Kodėl teatre tiek daug kalbama apie politiką?

Panevėžio teatras „Menas“ 34-ąjį sezoną pradėjo diskusija apie protesto kultūrą.

Spektaklis „Danaja ir piktadarys“, režisuotas Alberto Vidžiūno pagal Herkaus Kunčiaus pjesę, remiasi tikrais faktais – Broniaus Maigio 1985-ųjų protestu tuomečiame Leningrade. Jis „Ermitažo“ meno muziejuje sieros rūgštimi apipylė olandų dailininko Rembranto paveikslą „Danaja“.

Teatro vadovo Anupro Juciaus moderuojamoje diskusijoje buvo svarstoma: kur yra riba tarp performanso ir vandalizmo ir ką reiškia protesto veiksmas šiandien.

Pokalbiui įpusėjus jaunas žiūrovas jo dalyviams uždavė klausimą – „Kodėl teatre tiek daug kalbama apie politiką?“

Menas kaip protestas

Menas visais laikais buvo daugiau nei tik estetinis malonumas. Jis veikė kaip visuomenės atspindys, politinių idėjų skleidėjas, o kartais ir kaip protesto įrankis.

Broniaus Maigio „Danajos“ sugadinimas laikomas politiniu protestu. Tai buvo desperatiškas bandymas atkreipti dėmesį į žmogaus bejėgiškumą sovietinėje sistemoje.

Pasak režisieriaus A. Vidžiūno, spektaklyje „Danaja ir piktadarys“ ši istorija tapo pagrindu daugiasluoksniam pasakojimui: Danajos troškimas būti mylimai susipina su Broniaus siekiu būti pastebėtam ir suprastam. Anot režisieriaus, žinomas meno kūrinys dažnai tampa politiniu įrankiu. Politiniams režimams, ypač totalitariniams, simboliai būtini. Šįkart protestui buvo pasirinktas Rembranto paveikslas – sovietiniam režimui svarbus simbolis.

Riba tarp performanso ir vandalizmo

Kur baigiasi protestas ir prasideda vandalizmas?

Diskusijos dalyviai šį klausimą nagrinėjo remdamiesi istorija ir šiuolaikiniais pavyzdžiais. „Dalykai, kurie sukelia daugiausia žalos, įstringa. Jei su vėliava pereisim gatvę, mažai kas atkreips dėmesį, bet jei su vėliava ateinam į galeriją ir su šūkiu sugadiname objektą – dėmesys bus atkreiptas“, – pažymėjo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir kultūros vadybos skyriaus vadovė Jurga Žilytė.

Jos nuomone, protesto veiksmą visuomenė dažnai išgirsta tik tada, kai būna pažeistas populiarus ir svarbus kultūrinis objektas.

Kita vertus, Panevėžio kraštotyros muziejaus istoriko Donato Juzėno nuomone, net jei performansas skirtas kilniam tikslui, žalos padarymas menui negali būti pateisinamas.

Pasak istoriko, kūrinio vertė yra ne tik estetika, bet ir paveldas, kuris priklauso visuomenei.

Diskusijoje D. Juzėnas paminėjo dar ankstesnį atvejį – 1911 metais Vinčenco Perudžos pavogta Leonardo da Vinčio „Mona Liza“. Vagis norėjo sugrąžinti paveikslą Italijai, manydamas, jog Napoleono kariuomenė buvo neteisėtai jį pasisavinusi. Šis veiksmas sukėlė milžinišką tarptautinį rezonansą ir atskleidė, kad meno kūriniai dažnai tampa ne tik kultūros, bet ir politikos simboliais. Vėliau paaiškėjo, jog pats Da Vinčio asistentas po menininko mirties paveikslą pardavė tuometiniam Prancūzijos karaliui Pranciškui I.

Režisierius A. Vidžiūnas paminėjo ir Panevėžio Laisvės aikštėje, praėjus mėnesiui po Romo Kalantos susideginimo Kaune, ant Juozo Miltinio dramos teatro scenos atsiradusį užrašą ,,Laisvė Lietuvai“.

Šis užrašas 2022 m. atkurtas kaip valstybei svarbus pasipriešinimo sovietinei santvarkai ženklas. Tokie ženklai viešosiose erdvėse, svarstė režisierius, veikia kaip performatyvūs aktai – jie negriauna objektų, bet kuria naują prasmę, išryškina istorinį ar politinį kontekstą.

Moterys pasipriešinime

Svarbus politiško meno aspektas – moterų vaidmuo.

J. Žilytė atkreipė dėmesį, kad moterys taip pat aktyviai dalyvavo pasipriešinimo kovose.

Pokario metais šešiolikmetės ar septyniolikmetės merginos stojo į kovą drauge su partizanais.

Jos sąmoningai rinkosi priešintis priespaudai. Tai liudija, kad protestas, kaip ir menas, neatsiejamas nuo lyties ir asmeninių pasirinkimų dimensijos, tai visuomet grįžta prie politinių aktualijų praeityje ir dabartyje.

Protestai šiandien

Diskusijoje paminėti ir šiuolaikiniai protesto per meną pavyzdžiai. Vienas tokių – šių metų rugpjūtį Ispanijoje klimato aktyvistai apipurškė Barselonos baziliką ,,Sagrada Familia“ raudonais ir juodais dažais, taip išreikšdami pasipiktinimą dėl vasaros miškų gaisrų, nusiaubusių dideles Ispanijos teritorijas. Protestuotojai savo veiksmus filmavo bei viešino socialiniuose tinkluose.

Pasak D. Juzėno, tokie pavyzdžiai verčia permąstyti, kada šokiruojantis aktas iš provokuojančio gesto virsta destrukcija.

,,Mūsų pilietinė pareiga yra dalyvauti visose valstybingumo šventėse (…), garsiai, visu balsu giedoti Lietuvos himną ir būti, nes mus stebi. Tai puikus protestas prieš tai, kas vyksta mūsų nelaimingam pasauly.“

A. Jucius

Diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį, kokią reakciją šią vasarą sukėlė Mykolo Saukos nuogos vyresnio amžiaus moters skulptūra ,,Liudytoja“ Zarasuose. Skulptūra labai greitai buvo padegta.

„Mūsų visuomenė pikta, agresyvi, mes netolerantiški, nedraugiški, nepriimam naujovių. D. Sauka provokuoja, o atgarsis – nesutikimas. Rezultatas pasiektas – dabar visi žino apie šią skulptūrą“, – komentavo J. Žilytė.

Visgi Zarasų gyventojų nepasitenkinimas skulptūra yra istorinio konteksto dalis: ji buvo pastatyta buvusiame KGB kiemelyje, pats autorius meno kūriniu siekė atkreipti dėmesį į tą vietą, nepamiršti praeities.

Šiuolaikiniai protestai Lietuvoje taip pat įgauna kūrybinių formų.

Per įvairias eitynes, pilietinius mitingus ar socialinių judėjimų akcijas naudojami meniniai elementai – plakatuose atsiranda satyrinės iliustracijos, dalyviai rengiasi simboliniais kostiumais, scenoje pasirodo muzikantai ir aktoriai. Tokie renginiai tampa performansais, kuriuose, svarstė susirinkusieji į diskusiją, menas ir politika susilieja į vieną.

Žiūrovo atsakomybė

Meno suvokimas, įsitikinęs A. Vidžiūnas, priklauso ir nuo žmogaus išsilavinimo: „Turi mokėti vartoti meną.“

Pasak J. Žilytės, žiūrovas kartais susiduria su menu, keliančiu pyktį, šleikštulį, nepasitenkinimą, tačiau toks meno tikslas – jis ne visada turi patikti. Meno kūrinio tikslas – sukelti reakciją, priversti mąstyti. Kai atsiranda dirgiklis, neišvengiamai kyla pasipriešinimas. Tačiau būtent šis procesas rodo, kad menas atlieka savo funkciją – juda, provokuoja, neleidžia likti abejingam.

Menas negali būti apolitiškas

„Kodėl tiek daug kalbama apie politiką?“ – klausimas iš salės išryškino visos diskusijos esmę.

Diskusijos dalyviai sutarė: menas iš principo negali būti apolitiškas. Net tada, kai kūrinys atrodo estetiškas ir neutralus, jis neišvengiamai tampa tam tikro režimo, sistemos ar visuomenės požiūrio dalimi.

„Danaja“ buvo politizuota dar tada, kai tapo sovietinės sistemos simboliu, o Maigio veiksmas – nors ir destruktyvus – pavertė ją protesto ženklu.

,,Mūsų pilietinė pareiga yra dalyvauti visose valstybingumo šventėse (…), garsiai, visu balsu giedoti Lietuvos himną ir būti, nes mus stebi. Tai puikus protestas prieš tai, kas vyksta mūsų nelaimingam pasauly“, – apibendrino naująjį sezoną pradedančio „Meno“ teatro direktorius A. Jucius.