Jaunos pedagogės pamokos – per šokį, tikėjimą ir pagalbą kitiems

Martyna Mickutė – garsaus Panevėžio dviratininko, trenerio ir sveikos gyvensenos puoselėtojo Stanislovo Algio Kavaliausko anūkė šiandien pati yra įkvepiantis pavyzdys jaunajai kartai.

Šiandien ji – mokytoja, savanorė, ateitininkė, kineziterapeutė, šokėja.

Atrodo, kad Martynos dienoje telpa viskas – muzika, menai, mokytojavimas, savanorystė, tikėjimas.

Savanorystė įkvepia

Martyna Mickutė – Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos neformaliojo ugdymo mokytoja, įkvepianti jaunąją kartą pamilti tautinius šokius ir mokanti jo paslapčių.

Jau ketvirtą rugsėjį Martyna pasitiks praverdama šios gimnazijos, kurią kadaise pati baigė, duris. Tik ne kaip mokinė, o neformaliojo ugdymo mokytoja.

Šie metai jai bus kiek kitokie, nes pirmą kartą turės ir auklėtinių klasę.

Jaunajai pedagogei šįkart laukti rugsėjo ir šiek tiek nedrąsu, ir smalsu.

Dar Martyna – aktyvi savanorė, savo laiką neskaičiuodama dalijanti kitiems.

O ši vasara ją ypač džiugina savanorysčių gausa.

Martyna savanoriavo net keturiose vaikų stovyklose, penkerius metus iš eilės savanoriauja ir garsiuosiuose Žolinės atlaiduose Krekenavoje.

Jos savanorystė daugiausia susijusi su parapijų veiklomis ir katalikiškomis organizacijomis, ypač ateitininkais, kuriems priklauso nuo 2019 metų.

„Savanoriauju visur, kur tik galima. Kur tik reikia pagalbos, ten ir lekiu“, – šypsosi M. Mickutė.

Lemtingas Sutvirtinimo sakramentas

Bažnyčia ir tikėjimas Martynai ypač svarbūs gyvenimo dedamieji.

Tikėjimo pagrindus dar vaikystėje sudėjo močiutė, o noras eiti šiuo keliu tik dar labiau sustiprėjo 9-oje klasėje ruošiantis Sutvirtinimo sakramentui ir per ateitininkų veiklas.

Ateitininkai yra jaunimo organizacija, veikianti pagal penkis principus: katalikiškumą, šeimyniškumą, tautiškumą, inteligentiškumą ir visuomeniškumą.

Organizacija ugdo jaunus žmones per tikėjimo prizmę, pabrėžia Viešpaties svarbą kaip vilties ir stiprybės šaltinį.

„Kai pradėjau ruoštis Sutvirtinimui, pajutau labai stiprų norą, net troškimą eiti šiuo keliu toliau. Tada susiradau tikinčių bičiulių ir jie mane nusivedė pas ateitininkus. Pradėjau lankyti kuopą Juozo Balčikonio gimnazijoje. Ateitininkams priklausau nuo 10-os klasės, o 2020-aisiais daviau ateitininkės įžodį“, – pasakoja jaunoji pedagogė.

Su šia katalikiška organizacija M. Mickutė savanoriauja iki šiol – organizuoja renginius, vaikų stovyklas, gieda parapijose, giedoti moko ir vaikus.

Prieš kelias dienas įvyko paskutinė tokia stovykla Troškūnuose. Kaip pati Martyna sako, tai buvo labai smagus bendrystės vakaras prie laužo.

Nuo sriubos dalijimo iki mokytojavimo

M. Mickutės savanorystės patirtis prasidėjo dar mokykloje su jaunaisiais „maltiečiais“ lankant senelius globos namuose, žiemą dalijant sriubą nepasiturintiems.

„Tada supratau, kad man tai teikia pilnatvę, kad džiugina, jog galiu save dalinti kitiems. Dabar net neįsivaizduoju gyvenimo be savanorystės. Man vis norisi kažkur būti, kažkam padėti, daryti kažką dėl kitų, nes pačiai tai labai daug duoda“, – sako Martyna.

Anot M. Mickutės, noras tiesti pagalbos ranką kitiems kilo iš šeimos narių pavyzdžio ir tikinčiųjų bendruomenės įtakos.

„Visada matydavau, kiek daug mano šeimos nariai duoda kitiems, kaip bėga, skuba, padeda, kai tik reikia. Prie mano požiūrio prisidėjo ir tikinčiųjų bendruomenė. Ji skiepijo vertybes ir vedė mane. Mačiau puikius pavyzdžius aplinkui ir tiesiog pati norėjau tokia būti“, – pasakoja Martyna.

Anot M. Mickutės, savanorystė leido jai daug išmokti, atlikti tokius darbus, kurie atrodė nesuprantami ar net neįmanomi, išplėsti pažinčių ratą.

Kai atsirado parapijų vaikų stovyklos, suprato, kad jai patinka dirbti su vaikais, dalytis su jais patirtimis. Tad svarsto taip atradusi ir savąjį pašaukimą.

„Išmokau bendrauti su vaikais, prie jų prieiti. Supratau, kad mokytojo darbas man tikrai teiktų džiaugsmą“, – šypsosi M. Mickutė.

[caption id="attachment_435834" align="aligncenter" width="1619"] Atradusi liaudies šokių žavesį, Martyna Mickutė ir savo mokiniams nori parodyti, koks gražus yra toks lietuvių liaudies palikimas. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Iš garsios sportininkų šeimos

Į pedagogiką pasukusi Martyna dar prieš metus baigė su šia sritim visai nesusijusias studijas – tapo diplomuota kineziterapeute.

Šiuo metu darbuojasi privačioje klinikoje, kineziterapeutės klientai – vaikai ir kūdikiai.

Martyna šypsosi, jog jai akys dega dirbant šį darbą, tačiau jaučia, kad labiau traukia pedagogikos vingrybės.

„Ir anksčiau jaučiau, kad noriu būti mokytoja, bet taip susiklostė, kad įstojau į kineziterapiją. Pirmame kurse man pasiūlė dirbti neformaliojo švietimo mokytoja. Mano mama – irgi mokytoja, senelis buvo treneris, tad gal ta mokytojo gyslelė perduota iš kartos į kartą“, – svarsto Martyna.

M. Mickutės senelis buvo žymus dviratininkas, treneris, daugkartinis Lietuvos dviračių sporto čempionas, dviračių klubų „Rambynas“ ir „Ekstrimas“ Panevėžyje įkūrėjas Stanislovas Algis Kavaliauskas.

Jo iniciatyva J. Janonio gatvės pakraštyje įrengta BMX dviračių trasa.

Garsusis dviračių entuziastas ugdė jaunuosius dviratininkus, nuo mažens jiems diegė meilę sportui bei sveikam gyvenimo būdui.

Šviesaus atminimo S. A. Kavaliauskas taip pat yra triatlono Lietuvoje pradininkas.

M. Mickutės mama Erika, dabar dirbanti mokytoja, taip pat buvo S. A. Kavaliausko treniruojama sportininkė, išbandžiusi daugelį sporto šakų. Ji lygumų slidinėjimo čempionė, įveikusi ne vieną maratoną.

Martynos brolis dvynys Matas pasekė senelio pėdomis. Po jo mirties Matas į savo rankas perėmė dviračių klubų veiklą, treniruoja mažuosius dviratininkus.

Visa šeima tęsia ir ypatingą tradiciją – Panevėžyje organizuoja naujametinį bėgimą, kurį pradėjo būtent S. A. Kavaliauskas.

Ši idėja gyvuoja jau bemaž 25-erius metus ir kasmet suburia miesto bendruomenę.

Naujametinio bėgimo tradicijos tęsimas – savotiška jo šeimos duoklė S. A. Kavaliausko atminimui.

[caption id="attachment_435831" align="aligncenter" width="1571"] Tvirtus tikėjimo pagrindus Martynai dar vaikystėje sudėjo močiutė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Senelio išminties dovanos

Pati M. Mickutė taip pat pasirinko aktyvų gyvenimo būdą.

Nors dviračių sportu profesionaliai neužsiėmė, nebėga maratonų, bet pamilo šokius – ant parketo sukasi jau šešiolika metų.

„Senelis buvo tas žmogus, kuris mus nuo mažens, turbūt vos pradėjusius vaikščioti, visapusiškai ugdė ir diegė, kad aktyvus gyvenimo būdas yra labai svarbus“, – pamena Martyna.

Kai S. A. Kavaliausko anūkai dar tik mokėsi laikyti pusiausvyrą ir dviratukai riedėjo su papildomais ratukais, jis kantriai juos vežiojo, o kai patys įmynė pedalus – tokios kelionės tapo dar smagesnės.

„Senelis vis kartodavo, kad kūnas ir siela yra neatskiriama. Tai jis įskiepijo begalinę meilę sportui ir buvo didžiulis autoritetas bei pavyzdys. Jaučiau seneliui didelę pagarbą. Kai jis kažką pasakydavo, pamokydavo, visada paklausydavau. Jis turėjo labai daug išminties. Tas mūsų santykis ir buvo iš didžiulės pagarbos, o kartu iš didžiulės meilės“, – gražių žodžių seneliui negaili M. Mickutė.

Martyna svarsto, jog galbūt ir kineziterapijos studijų pasirinkimas buvo senelio indėlis.

„Matydavau labai daug traumų, matydavau, kad sportininko gyvenimas labai sudėtingas, ir man norėjosi suprasti, kaipgi tvarkyti tą kūną be visų intervencijų, kaip tą reikėtų teisingai daryti“, – pasakoja M. Mickutė.

Tautiškumas per šokį

Pačiai Martynai labai svarbu puoselėti tautiškumą. Ji – tikra Lietuvos patriotė, be galo mylinti savo šalį.

Martynai tautiškumas – ne vien žodis. Ji tiki, kad gražiausias būdas skleisti žinią apie lietuvybę – liaudies šokis.

„Senelis vis kartodavo, kad kūnas ir siela yra neatskiriama.“

M. Mickutė

Nors šokėjos karjerą M. Mickutė pradėjo pramoginių šokių aikštelėje, vėliau atrado liaudies šokių žavesį.

Būdama moksleivė šoko „Kanapėlės“ kolektyve, išvykusi studijuoti į Vilnių – universiteto ansamblyje, o dabar priklauso Vilniaus „Pynimėliui“.

Šokis lydėjo ir lydi ją visur, taip pat ir į didžiausią šalies kultūros meką – Dainų ir šokių šventę, kurioje teko dalyvauti ne kartą.

„Toliau puoselėju meilę tautiniam šokiui ir jo grožiui. Ir pati mokykloje vaikus mokau tautinių šokių. Bandau parodyti, koks gražus yra tas lietuvių liaudies palikimas. Su vaikais tenka pasirodyti ir mokykloje, ir už jos ribų“, – pasakoja jaunoji mokytoja.

Į žvaigždes per kančias

M. Mickutei labai patinka bendrauti su vaikais, sako, jog jai tiesiog gera būti šalia jų, pažinti, girdėti jų svajones.

Stengiasi užmegzti draugišką ryšį, tačiau, anot jos, privalu išlaikyti ribas.

„Noriu būti arti, bet kartu išlaikyti ribą. Noriu, kad jie jaustųsi galintys pasitikėti. Bandau rasti tą priėjimą prie kiekvieno, kuriam reikia. Bandau būti draugė, bet ne per daug. Kad nebūtų taip, jog vaikai viską sau leidžia“, – aiškina mokytoja.

Jaunoji karta, anot M. Mickutės, yra labai skirtinga, bet kartu ir panaši į visų laikų vaikus: besidominti, smalsi.

„Mano sritis nėra labai mėgstama, ypač berniukų, tad į žvaigždes tenka kopti per kančias“, – juokiasi Martyna.

[caption id="attachment_435829" align="aligncenter" width="1620"] P. Židonio nuotr.[/caption]

Mokydama pati auga

Būdama jauniausia mokytoja K. Paltaroko gimnazijoje, Martyna pastebi, kad mokiniai iš pradžių bando jos ribas, bet kai šios nustatomos, atsiranda ir pagarba.

Nedidelis amžiaus skirtumas mokytojai su mokiniais leidžia lengviau rasti bendrų temų, bendrauti apie šiuolaikines tendencijas, madas.

„Mokytojo darbas yra sunkus, bet labai reikalingas ir kartu nepaprastai gražus. Mano tikslas – padėti jaunam žmogui augti, ugdyti gražias asmenybes ir įdiegti meilę tikėjimui“, – sako Martyna.
Mokydama ji jaučia, kad auga ir pati: kiekviena pamoka yra ne tik dalijimasis žiniomis, bet ir nauja patirtis, nes iš mokinių nuolat išmoksta naujų dalykų.

M. Mickutė save vadina vis dar ieškančia vietos po saule. Gyvena šia diena ir viliasi atrasti tai, kas teiktų ramybę, o su ta ramybe, tiki, ateis ir gyvenimo pilnatvė.