jog čia graži gamta, o Ana, kad tai – viena iš Baltijos šalių. Tačiau net šios sausos informacijos, regis, pakako, kad merginos susikrautų daiktus ir daugiau nei pusmečiui leistųsi į savanorystės kelionę svečioje šalyje.

Jau ne vienerius metus Panevėžio socialinių pokyčių centras, plačiai atveriantis duris suaugusiems asmenims su negalia, džiaugiasi užsienio savanorių, atvykstančių pagal Europos Sąjungos finansuojamus projektus, pagalbos rankomis.

Šie tampa svarbia bendruomenės dalimi, mezga ryšius tarp skirtingų kultūrų, stiprina socialinę įtrauktį ir atveria naujų galimybių centro lankytojams bei pokyčiams visuomenėje.

Savanoriai iš įvairių Europos šalių ne tik tampa neatsiejama žmonių su negalia kasdienybės dalimi, bet ir keičia gyvenimus – ir kitų, ir savo pačių.

[caption id="attachment_430980" align="aligncenter" width="811"] Asmeninio archyvo nuotraukos[/caption]

Akys nukrypo į Panevėžį

Yasmin, gyvenanti vokiškąja Florencija vadinamame Heidelberge, pasirinko savanorystę Lietuvoje, nes norėjo patirti gyvenimą užsienyje kartu prisidėdama prie prasmingos veiklos.

Taip atrado Europos solidarumo korpusą.

„Peržvelgiant siūlomus projektus, mano dėmesį patraukė šis – sužavėjo galimybė įgyti vertingos patirties dirbant su žmonėmis, turinčiais negalią. Kartu tai buvo proga išsiaiškinti, ar ateityje norėčiau gilintis į šią sritį ir dirbti joje“, – pasakoja Yasmin, Panevėžyje skaičiuojanti jau penktą mėnesį.

Rinkdamasi savanorystės kryptį, mergina pirmiausia vadovavosi projekto ir organizacijos turiniu, o ne konkrečia šalimi ar miestu.

„Lietuva man iki tol buvo mažai pažįstama, todėl tai atrodė puiki proga atrasti naują kultūrą. Panevėžys, nors mažesnis už mano gimtąjį miestą, yra penktas pagal dydį Lietuvoje – tai pasirodė tinkamas ramybės ir miesto gyvenimo derinys“, – sako Yasmin.

Gelbėjo draugai ir dvi striukės

Pradžia svetimoje šalyje ir mieste savanorei nepasirodė labai sunki. Yasmin į Panevėžį atvyko paskutinė, kai jos kambario draugai, kiti savanoriai, jau buvo apsipratę – tereikėjo sekti jų pavyzdžiu.

„Žinoma, iš pradžių buvau šiek tiek sutrikusi dėl kalbos barjero, tačiau netrukus pradėjau jaustis daug patogiau. Labai padėjo tai, kad šauniai sutarėme su buto draugais – jų palaikymas man buvo labai svarbus“, – dėkinga Yasmin.

Atvykusią į Panevėžį savanorę iš Vokietijos šiek tiek nustebino sovietinio stiliaus pastatai – prie tokios architektūros ji prisipažįsta nepratusi.

„Tačiau supratau, kad tai įprasta ir natūrali miesto išvaizda dėl sovietinės praeities, tad greitai pripratau ir priėmiau tai kaip dalį vietinės istorijos“, – sako.

Geriau pažinti Lietuvą, jos žmones ir kultūrą savanorėms padėjo centre dirbantys specialistai ir apsilankymas vietos renginiuose.

Yasmin jau teko dalyvauti ir nacionalinių švenčių minėjimuose, stebėti tradicinius šokius ir pasigrožėti lietuviškais tautiniais kostiumas.

Be to, kai tik pasitaikydavo proga, Yasmin ragavo tradicinius lietuviškus patiekalus. Tai, anot jos, buvo dar vienas būdas geriau pažinti vietinę kultūrą. Nors dėl to, kad vegetarė, kartais ir susidurdavo su sunkumais.

Dar vienu išmėginimu savanorei tapo lietuviška žiema.

„Bet tiesiog pradėjau dėvėti dvi striukes ir viskas buvo gerai!“ – juokiasi Yasmin.

Įveikti ilgesį padeda ir maistas

Panevėžys, pasak Yasmin, ją ir draugus pasitiko svetingai: visi čia buvo malonūs ir draugiški.

Vienintelis sunkumas kartais būdavo susikalbėti anglų kalba – pavyzdžiui, prekybos centre.

Nors toli nuo namų jau bemaž pusmetį, Yasmin tikina didelio ilgesio nejaučianti – na, nebent retkarčiais.

„Pamenu, kelios savaitės po atvykimo sirgau gripu – tuo metu labai norėjau būti namuose. Tačiau buto draugai rūpestingai man padėjo ir palaikė. Jie tapo tarsi antra šeima, už tai esu labai dėkinga“, – sako mergina.

Išgyventi išsiskyrimą su šeima ir bičiuliais padeda ir vaizdo skambučiai bei pokalbiai su artimaisiais.

„Bet aš sutelkiu dėmesį į tai, ką turiu čia, į visas nuostabias galimybes ir žmones, su kuriais susipažinau“, – šypsosi Yasmin.

Jaustis arčiau namų padeda ir sukiojimasis virtuvėje – tiek Yasmin, tiek Ana gyvendamos svetur nepamiršta maisto, kuri įprastai gamindavo namuose.

„Dar laikau draugų ir šeimos nuotraukas savo kambaryje – tai man padeda jaustis arčiau jų“, – priduria Yasmin.

[caption id="attachment_430775" align="aligncenter" width="810"] Asmeninio archyvo nuotraukos[/caption]

Atsigręžti į negalią

Anot Yasmin, visa ši savanorystės patirtis leido jai suvokti, kaip svarbu kurti galimybes žmonėms su negalia.

„Mūsų centro lankytojai gana savarankiški, tikiu, kad jei jiems būtų sudarytos tinkamos sąlygos, jie galėtų nuveikti labai daug“, – pabrėžia savanorė.

Dirbančiai su negalią turinčiais žmonėmis Yasmin būti šalia jų visiškai natūralu. Tad ją stebina visuomenės požiūris į juos.

„Kodėl visuomenė jų nemato? Kodėl žmonės su negalia taip mažai dalyvauja miesto socialiniame gyvenime?“ – šiuos klausimus mergina sako užduodanti sau kasdien.

„Čia vėl pajutau, jog žmonės su negalia yra per mažai matomi. Dabar esu tikra, kad ateityje noriu aktyviai prisidėti kuriant daugiau galimybių šiai bendruomenei“, – teigia Yasmin.

Savanorė svarsto, kad visuomenei veikiausiai dar trūksta informacijos.

„Padėtis gerėja, bet žmonės su negalia kartais vis dar gyvena izoliuoti nuo miesto gyvenimo ir visuomenė jų nemato. Manau, būtų puiku, jei tokiems asmenims būtų siūloma daugiau veiklos ir galimybių“, – sako pašnekovė.

Yasmin tikina norinti kurti pokytį, ypač kalbant apie žmonių su negalia darbą ir uždarbį, kad jie galėtų lygiavertiškai dalyvauti darbo rinkoje.

„Dar būtų nuostabu, jei atsirastų daugiau galimybių jiems gyventi savarankiškai, su reikiama pagalba, – priduria savanorė. – Manau, daugelis šios įstaigos lankytojų galėtų tai daryti ir tapti mažiau priklausomi nuo savo tėvų, kurie, žinoma, negali jais rūpintis visą gyvenimą.“

[caption id="attachment_430782" align="aligncenter" width="1437"] Jau ne vienerius metus Panevėžio socialinių pokyčių centras, plačiai atveriantis duris suaugusiems asmenims su negalia, džiaugiasi užsienio savanorių pagalbos rankomis.[/caption]

Bendros veiklos įkvėpė

Darbuojantis centre didžiausiu iššūkiu savanorei iš Vokietijos vėlgi tapo kalbos barjeras.

„Kartais nežinau, ko centro lankytojai nori ar ko jiems reikia, nes dauguma jų nekalba angliškai. Jie nori man ką nors pasakyti arba aš noriu jiems ką nors pasakyti, bet mes negalime susišnekėti“, – dalijasi Yasmin.

Tačiau net ir skirtingos kalbos netrukdė merginai tiesti tiltų tarp kultūrų.

Vienas įsimintiniausių momentų, kuris ilgai liks širdyje, yra akrobatikos pamoka, kurią Yasmin vedė centro lankytojams.

„Prieš atvykdama turėjau šiek tiek akrobatikos patirties ir mokiau vaikus, tad norėjau išbandyti tai čia – juk tai jiems buvo visiškai nauja, o aš galėjau pasidalinti savo žiniomis. Iš pradžių jaudinausi ir bijojau, kad nebus taip, kaip planavau ar norėjau, bet viskas puikiai pavyko! Jiems sekėsi nuostabiai ir visi dalyviai liko labai patenkinti“, – pasakoja Yasmin.

Dėkinga už prisiminimus

Yasmin svarsto, jog per šią savanorystės patirtį daug sužinojusi apie save ir gerokai patobulėjusi kaip asmenybė.

„Sutikau daugybę nuostabių žmonių, kurių gyvenimo istorijos mane įkvėpė ir suteikė naujų įžvalgų ateičiai“, – sako pašnekovė.

Ar Panevėžyje apšilusi kojas Yasmin ateityje norėtų dirbti socialinėje srityje?

„Nesu visiškai tikra dėl visko, bandau tai išsiaiškinti dabar. Bet, manau, kad taip. Jei tai ie nebūtų darbas, norėčiau pasavanoriauti kokioje nors organizacijoje Vokietijoje“, – sako mergina.

Gyvendama čia ilgą laiką, Yasmin sako jaučianti stiprų ryšį su Lietuva.

„Tai buvo pirmoji mano patirtis gyvenant užsienyje, toli nuo namų, kur užaugau. Ir ji buvo puiki. Aš esu labai dėkinga už visus nuostabius įspūdžius, kuriuos čia patyriau“, – šypsosi savanorė.

Jaunam žmogui, svarstančiam apie savanorystę, Yasmin sako: „Tik pirmyn!“ Tai, anot jos, gera proga nuveikti ką nors prasmingo ir išmėginti gyvenimą kitoje šalyje.

„Dar tai – galimybė suvokti, ką norite veikti toliau, susirasti daug draugų bei užmegzti tarptautinių ryšių“, – tokios savanorystės pliusus vardija Yasmin.

Įvertino atstumo privalumus

Kita Panevėžio socialinių pokyčių centro savanorė Ana, gimusi ir užaugusi nedideliame Trebujenos miestelyje Ispanijoje, prieš atvykdama į Panevėžį irgi ieškojo prasmingos patirties savo darbo srityje, o Lietuva pasiūlė projektą organizacijoje, kuri atitiko jos vertybes ir interesus.

Ana teikė paraiškas trims skirtingiems projektams kituose miestuose, tačiau būtent Panevėžyje atsirado galimybė dirbti su žmonėmis, turinčiais negalią. Ispanei, anksčiau dirbusiai su vaikais ir suaugusiaisiais, turinčiais negalią, tai atrodė svarbiausia. Be to, su šia sritimi susijusios ir jos studijos.

Mergina juokiasi, jog apie šalį, į kurią vyks, kur kas daugiau domėjosi ne pati, o nerimaujantys tėvai – mamos telefono naršyklės istorija prieš kelionę mirgėjo nuo klausimų apie Lietuvą.

„Bet prieš atvykdama aš ir pati pasidomėjau šalies kultūra, kalba ir istorija“, – priduria Ana.

Nors artimieji ir šiek tiek jaudinosi dėl ilgam namus paliekančios dukros, ji visada jautė namiškių palaikymą.

„Ši patirtis mus tam tikra prasme suartino. Atstumas padėjo labiau įvertinti vienas kitą“, – mano mergina.

Ispaniški prieskoniai Panevėžyje

„Panevėžys tikrai nėra mažas miestas, ypač lyginant su mano gimtuoju miesteliu, o ir veiklų čia netrūksta – galima nuveikti daug įdomaus bei prasmingo“, – tikina Ana.

Vis tik neslepia po beveik septynių mėnesių, praleistų svetur, kartais jaučianti namų ilgesį. Nors žino, jog ši patirtis yra trumpalaikė ir mielai išnaudoja visas jos suteikiamas galimybes.

„Namų ilgesys ypač sustiprėjo vasarį, kai vyko mano miesto karnavalas – tada jaučiausi šiek tiek liūdna, nes pasiilgau to šventinio šurmulio, – pasakoja Ana. – Bet tokiose situacijose labai padeda vaizdo skambučiai, visada stengiuosi pasiteirauti apie tai, kas vyksta namuose.“

Dar Anos virtuvė Panevėžyje dažnai kvepia tradiciniais ispaniškais patiekalais, o fone skamba ispaniškos muzika – tai merginai suteikia daug gerų prisiminimų apie už tūkstančių kilometrų esančius namus.

[caption id="attachment_430777" align="aligncenter" width="810"] Asmeninio archyvo nuotr.[/caption]

Išbandymai įveikiami

Adaptacijos etapas Panevėžyje savanorei iš Ispanijos irgi buvo pažymėtas ligos. Mergina, pratusi prie saulėto klimato, vos atvykusi čia susirgo.

O dar jai Panevėžyje pasirodė labai tylu.

„Atvykau sausį, žiemą, kai lauke beveik nesimatė žmonių, – prisimena. – Pastebėjau, kad vietiniai gali būti kiek santūresni ir tradiciškesni, tačiau man labai pasisekė su žmonėmis organizacijoje – jie šilti, malonūs ir nuoširdūs.“

„Tokie, kokia esu ir aš“, – šypsodamasi priduria Ana.

Ji svarsto, galbūt dėl užsitęsusios žiemos prireikė daugiau laiko prisitaikyti Aukštaitijos sostinėje, bet dabar jaučiasi tikra bendruomenės nare. Tiesa, iš pradžių koją kišo kalbos barjeras, bet, kaip pati sako, greitai išmoko reikalingiausių žodžių.

„Tiesą sakant, manau, kad niekada nepriprasiu prie šalčio, bet man patinka lietuviškas maistas – jis puikus“, – šypteli savanorė.

Visgi Ana juokiasi pirmosiomis dienomis buvusi apstulbinta, nes niekada anksčiau nematė, kaip gaminama kava be filtro ar aparato – tiesiog maltą kavą užpilant karštu vandeniu ir palaukiant, kol ši nusistovės.

Grynakraujė ispanė, kurios tautiečius vienija meilė kavai, tokios „egzotikos“ dar nebuvo regėjusi.

[caption id="attachment_430773" align="alignleft" width="1442"] Asmeninio archyvo nuotr.[/caption]

Bendravo kitokia kalba

Ana visada labai norėjo daryti tai, kas naudinga ne tik jai, bet ir kitiems. Būtent todėl ryžosi savanoriauti su negalią turinčiais žmonėmis.

Pasak Anos, Panevėžio socialinių pokyčių centro darbuotojų atsidavimas savo veiklai nepaprastai svarbus.

„Jie ne tik rūpinasi kiekvieno asmens poreikiais, bet ir skatina įtrauktį, pripažįsta kiekvieno unikalumą bei gebėjimus. Toks požiūris padeda kurti palaikančią ir draugišką aplinką, kurioje visi jaučiasi vertinami ir svarbūs“, – pabrėžia Ana.

Savanorės manymu, svarbu gerbti kiekvieno asmenines ribas ir vengti neapgalvotų prielaidų apie jų galimybes ar poreikius. Tik toks požiūris leidžia užmegzti tikrą, abipusį pasitikėjimą ir efektyviai padėti.

Vienas didžiausių iššūkių Anai irgi pasirodė bendravimas su centro lankytojais.

„Emociškai kartais buvo sunku, nes negalėjau visiškai išreikšti savęs ar suprasti visko, kas sakoma. Bet supratau, kad bendravimas ne visada apsiriboja žodžiais – kartais tai ir kūno kalba, ryšys, kantrybė ir empatija“, – vardija savanorė.

Vieną įsimintiniausių akimirkų Anai dovanojo laisvalaikio veiklų projektas, skirtas geriau pažinti vieniems kitus.

„Žaidėme įvairius žaidimus ir tiesiog atsipalaidavę leidome laiką kartu. Matėme, kaip jiems tai patiko – jų veidai spindėjo. Po šios veiklos jie tapo atviresni, aktyviau įsitraukę ir jautėsi kur kas patogiau“, – pasakoja savanorė.

Anot Anos, Lietuvai, o kartu ir visai Europai, svarbu išgirsti žmonių su negalia balsą, suprasti jų poreikius ir norus, įvertinti jų gebėjimus bei stipriąsias puses ir tiesiogiai įtraukti juos į sprendimus, kurie daro įtaką jų gyvenimui – o ne kalbėti jų vardu.

„Tikroji įtrauktis reiškia kurti erdves, kuriose tokie žmonės galėtų būti matomi ir išgirsti“, – mano savanorė, trokštanti, kad slaugos ir socialinės sritys būtų labiau vertinamos.

Auginanti savanorystė

Nors dar neatsisveikino su centru ir jo lankytojais, Ana sako, kad vien apie tai pagalvojus, sukyla daugybė emocijų.

„Užmezgiau tvirtus ryšius su čia esančiais žmonėmis ir galiu tik įsivaizduoti, kaip sunku bus išvykti. Esu dėkinga už šią patirtį – ji mane pakeitė ir suteikė daugiau motyvacijos eiti ateities keliu“, – šypsosi pašnekovė.

Savanoriaudama Ana sako tapusi sąmoningesnė ir kantresnė įvairiose gyvenimiškose situacijose.

„Jaučiu, kad gerokai paaugau kaip asmenybė“, – svarsto ji.

Anot Anos, savanorystė tik patvirtino, kad ši sritis yra jos tikroji vieta, o jei tik turės galimybę, labai norėtų grįžti į Lietuvą pasisemti dar daugiau patirties.