Didesnes algas išsimušė grasindami streiku

Prieš šimtą metų vasara Klaipėdoje tikrai buvo karšta – jei ne dėl temperatūros, tai bent jau dėl ekonominių realijų. Pirmojo Klaipėdos krašto gubernatoriaus Jono Polovinsko-Budrio dienoraštis liudija apie užvirusią kovą tarp darbuotojų ir darbdavių.  

Daniška investicija 

1925-ųjų rugpjūčio viduryje J. Polovinskas-Budrys dienoraštyje pratęsė tų metų vasarį ir kovą savo užrašuose gvildentą margarino gamybos temą. Vasario 23-iąją gubernatorius dienraštyje buvo rašęs, kad pas jį iš Danijos atvyko kapitalistas Kristensen ir advokatas Knud Albertsen.   

„Jie nori statyti Klaipėdoje margarino fabriką. Išdėstė, kad pas juos Danijoje margarinas yra plačiai vartojamas, kad sutaupyti sviestą eksportui. Kadangi Lietuvoje margarinas irgi vartojamas, ypač Klaipėdos Krašte ir importuojamas iš užsienio, nes Lietuvoje fabriko nėra, todėl jie sutiktu pastatyti fabriką Klaipėdoje, kuriame dirbtų maždaug 100 žmonių, jeigu gautu užtikrinimą kad žalioji medžiaga, kaip tai kokoso ir kiti aliejai, kiek reikalinga fabrikui, butų įleidžiami be muito, nes jie nori savo produktus ir eksportuoti“, – išdėstė J. Polovinskas-Budrys.   

Tokią žinią, beveik identiškais žodžiais, netrukus paskelbė ir dienraštis „Lietuva“.   

Kovo 10-ąją gubernatorius buvo nurodęs, kad tądien pas jį vėl buvo atvykę tie patys du danai ir jie trise vyks į Kauną. O prabėgus penkiems mėnesiams J. Polovinskas-Budrys savo užrašuose jau dėstė, kad danai Kristensen, Petersen ir Andersen rugpjūčio 11-ąją įsigijo 191 ha ploto, už 5 km tuomet nuo Klaipėdos buvusį dvarą Klemenhof (Klemiškė). Jie esą ten „mano statyti margarino fabriką bei vesti pavizdingą ūkį“.  

„Kur ir mūsų studentai vasaros metu galėtų pasipraktikuoti“, – rašė gubernatorius. 

Anot istoriko Juliaus Žuko, margarinas Mažojoje Lietuvoje ilgą laiką nebuvo populiarus ir buvo imtas gaminti po Pirmojo pasaulinio karo, pablogėjus gyvenimui – prabėgus pusei amžius nuo jo išradimo. 1926 m. Klaipėdoje pradėjo veikti fabrikas „Dania“, gaminęs margariną „Anni“, „Dania“, augalinius riebalus „Palmovar“, dirbtinius valgomuosius taukus „Orionu, acto esenciją „Dania“ bei žvakes. 

1930 m. miesto adresų knygoje fabriko adresas buvo nurodomas Kurpių g. 15-16 (dabar tai neužstatyta sklypo dalis prie „Meridiano”), o po penkerių metų – Prezidento Smetonos al. 10 (dabartinis pastatas Liepų g. 9). Tačiau į telefonų ir adresų knygas tuo metu paprastai dėdavo kontorų (registracijos) adresus ir neretu atveju gamybinės patalpos ir kontoros adresas nesutapo, tad galbūt „Dania“ bazė ir buvo Klemiškės dvare.  

Toks fabrikas veikė apie dešimtmetį – 1936 m. lapkritį „Klaipėdos krašto valdžios žinios“ pranešė, kad valsčiaus teismo prekybos registruose įrašyta, jog šios bendrovės su aprėžta atsakomybe likvidacija yra pabaigta ir firmos nebėra.  

1939 m. Klaipėdoje dar buvo įkurta įmonė „Margarine-und Fettwerk GmbH“. 

Prispaudė darbdavius 

Rugpjūčio 15-ąją J. Polovinskas-Budrys savo dienoraštyje nurodė, kad remdamiesi Klaipėdos krašto direktorijos nustatytu „pragyvenimo minimumu“ darbininkai pareikalavo priedo, tačiau „darbdavėjų sąjungą“ atsisakė tokį mokėti.  

„Klausimas perėjo į trečiųjų teismą, kuris nusprendė, kad darbininkai turi teisę reikalauti 5% priedo. Darbininkų atstovai, nežiūrint sprendimo, reikalavo mažiausiai 10% priedo. Po to Darbininkų Kortelė (Centr. Biuras) pasiuntė į fabrikas nubalsavimui: kaip nuspręs dauguma darbininkų, – ar streikuoti, neatsisakant savo reikalavimų, ar pasitenkinti 5 %. Didesnės fabrikos išsitarė už streiką. Darbdavėjai vengdami tokių aštrių priemonių sutiko dar kartą derėtis ir pasiūlė 7%. Centr. Biuras po to atsisakė skelbti streiką, bet nekurie darbininkai su juo nesutinka. Nežiūrint į tą, manoma, kad pasiūlymas darbdavėjų sąjungos bus priimtas“, – rašė gubernatorius.  

Po savaitės jis jau konstatavo, kad visi darbdaviai sutiko pridėti darbininkams apie 10% algos, tik dėžių fabrikas pasiūlė darbininkams ne daugiau 6% priedo. Todėl apie 250 šios įmonės darbininkų rugpjūčio 20-ąją pradėjo streiką.   

„Jie gauna pašalpas iš darbininkų organizacijos, ir reikia manyti, kad savininkai turės nusileisti“, – prognozavo J. Polovinskas-Budrys.  

Jis taip pat minėjo, kad tuo metu Direktorija ir magistratas viešiesiems darbams buvo pasiuntę 236 darbo neturėjusius vyrus ir 18 moterų. 

Autorius: Martynas Vainorius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama