Dizainerė Marija Petraitytė: „Norėjau, kad kostiumai stebintų“

Panevėžio muzikinis teatras pristato naujojo sezono premjerą – Johanno Strausso operetę „Šikšnosparnis“.  Šiam pastatymui įspūdingus kostiumus sukūrė panevėžietė drabužių dizainerė Marija Petraitytė.

M. Petraitytė Kopenhagos dizaino ir technologijų mokykloje įgijo tvarios mados dizainerės specialybę, Vilniaus dailės akademijoje studijavo mados dizainą.

Kostiumų dizainerė savo kolekcijas yra pristačiusi Lietuvos ir Europos mados bei dizaino festivaliuose, tarp jų ir „Mados infekcijoje“, jos sukurtus sceninius kostiumus dėvėjo Silvester Belt, Jessica Shy, Donatas Montvydas.

Panevėžietės kūryboje susitinka avangardinė praeitis ir futuristinė ateitis, drabužių formos neretai primena šiuolaikinę skulptūrą.

Su M. Petraityte kalbamės apie „Šikšnosparnio“ kostiumus ir apskritai apie kūrybinį procesą.

Johanno Strausso „Šikšnosparnis“ – viena žymiausių ir dažniausiai statomų operečių pasaulyje. Kaip suteikti unikalumo dar vienam pastatymui?

Šis kūrinys diktuoja savo estetiką: klasika, romantiniai įvaizdžiai. Nenorėjau nutolti nuo klasikinio pastatymo, bet man buvo įdomu eksperimentuoti su siluetu, spalva, tekstūra, pridėti išskirtinių detalių. Norėjau, kad kostiumai stebintų.

Didžiausią malonumą jaučiu kurdama savaip – jungdama istorines kostiumo detales su modernumu ir leisdama joms perteikti asmeninę viziją. Tai, ką vadinu istoriniu futurizmu, pasireiškia per drabužio kirpimo ypatybes, linijas. Man artimi suvarstymai, korseto motyvai, bet jie nėra tiksliai atkurti, tai labiau spekuliatyvus vaizdinys. Drabužiai nepriklauso šiam laikui – jie tarsi ateina iš ateities.

Manau, kad „Šikšnosparnio“ pastatymui buvau pasirinkta tikslingai – kad „atneščiau“ to istorinio futurizmo, į klasikinį kūrinį pažvelgčiau iš savo perspektyvos.

Koks buvo kūrybinis procesas?

Pirmiausia žiūrėjau spektaklių įrašus, skaičiau libretą, tarėmės su režisiere, analizavome personažus. Mėgstu raktinius žodžius, taigi priskyriau juos visiems personažams. Kiekvienas jų turi savo spalvą ir ji parinkta neatsitiktinai. Siluetuose taip pat užkoduotos istorijos. Rozalinda simbolizuoja šikšnosparnį, dėl to antrame veiksme jai iš korseto išauga sparnai. Adelė, tarnaitė, labai apsukri, taigi jos kostiumas juodas, audinys blizgus. Kunigaikštienė Orlovska dėvi labai ryškią, karališkos raudonos spalvos suknelę stačiomis apykaklėmis, ir tai parodo jos statusą.

[caption id="attachment_436962" align="aligncenter" width="960"] Marija Petraitytė. Asmeninio archyvo nuotr.[/caption]

Be to, visi personažai apsimeta tuo, kas jie nėra.

Taip, personažai nenori būti atpažinti. Apsimetinėjimas yra kertinė šios istorijos dalis, ir čia veikėjams į pagalbą ateina kaukės. Kiekviena kaukė turi savo spalvą ir prasmę, joje užkoduota tam tikra žinutė.

Kaukių gamyba man buvo rimtas iššūkis. Jų rėmai buvo suvirinti iš lengvo metalo, apvynioti siūlais. Viskas – rankų darbo. Kaukės turi gerai laikytis judant, šokant, bet ir nebūti per sunkios, tad teko ieškoti kompromisų.

Kuo ypatingi muzikinio teatro spektaklių kostiumai?

Svarbu, kad atlikėjai galėtų laisvai judėti, dainuoti, šokti. Taip pat atsižvelgiame į solistų prašymus, kad jie patogiai jaustųsi.

„Šikšnosparnis“ – mano debiutas muzikiniame teatre. Sudėtingiausia buvo suvaldyti atlikėjų gausą tokiame pastatyme. Pokylio scenoje vienu metu pasirodo visi veikėjai ir choras, visi kostiumai turi derėti tarpusavyje, tačiau ir būti skirtingi.

Ko tikisi aktoriai, dainininkai? Gražiai atrodyti?

Taip, visi nori gražiai atrodyti. Aktoriai ir dainininkai gal šiek tiek skiriasi: pirmieji gali būti laisvesni, o solistai nori jaustis komfortiškai. Jei žmogus sako, kad jam nepatogu, nenori taip eiti į sceną, būtinai atsižvelgiu į tai. Matuojant kostiumą dizainas kartais gali keistis.

Kas tau yra gražus kostiumas ir ar jis turi būti gražus?

Kostiumas nebūtinai turi būti gražus tradicine prasme – viskas priklauso nuo konteksto, aplinkos, kurioje jis funkcionuoja. Kartais netikėtas, netipiškas ar net šokiruojantis kostiumas gali sulaukti didžiausių pagyrų ir apdovanojimų. Ir atvirkščiai – gražus kostiumas gali prarasti prasmę, jei nedera prie visumos.

Šiandien visi gyvename vaizdų pertekliuje, kasdien smegenys perkraunamos nesuskaičiuojamos gausybės įspūdžių. Todėl tikras iššūkis yra ne sukurti „gražų“ kostiumą, bet išmokti išsiskirti, kad tave – tavo stilių, tavo darbus – atpažintų.

Nesiekiu kurti paprastų drabužių, jų jau prikurta šimtui metų į priekį, todėl nematau prasmės konkuruoti su greitąja mada. Mano kelias – kurti drabužius, turinčius išliekamąją meninę vertę, savo istoriją ir konceptualumą.

Kolekcijų drabužiai, kurie nėra skirti kasdienai, gyvena kitokį gyvenimą – jie nuomojami, pasirodo televizijoje, teatre. Vis daugiau žmonių atranda nuomos galimybes: norint pasipuošti išskirtinai, nebūtina pirkti drabužio iš dizainerio. Tai vienas iš tvarių mados vartojimo būdų, kai aplink mus tiek daug pertekliaus.

Taigi mano kūryba – sąmoningesnė, orientuota į meninę vertę ir ilgalaikį poveikį.

Kalbėjosi Rūta Sarapė

P. Židonio nuotraukos

[gallery link="file" ids="436961,436960,436959,436958,436957,436956,436953,436955"]

Autorius: ūta Sarapė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama