Daubariuose tęsiasi „Geležinė istorija“

Daubariuose tęsiasi „Geležinė istorija“. Archainiu būdu lydomos geležies eksperimento dalyviai į šį procesą įdeda daug laiko, pastangų ir energijos, bet įgyja žinių ir praktikos. Kazio Vozgirdo nuotr. Šeštadienį Daubarių piliakalnių archeologiniame komplekse vyko unikalus savo tema renginys – tarptautinis festivalis „Geležinė Daubarių istorija“. Šeštąjį kartą į piliakalnių papėdę susibūrė žmonės, norintys trumpam nusikelti į praeitį ir pajusti jos dvasią, istorijos pulsavimą, pabendrauti su amatininkais, tęsiančiais senąsias technologijas, paragauti pagal praeities receptus gaminamo maisto, pamatyti, kaip iš minkšto rūdos darinio gimsta geležis. Renginio sumanytojai įsitikinę: šiuolaikiniams, nuolat skubantiems, daug vartojantiems žmonėms verta bent trumpam stabtelėti, atsigręžti į praeitį ir iš jos pasisemti stiprybės, patirties. Šių praeities atradimų, bendraminčių susitikimų vietai puikiai tinka jaukus ir istoriškai svarbus mūsų rajono kampelis dviejų piliakalnių papėdėje šalia Viešetės upės. Pradžia – Mažeikių muziejuje Istorijai, kalvystei, karybai, kulinarijai dedikuotas festivalis „Geležinė Daubarių istorija“ vyksta jau kelerius metus iš eilės. Renginiai planuojami dviem dienoms. Penktadienį Mažeikių muziejuje atidaromos parodos, skaitomos paskaitos, o šeštadienį, pagrindinę festivalio dieną, jo dalyviai iš įvairių Lietuvos ir Latvijos kampelių susirenka į Daubarius. Taip buvo ir šį kartą. Penktadienio pavakarę Mažeikių muziejuje atidaryta paroda „Mano batai buvo du...“ ir XIII–XIV a. istorinių kostiumų ekspozicija „Kernavės didikai“. Jas pristatė dr. Arūnas Puškorius, Dalia Grigonienė, Edita Gilė. Vėliau susirinkusieji klausėsi E. Gilės paskaitos „Kernavės didikai: XIII–XIV a. istorinių kostiumų rekonstrukcijos patirtys“. Istorinių kostiumų rekonstruktorė mažeikiškiams ir miesto svečiams papasakojo, kaip atkuriami viduramžių kostiumai, kokių išmėginimų kelia šis procesas ir kaip per drabužius atgyja praeitis. Abi parodos muziejuje veiks iki spalio 4 d. Formuojasi graži bendruomenė Aplink Daubarių piliakalnius veiksmas prasidėjo dar praėjusios savaitės pradžioje. Festivalio organizatoriams ir pagalbininkams reikėjo atvežti reikalingus daiktus, įrangą, įkurti gyvenvietę, atlikti gausybę pasirengimo darbų. Su „Geležinės Daubarių istorijos“ sumanytoju, šeštosios kartos kalviu Martynu Stankumi pokalbiui susėdome penktadienio popietę. „Yra dalykų, kurių žodžiais nenupasakosi. Nemažai žmonių klausia: „Kam tau to reikia, juk čia neapsimoka?“ Ir iš tiesų, čia jokio biznio. Taip, pradinė ambicija buvo mano. Bet dabar festivaliu gyvename jau visi. Ne tik mano žmona, vaikai, bet ir draugai“, – kalbėjo M. Stankus. „Geležinės Daubarių istorijos“ organizatoriai Martynas Stankus, Inesa Stankienė (viduryje) ir Savivaldybės vicemerė Kristina Juškevičienė. Pasak pašnekovo, yra malonu girdėti festivalyje, geležies lydymo eksperimente dalyvaujančių Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto studentų atsiliepimus, kad jiems čia smagu atvažiuoti. Smagu girdėti ir Viešetės pakrantėje klegančius vaikus. M. Stankaus žodžiais tariant, „čia būdami jie patiria gyvenimą, gamtą“. Organizatorių įveikiamus išbandymus, sunkumus palengvina ir besiformuojanti festivalio bendruomenė: kas neatlygintinai ištraukė į minkštą gruntą įklimpusius automobilius, kas atvežė reikalingų šiaudų, kas prisidėjo prie kitų darbų... Daug pramogų ir įdomybių Šeštadienio rytą žmonės, apsilankę Daubariuose, su mažeikiške biologe, gamtininke Nomeda Vėlavičiene galėjo leistis žygin – į senovišką Gojaus mišką. Piliakalnių papėdėje įsikūrusioje amatininkų, žolininkų, kalvių gyvenvietėje vėliau buvo galima sužinoti apie senovinius amatus, dalyvauti edukacijose, pažaisti vikingų epochos stalo žaidimų, paragauti kuršių epochos patiekalų ir midaus, stebėti Lietuvos ir Latvijos rekonstrukcijos klubų narių kovas. Taip pat lankytojai turėjo galimybę išbandyti šaudymą iš lankų, ieties mėtymą, apžiūrėti viduramžių šarvuotės, ginkluotės ekspoziciją, sutikti mistinį festivalio personažą Stasį. Renginį vainikavo įspūdingos judančios instaliacijos „Plakantys ugnį“ sudeginimas, skambant perkusijai. Instaliacijos autoriai – Augustinas Našlėnas ir Vytautas Bajoras. Idėjų dėl programos netrūksta Pasak M. Stankaus, jo žmona Inesa – pagrindinė festivalio programos sudarytoja. I. Stankienė „Santarvei“ sakė, kad idėjos, kokių sričių amatininkus, rekonstruktorius, menininkus reikėtų kviesti dalyvauti renginyje, kyla labai natūraliai ir nuosekliai. Dar ruošiantis šių metų „Geležinei Daubarių istorijai“, vyksta derybos dėl kitų metų festivalio programos. Festivalyje susitinka ir galimybę pabendrauti turi skirtingus amatus puoselėjantys meistrai. „Plečiasi pažinčių ratas. Kasmet įgyjamos žinios, požiūris irgi duoda savo – atsiranda noras pakviesti vieną ar kitą žmogų, paliesti vieną ar kitą sritį... Nėra taip, kad pradėtų stigti idėjų“, – kalbėjo viekšniškė. „Geležinę Daubarių istoriją“ remia Lietuvos kultūros taryba ir Mažeikių rajono savivaldybė. Šiemet Lietuvos kultūros taryba tam, kad festivalis įvyktų, skyrė 16,4 tūkst. eurų. Pasak I. Stankienės, projekto paraišką dėl kitų metų festivalio finansavimo reikia teikti rudenį, netrukus po to, kai įvyksta šių metų festivalis. Jei organizatoriai iš anksto nemąstytų, kas bus kitąmet, nelabai kas ir pavyktų. Svarbu išsaugoti ir ateityje „Santarvės“ pašnekovė pastebėjo, kad maždaug ketvirtaisiais ir penktaisiais festivalio metais labai aiškiai pradėjo matytis šio renginio auditorija, kuriai Daubariai svarbūs ir įdomūs. „Tai kitokio požiūrio, kitokio matymo, kitokio atliepimo istorijai renginys. Čia į vieną susijungia labai daug dalykų: amatai, bendrystė, pagarba protėviams. Kai darai dėl to, kad tau pačiam tai svarbu, o ne dėl pliusiuko, tai ir pavyksta. Mums, organizatoriams, labai svarbu tokią festivalio dvasią, kokia ji dabar yra, išlaikyti ir ateityje“, – kalbėjo festivalio organizatorė. Išlydyta didžiausia iki šiol kritė Pagrindiniu festivalio akcentu buvo ir išlieka geležies iš balų rūdos lydymo eksperimentas. Pirmosiose krosnelėse, arba kitaip – rudnelėse, kurios iš molio lipdomos rankomis, geležis lydyti pradėta dar praėjusios savaitės pradžioje. Šis eksperimentas – tęstinis procesas, todėl per savaitę išgautų didesnių ar mažesnių geležies gabalų buvo anaiptol ne vienas. Geležį išgavo eksperimento vykdytojai: humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete dėstytoju dirbantis Gvidas Slah ir festivalyje dalyvavę 17 studentų. Šeštadienį, pagrindinę festivalio dieną, iki 1,3 tūkst. laipsnių temperatūros įkaitintoje rudnelėje iš 15 kilogramų balų rūdos eksperimento vykdytojams per 4 valandas pavyko išlydyti 4,5 kilogramų geležies grynuolį (kritę). Palyginimui: pernai buvo pavykę išgauti 2,5 kilogramo kritę, o pirmųjų festivalių metu – vos 10–200 gramų geležies gabaliukus. „Šis renginys yra prasmingas ir reikalingas. Tai ne tik smagus rekonstrukcinis festivalis, bet ir eksperimentinės archeologijos laboratorija po atviru dangumi“, – mintimis apie renginį pasidalijo jį vedęs kuršių rekonstruktorius, kraštotyrininkas Denisas Nikitenka. Tiesa slypi niuansuose Archeologas, mokslininkas G. Slah pasakojo, kad geležies lydymo procesas, kalvystė jau seniai yra viena iš jo domėjimosi sričių. Kai M. Stankus, ruošdamasis pirmajam gyvosios istorijos festivaliui ant Gyvolių piliakalnio, pakvietė Gvidą nuveikti ką nors įdomaus, susijusio su geležimi, kilo mintis padaryti archajišką geležies įanglinimo metodą. Po sėkmingo bandymo juodu nutarė ateityje festivalių metu vykdyti geležies lydymo eksperimentus. Daubarių piliakalnių papėdėje jau šeštąjį rugsėjį šurmuliavo festivalio dalyviai ir lankytojai. Pasak G. Slah, literatūros apie senuosius anglies išlydymo procesus yra nemažai, bet kiekviename regione geležies rūda pasižymi savo specifika, tad, norint pagrįsti archeologinį kontekstą, reikia nuolat dirbti. Mokslininkas akcentavo: šiuolaikinis industrinis geležies išgavimas nuo senosios metalurgijos šiek tiek skiriasi. Bet neretai visa paslaptis slypi mažuose niuansuose. Priklauso, su kokia medžiaga dirbama, kokios anglys, kokios dumplės naudojamos, kokiu dažniu jomis pučiamas oras. Anot pašnekovo, kasmet ruošiantis eksperimentui kyla pagrindinis klausimas: iš kur gauti geros rūdos? Jos rasti sudėtinga iš dalies dėl to, kad didžioji dalis telkinių yra išeksploatuoti. Be to, ant žemės paviršiaus tokios rūdos lengvai nepastebėsi. Artėjant šių metų „Geležinei Daubarių istorijai“, Šakių rajone pavyko prisirinkti 130 kilogramų balų rūdos. Po išdegimo, susmulkinimo, išplovimo jos liko 80 kilogramų. „Santarvės“ pašnekovas tikino: noro vykdyti šį eksperimentą, atsivežti į Daubarius metalo meno ir juvelyrikos studentus keleriems ateinantiems metams tikrai užteks.

Autorius: Santarvės laikraštis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama