Aukštaitijos garbei – stalo karalienė bulvė

Nors bulvės dažnai nugula mūsų lėkštėje be didesnio dėmesio ar pagarbos, bet ta kasdienė daržovė yra vertinga, apie ją pasakojama įvairių istorijų.

Trakiškio kaimas Panevėžio rajone jau beveik du dešimtmečius kasmet rudenį tai primena – kvapais, skoniais ir bendryste.

Čia bulvės tampa ne tik maistu, bet ir simboliu: tradicijų, išradingumo, bendruomeniškumo, netgi gydomųjų galių.

Išskirtinis dėmesys

Atėjo laikas nusilenkti bulvei – žemiškam, kasdieniam, įprastam produktui, regis, ir neskatinančiam nei ypatingo dėmesio, nei susižavėjimo.

Bulvė yra bulvė, ką čia bepridursi.

Bet beveik prieš dvidešimt metų Panevėžio rajone, Trakiškyje, paveldo puoselėtojai į nuo seno svarbią maitintoją bulvę pažvelgė iš esmės, apsvarstė ir įvertino visas jos galimybes, prisiminė gydomąsias galias ir surengė šiai daržovei pagerbti skirtą šventę „Bulvė – ir maistas, ir vaistas“.

Rugsėjo 13-ąją Trakiškyje jau devynioliktą kartą vyksianti ši kulinarinio paveldo šventė kviečia iš naujo pažinti bulvę. Tai ne tik vaišių, bet ir prisiminimų, dainų, pasakojimų, senų aukštaitiškų išminties perlų kupina diena.

Kiek patiekalų galima pagaminti iš bulvių jas verdant, kepant, tarkuojant, grūdant ir su įvairiais produktais derinant, vargu ar kas suskaičiuotų.

Tačiau, kaip sako Miežiškių kultūros centro Trakiškio padalinio vadovė Vilija Šaparnienė-Kišonienė, apie dvidešimties pavadinimų patiekalų kulinarinio paveldo šventėje „Bulvė – ir maistas, ir vaistas“ bus galima paragauti.

„Ir gardžiausiais bulvių patiekalais svečiai bus pavaišinti, ir apie jų maistingąsias bei gydomąsias savybes sužinos, ir dainų, muzikos pasiklausys, ir linkėjimų, kad bulvių, kaip ir duonos, niekada nė ant stalo nepritrūktų, išgirs“, – sako šventės rengėja.

Prie Trakiškio kultūros centro esančiame parke bus verdamos sriubos, kepami blynai ir gaminami įvairūs kiti patiekalai, o ant čia pat išrikiuotų stalų puikuosis išradingų šeimininkių pagaminti bulvių valgiai, kurie konkurse varžysis, o gardžiausi prizais bus apdovanoti.

[caption id="attachment_437836" align="aligncenter" width="1620"] ■ Panevėžio rajone, Trakiškyje, bulvė į puodą patenka ne banaliai, o jai pagerbti skirta šventė „Bulvė – ir maistas, ir vaistas“. V. Šaparnienės-Kišonienės archyvo nuotraukos[/caption]

Šimtai blynų

Nuolatinė šventės svečių vaišintoja trakiškietė Danutė Serafinienė, gebanti iš bulvių pagaminti begalę patiekalų, šiemet taip pat dės savo vaišes ant šventinio stalo.

„Pirmą kartą besirengdama šventei sugalvojau žemaičių blynų su paukščių kepenėlių įdaru pagaminti ir, baimindamasi, kad tik vaišių nepritrūktų, nulipdžiau net šimtą trisdešimt tokių blynų“, – prisimena šeimininkė.

Vėliau kiekvienais metais ji šventei prasimanydavo vis kitokių valgių – virė sriubą, gamino spirgučiais įdarytas bulves, kepė orkaitėje su šonine ir grybais... Ir visi jos patiekalai patekdavo tarp prizininkų.

O šiemet šeimininkė, ko gero, vėl grįš prie žemaičių blynų – kadaise jie labai visiems patiko, iš to didžiulio prigaminto kiekio nekas ir bebuvo likę.

Tik šį kartą darys kiek mažiau – supranta, kad svečiai norės paragauti ir kitų bulvinių skanėstų – ir vietoje gaminamų, ir suneštų.

Čia pat kunkuliuos sriuba, ant keptuvės čirškės bulviniai blynai, garuos šiupinys, ant stalų kvepės šeimininkių sunešti patiekalai.

D. Serafinienė sako, kad bulvė tikrai verta ir tokios šventės, ir pagarbos, nes ši daržovė labai svarbi kiekvieno gyvenime.

„Nei kugelio be bulvės neiškepsi, nei kitų skanių ir sočių valgių neturėsi“, – įsitikinusi garsioji šeimininkė.

Nuo seno aukštaitės mokėjo ne tik bulvinius blynus kepti, cepelinus daryti ar košę virti. Bulvės tinka ir prie žuvies, mėsos produktų, ir sriubai, ir apkepams, ir vėdarams, ir šilkinei košei, ir virtinukams, ir dar daug kam.

Tikra „bulbienė“

Šeštadienį Trakiškis svečius pasitiks kepamų bulvinių blynų ir kitais gardžiais kvapais. Aikštelėje jau įrengtos vietos ir virti, ir kepti, paruošti geri puodai, keptuvės, surinktos bulvės.

Trakiškietė Valentina Valuškienė stos prie katilo ir virs bulvių sriubą.

„Mes keturios – Gražina Žilinskienė, Stasytė Miliauskienė, Vladislava Tumelienė ir aš – stosime prie puodo, mes jį vadiname „sagonu“, ir virsime pačią skaniausią sriubą – „Probabių aprūkytojų bulbienę“. Būtent taip sakydavo mūsų prosenelės – „bulbienė“, – pasakoja žinoma krašto saviveiklininkė.

„Aprūkytojomis“ virėjos pasivadino ne šiaip sau. Trakiškietės visoje Aukštaitijoje garsėja kaip sugebančios rengti ypatingą aprūkymo žolelėmis ritualą, padedantį piktų dvasių ir visokių negalių atsikratyti.

O stojusios prie puodo kiekviena iš keturių virėjų į sriubą greta bulvių ir kitų daržovių dės ir po savo paslaptingąjį ingredientą, tad, ko gero, dubenį tos sriubos susrėbus, iš gardumo bus galima ir ausis nusidraskyti.

Pati sriubos virėja V. Valuškienė iš kasdienių patiekalų sako labiausiai mėgstanti tiesiog su lupenomis išvirtas bulves, pabarstytas druska.

„Nieko nėra skaniau“, – tikina ji.

Dar Valentinai patinka bulvės su varške, kurią pagardina ne grietine, kaip įprasta, o pienu.

Sulaužytos skanesnės

V. Valuškienė prisimena, kokią bulvienę virdavo jos mama ir kokią – tėtis.

„Kai mama dirbdavo, mums, šešiems vaikams, valgį gamindavo tėtė. Virdamas bulvienę į ją visada dėdavo ne pjaustytas, o tik nuskustas dideles bulves, paskui išvirtas sutraiškydavo. Ir taip dar skaniau“, – mena trakiškietė.

O dar ji įsiminė tėčio pamokymą: jeigu reikia bulves pjaustyti, jas tik įpjauti ir tada pirštais sulaužyti, esą taip padarius daug geresnis skonis.

Bulvei pagiriamųjų žodžių nebus per daug. Tautosakoje jai taip pat dėmesys skirtas, kaip sakydavo senoliai, „bulvės visiems tinka ir biedniems, ir bagotiems“, o be bulvės blogai – „bulves supūdo ir pats sukūdo“, „pakaušį kaso kaip bulvių pritrūkęs“.

Yra apie bulves ir mįslių: „Iš vieno dėjimo dešimtys kiaušinių“, „Aš turiu šimtą akių, bet nieko nematau“ ir pan.

Jeigu ką sapnuose bulvė aplanko, tai ir paaiškinimas nuo seno žinomas: susapnavęs žydinčias bulves, lauk norų išsipildymo, o sapne bulves valgiusį ir sveikatos pablogėjimas ir liga gali užklupti. Bet jeigu sapne bulves sodinsi – reikalai pagerės, jeigu jas virsi – nekviesti svečiai užklups.

Senoliai tikėjo, kad tų, kurie sapne gamins bulvinius patiekalus, ir realiame gyvenime lauks mėgstamas darbas.

[caption id="attachment_437832" align="aligncenter" width="1620"] Kulinarinio paveldo šventė sutraukia ir gamintojus, ir ragautojus. V. Šaparnienės-Kišonienės archyvo nuotraukos[/caption]

Žolininkių vaistai

Garsiosios Trakiškio žolininkės neleidžia pamiršti: bulvė nuo seno buvo ne paskutinė liaudies vaistų sąraše.

Juk ir dabar visi žino: kai gerklę skauda ar kai sloguojama, tinka išsivirti bulvių su lupenomis ir nupylus vandenį kvėpuoti garais.

Gerklei tinka virtos bulvės arba jų tarkių kompresas, galvos skausmui malšinti – žalios bulvės riekelės.

Senolės žinojo, kad bulvių kompresais gali būti gydomos šunvotės, nudegimai, nušalimai ir kt. Net sugėlus uodams galima prie niežtinčios vietos pridėti perpjautą šviežią bulvę ir palaikyti.

V. Šaparnienė-Kišonienė primena ir vieną gana magišką bulvių savybę.

Tik reikia bulves kasant ieškoti ypatingos, retai randamos – tokios, per kurią peraugęs varputis.

„Rastą tokią bulvę reikia supjaustyti, sudžiovinti, virti arbatą ir duoti gerti vaikams, kurie ir gerokai paaugę šlapinasi į lovą. Tinka arbata ir kitokių šlapinimosi problemų turintiems suaugusiesiems“, – sako žolinininkė.

O praeityje, sakoma, sunegalavus vaikui, peiliu žalios bulves pagremždavę ir duodavę suvalgyti.

„Iš babos sužinojau, kaip ir nuo kokių ligų bulvėmis tinka gydytis. Labiausia ji vertino bulvių sunką. Būdavo, patarkuoja bulvę, nusunkia ir vaikams tos sunkos liepia išgerti. Sakydavo mamai: „Tegul išgeria, sveikas bus“, – yra pasakojusi šviesaus atminimo šio krašto šviesuolė, buvusi nuolatinė švenčių dalyvė ir rengėja Janina Bikinienė.

V. Šaparnienė-Kišonienė tikisi, kad šventės dieną apie ligas ir negalavimus niekam neteks galvoti. O kad dar smagiau būtų, muzika ir dainos aplinkui skambės, pasirodys žinomas folkloro ansamblis „Margutis“, atvažiuos svečių iš kitų seniūnijų bei rajonų.

Pamėgo ne iš karto

Vis dėlto dabar taip mėgstama bulvė nėra pati seniausia lietuvių stalo vertybė.

Jos gumbai Europą pasiekė apie 1565 metus ir botanikos sode Nyderlanduose buvo auginami kaip dekoratyviniai augalai.

Tik vėliau suprasta, kad tie gumbai skanūs ir maistingi. Tad bulves pradėta pateikti Paryžiuje karaliaus stalui.

Į mūsų šalį bulvės atvežtos Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto III (1696–1763) valdymo laikais.

Iš pradžių bulvių laukai išplito dvarų žemėse, tačiau netrukus jas ėmė auginti visi.

Atėjo laikas, kai buvo suprasta visokeriopa bulvių nauda.

Juk šis augalas tinka ne tik maistui – iš jų gaminamas etilo spiritas, klijinės medžiagos, krakmolas, gliukozė ir kt.

Tik bulvės gyvenimas neilgalaikis: nukasta iki kito rudens ji neišsilaiko – reikia jau naujo derliaus.

Panevėžio rajone, Trakiškyje, bulvė į puodą patenka ne banaliai, o jai pagerbti skirta šventė „Bulvė – ir maistas, ir vaistas“.

Nuo seno aukštaitės (ir aukštaičiai) mokėjo ne tik bulvinius blynus kepti, cepelinus daryti ar košę virti.

Kulinarinio paveldo šventėje kartu su dalyviais lygiomis teisėmis dalyvauja ir į mūsų šalį atvežtos Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto III bulvės.