Migracijos patirtys įkvėpė meninei kūrybai

Vasaros pabaigoje Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje buvo eksponuojama šiuolaikinio vizualiojo meno kūrėjos, fotomenininkės Ievos Baltaduonytės fotografijų paroda „Išrauti“, kuria, kaip pastebėjo pati autorė, ji sugrįžo į savo vaikystės Anykščius. Septyniolika metų gyvenusi Airijoje, Dublino technologijų institute baigusi fotografijos bakalauro studijas, autorė savo gyvenimo patirtimi įsitikino, kad jai geriausia vieta gyventi, saviraiškai yra Lietuva, ir įsikūrė Anykščiuose.

Nuotraukų cikluose autorė drąsiai ir empatiškai analizuoja migracijos patirtis, tapatybės paieškas, gvildena skaudžius migrantų išgyvenimus, vizualine kalba kviečia žiūrovą į gilų kritinį dialogą su šiuolaikiniu pasauliu. I. Baltaduonytės fotografijos buvo eksponuotos personalinėse ir grupinėse parodose Lietuvoje, Airijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Jungtinėje Karalystėje… Anykščiuose savo darbus ji pristato pirmą kartą.

Fotografijų parodos „Išrauti“ pristatymas Anykščių bibliotekoje vyko rugpjūčio 24-ąją, Ukrainos nepriklausomybės dieną. Iš pradžių ekspozicija gerokai nustebino – į akis krito trys didelio formato nuotraukos, kuriose, deja, dėl prasto apšvietimo, buvo sunku ką nors įžiūrėti.

„Biblioteka vis tik nėra galerija, ir kol kas neturi finansų apšvietimui, apie tai su jais jau kalbėjome…“ – pakomentavo autorė. Ekspozicijos pradžią ir pabaigą tarsi įrėmino nedideli moterų portretai. Iš arčiau į akis krito šaknimis apsiraizgę medžių kelmai, susidarė įspūdis, kad fotografuota naktį… Viskas tapo daug aiškiau, kai atidžiai perskaičiau pačios autorės tekstą apie parodą „Išrauti“: „2022 m. vasario 24 d. Rusijos pradėta plataus masto invazija į Ukrainą sukėlė didžiausią civilių pabėgėlių krizę Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų… Apie 11 milijonų žmonių buvo priversti palikti savo namus, ieškodami saugumo tiek Ukrainos viduje, tiek už jos ribų.

2025 m. liepos mėnesio pasaulinėje statistikoje, kurią pateikia UNHCR (Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra), fiksuota beveik 5,6 milijono ukrainiečių pabėgėlių, Ukrainos viduje perkeltų asmenų skaičius siekia apie 3,8 milijono, o humanitarinės pagalbos šiuo metu reikia daugiau kaip 12,7 milijono gyventojų. Šis intensyviai mediatizuojamas karas ne tik iš esmės pakeitė kasdienį milijonų žmonių gyvenimą, bet ir paliko gilų psichologinį pėdsaką – tiek tiesiogiai paveiktų asmenų psichikoje, tiek ir kolektyvinėje ateities kartų atmintyje.

Tyrimai rodo, kad mažiausiai vienas iš dešimties perkeltų asmenų kenčia nuo potrauminio streso sutrikimo, o karo kontekste šis rodiklis gali siekti net iki trečdalio. Dažniausi simptomai – ūmus nerimas, panikos priepuoliai, įkyrios mintys bei vaizdiniai, pasikartojantys košmarai. Žmonės dažnai patiria baimę, pyktį, gilų netekties ir atsiskyrimo skausmą, disociacines būsenas bei traumuojančių įvykių sugrįžimą per itin realistiškus prisiminimus.

Moterys ir vaikai sudaro apie 90 proc. Ukrainos pabėgėlių, tarp kurių ypač pažeidžiami vaikai – iki 70 proc. jų patiria atsiskyrimo nerimą…“ – taip autorė pristato situaciją apie nuotraukose įamžintas moteris ir paaugles merginas, pasitraukusias iš karo niokojamos Ukrainos ir kuriančias savo gyvenimą Lietuvoje.
I. Baltaduonytė susipažino su Kaune gyvenančia ukrainiete psichologe Alesia Katser, kuri nuo karo pabėgusioms ukrainietėms rengė psichoterapinius seansus. Ji leido susipažinti su savo pacientėmis, dalyvauti seansuose ir sutikusias fotografuotis. Menininkė 2022 metais pradėtame kurti nuotraukų cikle nagrinėja Rusijos invazijos į Ukrainą pasekmes, priverstinio persikėlimo traumas, karo iššauktą potrauminio streso sindromą, dėl kurio reikia psichologų pagalbos. Nuotraukose ji įamžino aštuonias moteris iš Kijyvo, Dnipro, Mariupolio, nenurodydama pavardžių, tik vardus, šitaip nuotraukoms suteikdama dar daugiau meminės įtaigos, gilumo, apibendrinimo.
Man tampa aiškus menininkės sumanymas moterų ir merginų nuotraukas palydėti naktinio miško motyvais, šakų gijom apsiraizgiusių išverstų kelmų nuotraukomis. Parodos autorė priduria, kad šios nuotraukos padarytos Anykščių šilelyje, jai pačiai simbolinėje vietoje, susijusioje su jos asmeninėmis šaknimis ir tapatybės paieškomis. Pasak I. Baltaduonytės, miškas čia tampa metafora vidiniams išgyvenimams – saugumo stabilumo ir naujos prasmės svetimoje aplinkoje paieškom…
Taigi, kas sieja menininkę su Anykščiais?

„Tai – mano senelių ir prosenelių miestas. Mano seneliai, Juozas ir Marijona Vanckavičiai, gyveno pirmajame Anykščių daugiabutyje, pastatytame 1956 metais, tačiau mama išsikėlė gyventi į Kauną, kuriame aš ir gimiau, tačiau visos mano vaikystės vasaros prabėgo prie Šventosios, Anykščiuose, – prisiminė Ieva. – 2005-aisiais mano šeima išsikėlė į Airiją. Man buvo šešiolika metų… Tai buvo skaudi, netgi trauminė, patirtis.

Svetima socialinė aplinka, kalbos barjeras, Lietuvoje likę draugai, pažįstami. Jaučiausi tarsi išplėšta iš savo terpės. Gal todėl su gimtąja šalim ryšio nepraradau per septyniolika Airijoje gyventų metų.
Kai Dubline studijavau fotografiją, mūsų trisdešimties studentų grupėje aš vienintelė nemokėjau airių kalbos, todėl mano kalbos įrankiu tapo fotoaparatas. Svetimoje šalyje ypač sunku adaptuotis vaikams, labiausiai pažeidžiami paaugliai, kuriems dažniausia tai būna trauminė patirtis. Sunkiai ir jautriai išgyvenusi migrantės dalią, šią temą pasirinkau fotografijos pagalba nagrinėti dėl bakalaurės diplomo, nes tai – ir mano pačios asmeninė istorija. Beje, net per pandemiją grįždavau į Anykščius, eidavau prie Šventosios, į Anykščių šilelį, visada jaučiau, kad mano šaknys – čia“.

2014-ųjų gruodžio mėnesį Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto“ galerijoje vyko konkursas–paroda „Debiutas“, kurioje I. Baltaduonytės nuotraukų ciklas „Migracijos“ (jame dominavo jaunų Lietuvą palikusių ir Airijoje gyvenančių moterų portretai, papildyti natiurmortais), laimėjo pirmą vietą. Mano nuomone, tokį ciklą ir tegalėjo sukurti mergina, pati išgyvenusi sudėtingą, ilgalaikę emocinę migrantės būtį, juolab, kad visuomenėje tvyro nuomonė, kad migrantai, atseit, tik pasigerina savo gyvenimo sąlygas. Verta pastebėti, kad šiam konkursui 111 autorių pateikė 1178 fotografijas. Ji pelnė apdovanojimą Baltijos šalių bienalėje, Rygoje.
Parodoje „Išrauti“ buvo eksponuojamas 1500 egzempliorių tiražu Liuksemburgo nacionalinio audiovizualinio centro ir Kauno fotografijos galerijos išleistas solidus, 333 puslapių, fotografijų albumas „H – Humanistinės fotografijos samprata“. Jame išspausdintos 24 autorių, tarp kurių – šeši lietuviai, nuotraukos. Albumo pirmuosiuose puslapiuose – I. Baltaduonytės nuotraukos. Autorė nė karto neminėjo žodžio humanizmas, tačiau ji, be abejonės, šį stilių savo kūryba atitinka, nes humanistais vadinami fotografai bando užfiksuoti lemtingas istorijos akimirkas, kad parodytų savo susirūpinimą kitais žmonėmis ir jiems jaučiamą empatiją, perteikia žmonių taurumą ir jį fiksuoja griežtos kompozicijos itin plastiškose nuotraukose.

Paklausta, ką reiškia fotografija jos gyvenime, kokie ateities planai, Ieva nedvejodama atsakė, kad tai – jos pasirinktas pagrindinis saviraiškos būdas, įrankis tyrinėti jai rūpimus gyvenimo reiškinius fotografijos, kuri padėjo jai išgyventi migraciją, pagalba.
„Gilinsiuosi ir plėtosiu migracijos temą, bandysiu ją suprasti iki galo. Manau, toliau bendrausiu ir fotografuosiu ukrainietes, galbūt ir gyvenančias Anykščiuose, – sakė I. Baltaduonytė. – Ir prasidėjusios fotografijos magistrantūros studijos Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete“.
Beliko palinkėti į Anykščius sugrįžusiai kūrėjai visokeriopos sėkmės.

Projektą „Legenda: gyvieji Anykščiai – 2025“ 10 000 Eur iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Jonas JUNEVIČIUS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama