Miesto, gyvenvietės herbas –savęs suvokimo laiko tėkmėje simbolis

Miesto, gyvenvietės herbas –savęs suvokimo laiko tėkmėje simbolis. Pievėnų bažnyčia. 2013 m. Pievėnų bažnyčios centrinis altorius. 2013 m. Povilo ŠVEREBO nuotr. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu šiemet, sausio 28 d., buvo patvirtintas Šerkšnėnų seniūnijos herbas. Tą pačią dieną Prezidentas įteisino ir Žemalės pagrindinį simbolį.Abu herbus sukūrė iškilus heraldikos specialistas – dailininkas Arvydas Každailis.Žemalės herbe pirmą kartą mūsų heraldikos istorijoje buvo panaudoti žvėries pėdsakai, o Šerkšnėnų – snaigė.Dabar Voverių gyvenvietės bendruomenė artėja prie savo pagrindinio simbolio sukūrimo. Herbą kuria vietinė menininkė Giedrė Bernotavičienė. Šios gyvenvietės pagrindinei heraldinei figūrai – voverei – jau pritarė Lietuvos heraldikos komisija. Dabar šlifuojamos tik herbo detalės.Tokie herbai, kai vietovės pavadinimas ar kilmingojo pavardė sutampa su pagrindine heraldine figūra, yra vadinami kalbančiais. Liudija bendruomenės brandą Herbas yra ne tik simbolis, rodąs kitą vietovės statusą, bet ir atskleidžia bendruomenės brandą, jos gebėjimą fiksuotis laiko ašyje ir europinės kultūros plotmėje. Žvelgiant per šią prizmę, norisi pamąstyti, kurios mūsų rajono vietovės dar galėtų turėti istorinius herbus. Jau buvau užsiminęs apie Ukrinų išskirtinumo iš kitų mūsų rajono vietovių aspektus. Apie tai rašiau 2025 m. balandžio 25 d. „Santarvės“ Nr. 30, todėl nesikartosiu.Šiuo atveju Ukrinus išskirtinius daro ne tik Stepono Gailevičiaus darbai, bet ir savo šventovės turėjimas. Jie jau nuo 1752 m. galėjo vadintis bažnytkaimiu. Koplyčios ar bažnyčios pastatymas, parapijos statuso siekimas jau rodo bendruomenės ar jos elito dvasinę brandą.Šiuo aspektu vertinant kitas mūsų rajono vietoves, dar galime išskirti Pievėnus, Renavą, Užlieknę, Rubikus ir Dauginius. Pagal „Lietuvos katalikų bažnyčių žinyną“, paruoštą Kazio Misiaus ir Romualdo Šinkūno, matome, kad bažnyčia Pievėnuose buvo pastatyta 1788 m., Renave – 1726 m., bet tik koplyčia.Užlieknėje šio statuso statinys minimas 1784 m. Rubikuose bažnyčia buvo pastatyta 1936 m., o Dauginiuose – 1943 m. Renavo bažnytkaimis pagal dabartinį administracinį-teritorinį padalijimą išnyksta, nes jį pusiau kerta Sedos–Židikų kelias. Teritorija, kurioje stovi bažnyčia, yra priskirta Vadagių gyvenvietei, o kur įkurtos kapinės, – Skėrių kaimui. Statybos ir statuso suteikimo datos neaiškios Tarp minėtų vietovių svariausi Pievėnai, nors, pažvelgus į kitus šaltinius, kyla neaiškumų dėl koplyčios pastatymo datos ir kada ji gavo bažnyčios statusą. Bronius Kviklys „Lietuvos bažnyčios: Telšių vyskupija“ nurodo, kad Feliksas Važinskis 1776–1778 m. Pievėnuose pastatė medinę bažnyčią. 1921 m. jie tapo parapija. Mūsų kraštietis kanauninkas Vincentas Juzumas mini, kad 1776 m. Tirkšlių seniūnas ir Rietavo tijūnas F. Važinskis, padedant vietiniams bajorams ir daugiausia Tirkšlių vikarui kunigui Jurgiui Rupeikai, 1776 m. pastatė Pievėnuose bažnyčią. Kanauninkas spėja, kad minėtasis vikaras tapo ir pirmuoju jos filialistu (kunigu, dirbančiu dukterinėje bažnyčioje, filijoje). Iš zakristijos, įeinant į bažnyčią, virš durų yra apvado viršutinė lentelė, kurioje įrėžta: „1788 Budawota 1856 Parreperawota 1861 Malawota“. Pusiau lenkiškas, pusiau žemaitiškas tekstas lietuviškai skambėtų taip: „Pastatyta 1788, suremontuota 1856, išdažyta 1861“. Lietuvos istorijos archyve yra saugoma 1785–1815 m. Pievėnų Romos katalikų koplyčios gimimų registracijos knyga. Ją būtų tikslinga vadinti krikštų knyga, nes kitų tikybų gimusieji joje nebuvo registruojami. Knyga pradėta rašyti 1785 m. rugsėjo mėnesį. Tai rodo, kad iki bažnyčios pastatymo Pievėnuose jau buvo koplyčia. Neaišku, kada ji buvo pastatyta, nuo kurio laiko pradėta vadinti bažnyčia. Nekyla abejonių, kad pievėniškiai šventovę turėjo anksčiau, nei oficialiai yra rašoma. Iš kur važiavo krikštyti vaikus Įdomu, iš kur buvo vežami į Pievėnus krikštyti vaikai. Peržiūrėję 1786–1789 m. gimimų registraciją, nustatėme, kad, be pievėniškių, šis Sakramentas dar buvo suteiktas Gaurylių, Balėnų, Bružų, Šakiškių, Vitkaičių, Plėnakių, Tikužių ir Gargždų kaimų vaikams. Tiesa, vaikus atveždavo krikštyti ir iš kitų parapijų. Iš Viekšnių dažniausiai buvo krikštijami Tučių kaimo vaikai, bet šio Sakramento apeigos atliktos ir Meškių, Žibakių, Birbiliškės, Svirkančių kaimų naujagimiams. Tikriausiai Žibakiai kitame įraše jau įvardijami Žibikiais. Meškiai, tikėtina, yra dabartiniai Meškeliai.Iš Telšių parapijos Pievėnuose buvo pakrikštyti Kantenių, Mitkaičių, Juozapavo, Nerimdaičių kaimų vaikai. Iš Tirkšlių parapijos įvardijamas tik vienas kaimas – tai Skuodo-Ketūnai. Kadangi Pievėnai buvo Tirkšlių parapijos filija, todėl parapija nurodoma tik tolesniam kaimui, o arčiau koplyčios esantieji šiuo terminu neišskiriami. Tai rodytų, kad Pievėnai arba turėjo cirkulą, tai yra apibrėžtą aptarnavimo teritoriją, arba buvo žodinis susitarimas tarp šių vietovių kapeliono ir klebono. Tuo laikotarpiu Pievėnų kapelionu buvo Tomas Lingevičius, o ne J. Rupeika. Aišku, kad kai kurių kaimų nelikę, o kitų pavadinimai pakitę. Legendos apie koplyčią Apie Pievėnų koplyčios atsiradimą yra tekę girdėti ne vieną legendą su įvairiomis jų variacijomis.Pasakojama, kad kilminga panelė ilgai jojusi miškais, kol pagaliau pasiekusi pievas. Bešuoliuojant su žirgu per lygias pievas, užklupęs lietus. Ji ieškojusi vietos, kur galėtų nuo jo pasislėpti. Tolumoje pamačiusi didžiulę liepą, kurios galinga laja neleido jai permirkti ir sušalti. Laimingai grįžusi namo, mergina nusprendė, kad toje vietoje, kur yra tik vienos pievos, prie liepos reikia pastatyti koplytėlę, ką ir padarė, o vietovei prigijęs pavadinimas Pievėnai – t. y. peivas veinas.Kitam variante galima užčiuopti net pagonišką klodą. Jame užsimenama, kad lietus buvęs su perkūnija ir žaibais, bet į panelę jie nepataikę. Tada ji ir pasižadėjusi šalia liepos pastatyti koplyčią. Šv. Velykų nakties budėjimas Pievėnų bažnyčioje. 2013 m. Povilo ŠVEREBO nuotr. Dar pasakojama, kad važiavusi ne nežinoma panelė, o ponia Važinskienė. Ji šalia liepos įklimpusi į purvyną, tada ir nusprendusi ten pastatyti bažnyčią.Kiti tik užsimena, kad ponia, pamačiusi liepą, džiaugėsi: „Kokia graži liepa, kokia graži liepa.“Įdomu, kad V. Juzumas, kuris yra gimęs vos už aštuonių kilometrų esančiuose Rubikuose, taip pat mini pelkėtumą ir blogus kelius. Kanauninkas rašė: „Pievėnuose niekas nepatraukia dėmesio, žemės paviršius žemame lygyje, pelkėtas, apsuptas pusiau iškirstais miškais ir dėl to visai neišraiškingas. Nuo parapijinės bažnyčios, iki kurios veda prastas kelias per miškus, Pievėnai nutolę per dešimt varstų.“Išeina, kad jie nuo Tirkšlių yra nutolę daugiau nei dešimt su puse kilometro. Audra liepos nepagailėjo Anksčiau prie Pievėnų bažnyčios tikrai augo stora ir įspūdinga dvikamienė liepa. Ji buvo įtraukta ir į gamtos paminklų sąrašą. 1991 m. ją detaliai apžiūrėjau, nes ėmė baimė, kad ji gali užgriūti ant pačios šventovės, nes per kamienų atsišakojimą buvo visiškai išpuvusi. Kad kamienai nesiskėstų į šonus, jie buvo sujuosti metaliniais žiedais ir tvirta styga sujungti. Žiedai buvo giliai įsirėžę į kamienus ir apaugę žieve. Kadangi nesu medžių žinovas, iš tuomečio Paminklotvarkos departamento pasikviečiau vyr. kraštovaizdžio specialistą Kęstutį Labanauską, kad įvertintų padėtį.Jis nustatė, kad žiedais kamienai yra sujungti tikriausiai dar tarpukario metais ir yra stipriai pažeisti korozijos. K. Labanauskas siūlė uždėti naujus žiedus ir vėl sujungti styga. Jo manymu, dar būtina išvalyti puvėsius, o medžio kamienų ertmes plombuoti. Dar galvojo, kad abu kamienus būtų tikslinga paremti statramsčiais. Apie esamą padėtį kraštovaizdžio specialistas informavo ir gamtosaugininkus. Iš Vilniaus atvykę specialistai konstatavo, kad sutvirtinimas dar yra geras, pagal naujausią metodiką, medžio skylių užsandarinimas tik dar labiau paskatina puvimą, todėl geriausia viską palikti taip, kaip yra. 1993 m. audra suplėšė seną žiedą ir vienas kamienas, augęs toliau nuo bažnyčios, buvo išverstas. Krisdamas ant šventoriaus tvoros jis ištaškė mūro akmenis. Pievėnų dvikamienė liepa po 1993 m. audros. Povilo ŠVEREBO nuotr. Vėliau, kiek suprantu, saugant pačią bažnyčią, buvo nupjautas ar laimingai pats nugriuvo ir antras kamienas. Ant jo aukšto kelmo buvo sumūryta koplytėlė. Kadangi kelmas nebuvo nupjautas tiesiai, koplytėlė stovėjo graudžiai pakrypusi, o vasarą pro gausias liepos atžalas nelabai buvo ir įžiūrima. Dabar atrodo, kad viena iš atžalų buvo palikta, ir ji jau yra susiformavusi į normalų medelį.Tai rodo, kad pievėniškiams legendinis liepos ir koplytėlės ryšys ir šiandien yra svarbus. Yra herbui tinkančių simbolių V. Juzumas savo „Žemaičių vyskupijos aprašymą“ paruošė 1899 m., todėl tada Pievėnai jam iš kitų šventovių neišsiskyrė. Dabar galime pasakyti, kad pievėniškiai vieninteliai Lietuvoje yra išlaikę seną velykinę budėjimo tradiciją. Kai Kristų saugo gyvi uniformuoti kareiviai, o jį bando pagrobti persirengėliai. Jie krečia įvairias išdaigas, nori būti neatpažinti, tad veidus slepia po kaukėmis. Atidžiau įsižiūrėję į XVII a. centrinio Pievėnų bažnyčios altoriaus, kuris buvo parvežtas iš Tirkšlių senosios bažnyčios (literatūroje vis dar galime aptikti nuorodų, kad jis puošęs Tryškių šventovę), puošybą, pamatysime kaukės ornamentą. Gal neatsitiktinai Pievėnuose ir išliko archaiškas Velykų paprotys? Iš pateiktų pavyzdžių matome, kad Pievėnų praeitis reikalauja išsamesnių tyrimų, bet iš pateiktos medžiagos galime išskirti, kad jų pavadinimas legendiškai siejamas su pievomis, per kurias tekantis upelis yra Pievupis, ir liepa.Unikalumu išsiskiria Velykų nakties budėjimo paprotys, o bažnyčia – puikiu barokiniu altoriumi. Vienas iš jo ornamentų motyvų yra kaukė. Ieškant idėjų Pievėnų herbui, galbūt yra tikslinga į tai atsižvelgti. Reikia veikti atsakingai Kadangi liepa jau yra panaudota Leipalingio herbe, kuris priskiriamas kalbančiųjų grupei, todėl gal vertėtų pagalvoti apie šio medžio auksinės spalvos žiedus, išdėstytus žaliame skyde. Tai būtų užuomina į pievas, apsuptas miškų.Galima panaudoti ir dantytą linijos elementą, kaip užuominą į pievą, apsuptą miškų. Liepos žiedus gali skirti ir banguota upelio juosta – užuomina į Pievupį. O kur dar paminėtų elementų skirtingi išdėstymų variantai. Neatmesčiau ir kaukės motyvo, primenančio centrinio altoriaus ornamentą ir išskirtinę Velykų budėjimo tradiciją.Suprantama, kad kiekviena bendruomenė pirmiausia turi pati siekti turėti savo vietovės pagrindinį simbolį, o paskui detaliai išgvildenti, kas jiems aktualu ir turi nugulti jų herbe kaip heraldinė figūra, kokias spalvas ir metalus pasirinkti.Tai reikia daryti atsakingai, nes herbas juos reprezentuos ateities kartoms. Suprantama, kad dar dailininkas, kuriantis herbą, įneš savo indėlį, o Heraldikos komisija, dirbanti prie Prezidento institucijos, padės viską sustyguoti. Apsistota buvo ties Pievėnais, norint pabrėžti juos, kaip bažnytkaimį, turintį gilų istorinį kodą, bet reikėtų neužmiršti ir Ukrinų. O pagal dabartinį herbų ir herbinių ženklų įstatymą, herbą gali turėti ir naujai išaugę miesteliai, gyvenvietės ar kaimai.Puikiu pavyzdžiu gali būti voveriškių iniciatyva, rodanti jų bendruomenės brandą.Istorikas Povilas ŠVEREBAS

Autorius: Santarvės laikraštis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama