„Pelkių bebrus“ subūrė kelionės

„Pelkių bebrus“ subūrė kelionės. „Pelkių bebrai“ – neformalus, tačiau beveik kiekvieną savaitgalį Jurbarko ir aplinkinių kraštų keturratininkus pasivažinėjimams suburiantis klubas. Nors pavadinimas kalba apie po pelkes skriejančią techniką, realybė – visiškai kitokia. Bendraminčius vienija turizmas – entuziastai leidžiasi į pažintines keliones, jas paįvairindami smagiais sustojimais, bendravimu ir maisto gamyba. Akcija tapo lūžiu Aiškiausiai jurbarkiečiai keturratininkų būrį pamatė praėjusį gruodį, kai jie su dovanomis aplankė šeiminiuose namuose gyvenančius vaikus. Keturratininkai nesitikėjo, kad ši akcija paskatins pagalvoti apie geriau organizuotą jų pačių veiklą. O nutiko būtent taip – po daug dėmesio ir palaikymo sulaukusios akcijos bendraminčiai įsteigė klubą, pavadinę jį „Pelkių bebrai“. Naujojo klubo šerdis – Jurbarko keturratininkai Lukas Jocaitis, Marius Žičkus ir Edgaras Misevičius. Dviem pastariesiems keturračiai yra tik pomėgis, o Lukui visa tai – dar ir verslas. Jo parduotuvė yra vienintelė vieta Jurbarke, kur galima įsigyti tokias transporto priemones. Vyrai sako, kad vienas kitą ir bendrą pomėgį atrado per socialinius tinklus. Bendraminčiams susiburti smagiems pasivažinėjimams padeda feisbukas. Marius – pirmasis iš trijulės sėdo ant keturračio. Yra išbandęs įvairiausią techniką, tačiau ketturračiai bent jau šiuo metu jam atrodo universaliausias ir smagiausias būdas keliauti. „Važinėjome su keliais bendraminčiais, vienu metu net buvome šeši. Tačiau pastaruoju metu, kai pradėjome daugiau turistauti, susibūrė tikrai didelė grupė. Važiuoja dešimtys žmonių: ir vyrai, ir moterys, ir šeimos, vaikai – taip pat. Tikrai esame smagi kompanija“, – pasakojo vyras. Didžioji dalis keturratininkų yra iš Jurbarko ir mūsų rajono. Tačiau pasivažinėjimams jungiasi ir bendraminčiai iš Raseinių, Šakių. Važiuoja ir žmonos, ir vaikai Kaip ir Marius, taip ir Edgaras su Luku yra važinėję įvairia technika. Edgaras sako, kad vienu tarpu motociklai buvo neatskiriama jo gyvenimo dalis, tačiau vėliau padarė pertrauką. O kai nusprendė grįžti – lipti ant dviejų ratų nebesinorėjo. „Gyvenimas jau buvo pasikeitęs – šeima, mažas vaikas. O motociklu protingai nepavažinėsi, kad ir kaip stengtumeis. Todėl su žmona išbandėme tėčio turėtus keturračius – patiko, dabar visa šeima važiuojam. Ir tikrai tokie esam ne vieninteliai“, – pasakojo Edgaras. Luką keturračiai patraukė dėl galios, garso ir galimybės pravažiuoti ten, kur dauguma kitų transporto priemonių kelio neįveiktų. „Be to, keturračiui, priklausomai nuo registracijos, užtenka arba B kategorijos, arba traktorininko teisių. Todėl nereikia laikyti papildomų kategorijų“, – aiškino pašnekovas. Vyras juokiasi, kad šeima irgi noriai lipa ant keturračių – važiuoja ir žmona, ir vaikas. Todėl kartais Lukui net trūksta progų ištrūkti vienam, kad galėtų pasivažinėti smagiau – didesniu greičiu ar įveikiant sunkiau pravažiuojamas vietas. Neįprastais maršrutais Vyrai dažniausiai užsiima turistiniais-pažintiniais pasivažinėjimais. Tačiau iki lankomų objektų nukanka kitiems neįprastais maršrutais. O kartais, jei įprastais keliais iki reikiamos vietos yra pora dešimčių kilometrų, tai miškų keliukais tenka įveikti tris ar keturis kartus daugiau. „Važiavome iki Viešvilės miškuose esančių apleistų karinių bazių, norėjome apsižiūrėti, išsikepėm maisto, smagiai pabuvome ir grįžome. Tačiau asfaltu mes nevažiuojame, tai kelionė tikrai užtruko, nes sukome pro Smukučių sodus, o tuomet – vien miškais, lankstais. Visada taip važiuojame“, – pasakojo Edgaras. Pasak Luko, nors keturratininkai renkasi sunkiai pravažiuojamas vietas, tačiau visada laikosi taisyklės – važiuoti tik ten, kur yra bent kažkoks kelio fragmentas. „Būna tų kelių apleistų, užmirštų, nenaudojamų, medžiais užgriuvusių. Bet mes niekad nevažiuojame taip, kad niokotume mišką ar pievas. Žinoma, pravažiuodamas su keturračiu, dėl padangų rašto, nori ar nenori paliksi tam tikrą vėžę, bet stengiamės tai daryti tik ten, kur galima“, – tikino Lukas. Vyrai sutartinai aiškino, kad važiuoti tvarkingai įpareigoja keliavimas grupėje. Ir tai, kad visų technika tvarkinga – registruota ir su valstybiniais numeriais. Pasak keturratininkų, būryje niekas nenori chuliganauti, visi laikosi tvarkos. „Mūsų tikslas yra populiarinti kelionių keturračiais kultūrą. Mes net važiuodami, jei matome, kad privati valda, dažnai pasiklausiame, ar galime pravažiuoti“, – aiškino trijulė. Jurbarko keturratininkai turi ir svajonių kelionę, kurią įveikti jau bandė. Vyrai yra suplanavę keliukais palei Nemuną nuvažiuoti iki Ventės rago. Pirmą kartą nukeliavo iki Pagėgių, o tuomet turėjo apsisukti dėl pavedusios technikos. Kol kas jų sambūris neformalus – klubas neturi nei prezidento, nei kitokios formos vadovų. Todėl apie būsimas veiklas spręs visi prijaučiantys. „Žinoma, bandysime kuo labiau garsinti Jurbarką, dalyvauti renginiuose. Aš, kaip prekiaujantis keturračiais, tikrai kviesiu ir į keturračių pristatymo, bandymo renginius. Laikas parodys, kas čia mums pavyks“, – svarstė Lukas. Lukas PILECKAS Lukas Jocaitis juokiasi, kad ištrūkti vienam pasivažinėti keturračiu darosi sudėtinga – tėvo pėdomisnoriai seka ir sūnus Jonas. Marius Žičkus ir Edgaras Misevičius sutaria, kad keturratininkų bendruomenė sparčiai plečiasi, o žmones labiausiai domina šių transporto priemonių teikiamos turizmo galimybės.

Autorius: Jurbarko šviesa

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama