Apie Eugenijų Urboną, jo meilę lietuvių kalbai ir mokyklai

Eugenijus Urbonas (1935 09 01–2019 12 20) – lietuvių kalbos mokytojas ekspertas, gimnazijos vadovas, nenuilstantis kraštotyrininkas, etnokultūros puoselėtojas, Lietuvių kalbos draugijos skyriaus Panevėžyje įkūrėjas, Maironiečių draugijos atgimstančioj Lietuvoj radimosi iniciatorius ir vadovas, knygų autorius, laikraščio „Sandrava“ leidėjas, spaudos bendradarbis, skulptoriaus Algimanto Vytėno sukurto paminklo akademikui profesoriui Juozui Balčikoniui pastatymo 1996 m. Kranto gatvėje iniciatorius, tautiškumą ir patriotines vertybes puoselėjančių renginių jaunimui organizatorius, treneris ir miesto krepšininkų veteranų globėjas – Panevėžyje gyveno ir dirbo per 50 metų.

Panevėžio šviesulys

Jo didžiuliai darbai, skirti gimtajai lietuvių kalbai, mūsų šalies ir miesto švietimui, kultūrai ir visuomeniniam gyvenimui, įvertinti garbingais apdovanojimais.

1997 m. gegužės 7-ąją už nuopelnus Lietuvai E. Urbonas apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 2-ojo laipsnio medaliu, 2003 m. gruodį išrinktas Nusipelniusiu panevėžiečiu švietimo srityje, 2004 m. rugsėjo 24 d. jam suteiktas Lietuvių kalbos draugijos garbės nario vardas, 2006 m. kartu su žmona Dainora Urboniene, nuoširdžia bendraminte ir visų darbų moraline palaikytoja, pelnyta garbinga kalbininko Petro Būtėno premija, o 2012 m. kovą apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.

Tokia yra šio žemaičių žemės vaiko, savo akimis mačiusio rūsčias Antrojo pasaulinio karo ir pokario dienas, po studijų Vilniaus universitete sparnus nuleidusio Panevėžio krašte, gyvenimo ir darbų santrauka.

Simbolišką rugsėjo 1-ąją paminėtos 90-ies metų sukakties proga nors kiek naujau padėliokime ryškių žymių mūsų miesto ir Lietuvos švietimo bei kultūros gyvenime palikusio E. Urbono gyvenimo ir darbų mozaiką.

Mozaiką iš jo paties spaudoje ar knygose paliktų faktų ar užuominų, iš šeimos narių paliudijimų, iš amžininkų atsiminimų, žinoma, ir iš vieno kito pokalbio su buvusiais mokiniais.

Šaknys Žemaitijoje

E. Urbonas gimė 1935 m. rugsėjo 1-ąją Mišiūnuose (dabar Juodaičių sen., Jurbarko r.) gyvenusioje Jono ir Eleonoros Urbonų šeimoje.

Abu tėvai buvo užaugę taip pat šiame kaime. Artimieji mamą – jos mergautinė pavardė Liaudenskaitė – dėl švelnaus būdo vadino Levute.

Pradžios mokyklą Juodaičiuose E. Urbonas baigė mūsų tautai dramatiškais 1945 m., Girkalnio (Raseinių r.) progimnaziją – 1949 m., o brandos atestatą į rankas paėmė 1953 m. pavasarį, kai partizanų kovos jau buvo nurimusios.

Nuo tų metų rugsėjo, sėkmingai įstojęs į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, Eugenijus pradėjo studijuoti lietuvių kalbą.

Ten sutikti puikūs dėstytojai mokslininkai visam gyvenimui liko didžiuliais gimtosios kalbos branginimo pavyzdžiais.

Ir 1958 m. pavasarį du diplomuoti lituanistai (Eugenijus 1956 m. gruodį sukūrė šeimą su kurso drauge Dainora Tamošiūnaite) mokytojauti atvyko į Panevėžio rajone buvusią Geležių vidurinę mokyklą.

Tremties palytėti

Urbonams ši vieta, kiek nuošalesnė nuo didesnių miestų, tiko, nes Dainora buvo 1941 m. birželį ištremtų mokytojų dukra.

Jos tėtis Juozas Tamošiūnas (1902–1942 04 08) – aktyvus, nuo 1937-ųjų Raguvos pradžios mokykloje dirbęs šaulys ir jaunalietuvis patriotas, Panevėžio mokytojų seminarijos 1926 m. laidos auklėtinis – iš tremties negrįžo: mirė Rešotų lageryje.

Našlė mama Valerija Tamošiūnienė (1907–1999 01 08) iš tremties pabėgo, tai buvo 1946 m.

Sugrįžusi į Lietuvą, įsikūrė Tiltagalių k. (Panevėžio r.) ir ten visąlaik gyveno, beje, šio kaimo pradinėje 1947–1963 m. ir mokytojavo.

Jauna E. ir D. Urbonų šeima vylėsi, kad nuo darbo vietos Geležiuose, kur jiedu mokytojavo 1958–1961 m., iki Tiltagalių tėra vos 6 km ir kabintis į savarankišką gyvenimą bus kiek lengviau, juk guodė mintis, jog mama Valerija prireikus pagelbės.

Ir tos mamos pagalbos tikrai prireikė, kai 1958 m. sausio 26 d. į šį pasaulį atėjo pirmagimė Rasa (šiandien ji – 1990 m. kovo 11 d. atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė, Europos Parlamento narė), vėliau savo dėmesio reikalavo ir 1960 m. gimęs sūnus Gintaras, o 1970-aisiais – Gediminas.

1961–1965 metai prabėgo Panevėžio rajone Eugenijui dirbant administracinį darbą, o nuo 1965-ųjų šios šeimos gyvenimas susijęs jau su pačiu Panevėžiu.

Krepšinio pašauktasis

Po dvejų metų patirties eidamas Panevėžio neakivaizdinės mokyklos direktoriaus pavaduotojo pareigas, E. Urbonas tapo užklasinio darbo organizatoriumi 4-ojoje vidurinėje. Čia Eugenijus save realizavo ir kitoje srityje – mat visą gyvenimą mėgo sportuoti, ypač žavėjosi krepšiniu.

Ko gero, mūsų dienomis nedaug kas žino, kad pirmasis garsiojo krepšininko, ilgamečio Kauno „Žalgirio“ komandos žaidėjo Raimondo Čivilio treneris buvo būtent E. Urbonas.

Jam priklauso krepšinio populiarintojo Panevėžyje nuopelnai. Tą primena ir šeimos archyve saugomas visas pluoštas pagyrimo raštų ar padėkų, liudijančių, kad nuo 1967 m., dirbant 4-ojoje vidurinėje mokykloje, Eugenijaus vadovautos įvairių amžiaus grupių komandos ir Lietuvos mastu yra tapusios prizinių vietų laimėtojomis. Apie tai su nuoširdžiu entuziazmu pasakoja ir jo bičiulis mokytojas Alfonsas Garuckas bei kiti amžininkai.

Globojo E. Urbonas miesto krepšininkus veteranus ir direktoriaudamas Panevėžio 2-ojoje vidurinėje, vėliau jo iniciatyva pavadintoje Vytauto Žemkalnio gimnazija.

Jos sporto salė visada buvo atvira krepšinio gerbėjams. Sportuoti direktorius skatino ir gimnazistus.

Istorinio romano autorius

Be kasdienių mokyklos vadovo rūpesčių, E. Urbonas itin domėjosi Lietuvos istorija, buvo sumanęs sukurti kelių dalių istorinį romaną „Prie žemaičių vieškelio“. 1992 m. išleido jo pirmąją dalį – romaną „Medekša“, kuris nemažo susidomėjimo sulaukė ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje gyvenusių lietuvių, ypač vyresnės kartos.

Turbūt antrąja minėtos serijos dalimi reikėtų laikyti XIII a. vidurio Lietuvą po Mindaugo vyresniojo brolio Dausprungo mirties vaizduojantį romaną „Tautvilas ar Mindaugas“. Ta dalis pirmąkart išleista 2006 m., antrąkart – 2017 m.

Gaila, trečioji dalis turbūt liko tik kūrybinių ieškojimų ar faktų iš įvairių šaltinių nesibaigiančio tikrinimo labirintuose. Tą atspindi ir, galima sakyti, suskaityta, nuo jo darbo stalo nelabai kada į lentyną patekdavusi žinomo istoriko, profesoriaus Edvardo Gudavičiaus knyga „Mindaugas“ su į ją pridėta nemaža krūvele prirašytų lapų.

Mokslininkams vertingas palikimas

E. Urbono meilę gimtajai kalbai, kultūriniam mūsų tautos paveldui ir istorijai branginti bei puoselėjamoms vertybėms jaunimo gretose skleisti paliudija dar nemaža krūvelė sudarytų ar paties parašytų kitų knygų.

Itin vertinga 1992 m. išleista „Panevėžiškiai šneka“. Joje randame užrašytos įdomios tautosakos iš Panevėžio apylinkių, žinių apie vietovardžius, duomenų apie iš šio krašto kilusius lietuvių kalbininkus, knygnešius ar žymesnius lietuvių kalbos mokytojus.

Norėdamas sakytine lietuvių liaudies išmintimi sudominti ir jaunesnį skaitytoją, E. Urbonas parengė ir 1995 m. išleido knygą „Panevėžio krašto mįslės ir skaičiuotės“. Įdomu, kad ir kiti jo darbai („Toj šaly, kur krito gilės“ (1996), „Punsko ir Seinų krašte“ (1997), „Panevėžio krašto kalbininkai“ (2000), „Iš Panevėžio krašto tautosakos“ (I d. išleista 2003, II d. – 2006) ar paties vadovautos mokyklos (vėliau gimnazijos) istorijai skirtos kelios knygos, į kurias sudėta nemažai ir atsiminimų, ir kitokios faktinės medžiagos), šiandien yra vertingas informacijos šaltinis netgi mokslininkams.

Puoselėjant praeities paveldą ir jaunimą auklėjant tautine patriotine dvasia, savą didžiulę duoklę E. Urbonas atidavė V. Žemkalnio gimnazijai. Šiai ugdymo įstaigai jis vadovavo 49-erius metus – nuo 1973 iki 2002 m. Ir kažin ar nebus vienas iš nedaugelio mūsų miesto mokyklų vadovų, tiek metų buvusių prie jos vairo?

[caption id="attachment_437616" align="aligncenter" width="763"] Pirmininkas Eugenijus Urbonas 1999 m. minint Lietuvos maironiečių draugijos 10-metį. Nuotr. Iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos skaitmeninio arch.[/caption]

Ugdė humanitarus

E. Urbono rūpesčiu dar 1975 m. Panevėžio 2-ajai vidurinei pasirinkus humanitarinę ugdymo kryptį, pradėta dėstyti klasikinę lotynų kalbą ir lietuvių kalbos mokyti pagal sustiprintą programą.

Ne vieną dešimtį metų ši gimnazija garsėjo įvairiais humanitarinę kultūrą skleidžiančiais renginiais. Kasmet per tradicinius ,,Poezijos pavasarius“ atvykdavo vis kiti Lietuvos rašytojai, ir pasirengimas tokioms šventėms gimnazijoje virsdavo didžiuliais sujudimais: mokiniai kartu su mokytojomis tikrai atsakingai ruošdavosi. Ne veltui į gyvenimą išlydėta dešimčių dešimtys vėliau žinomais humanitarais tapusių auklėtinių.

Be rūpinimosi gimnazija, kad ji taptų jaukia šiuolaikiška ugdymo įstaiga, 1988 metų lapkričio 14-ąją E. Urbonas kartu su bendraminčiais įkūrė Lietuvių kalbos draugijos Panevėžio skyrių ir iki mirties 2019 m. gruodį buvo jo pirmininkas. Skyriaus nariai visą laiką aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime.

Maironiečių vedlys

Antrasis E. Urbono gyvenimas, pasak artimųjų, buvo atiduotas ne tik tarnystei lietuvių kalbos reikalams, bet ir jo iniciatyva kartu su kitais bendraminčiais 1989 m. įkurtai Lietuvos maironiečių draugijai.

Maironis jam buvo didysis literatūros, istorijos ir tautos dvasinio atgimimo ąžuolas. Per jo gyvenimo ir kūrybos pažinimą po visą Lietuvą ir už jos ribų buvo skleidžiamos idėjos, kaip svarbu mylėti ir pažinti gimtąjį kraštą, kalbą ir kultūrą. Tą daryti padėjo ir paties E. Urbono leistas „Sandravos“ laikraštis. O kur įdomios kraštotyrinės ekspedicijos, Jurginių ar Baltų vienybės šventės vis kitose Lietuvos vietose, išvykos susitikti su lietuviais Rygoje ar Punske.

Pirmą kartą Panevėžyje

Lietuvių kalbos draugijai palaikant, 90-ųjų gimimo metinių proga pagerbdamas atminimą ir visuomenei primindamas nuveiktus darbus, komunikacijos centras „Kalba. Knyga. Kūryba“ su Lietuvių kalbos ir Kristijono Donelaičio draugijų Panevėžio skyrių sambūrio nariais, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąja biblioteka, Panevėžio kolegija ir Europos Parlamento narės Rasos Juknevičienės biuru Panevėžyje organizuoja Eugenijaus Urbono skaitymus (tokia renginio forma Panevėžyje vyks pirmą kartą).

Į šiuos skaitymus atvyksta nemažai svečių – Lietuvių kalbos draugijos valdybos ir tarybos narių, buvusių mokinių. Tikimės, kad susirinks ir gausus būrys panevėžiečių. Dalyvaus ir E. Urbono šeima – žmona, lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Dainora Urbonienė su dukra Rasa Juknevičiene.

Šie E. Urbono skaitymai, skirti 90-osioms gimimo metinėms, bus graži proga pagerbti atminimą žmogaus, kuris, gyvendamas Panevėžyje, visus savo darbus paskyrė lietuvių kalbai puoselėti, kuris mokė branginti senąją mūsų tautos kultūrą ir jaunimą auklėjo patriotine dvasia.

Beje, 1992 m. spalio 10-ąją švenčiant pagal Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą 1932 m. pastatytų rūmų 60-metį, prie vienos sienos Mergaičių gimnazijai įamžinti atidengta atminimo lenta (autorius Donatas Jasinevičius). Sutikime būtų prasminga ir gražu, jei šiemet šalia jos, miesto ir Vytauto Žemkalnio gimnazijos bendruomenei pritarus, panaši lenta atsirastų ir ilgamečiam direktoriui E. Urbonui.