Nuo karo šešėlio iki šviesių svajonių

Nuo karo šešėlio iki šviesių svajonių. Šią savaitę naujus mokslo metus pradėjo ir Jurbarko krašte gyvenantys ukrainiečiai. Prieš kelerius metus jie čia atsidūrė su savo šeimomis bėgdami nuo karo – palikę namus, draugus ir visą iki tol pažįstamą pasaulį. Paskutinį vasaros šeštadienį susitikę su asociacijos „Vilties tiltas“ bendruomene išgirdome jų istorijas: prisiminimus, likusius Ukrainoje, mokslą Lietuvoje ir svajones. Kalba lietuviškai Vos įžengus į Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos bendrabutį, kuriame šeštadieniais renkasi ukrainiečių bendruomenė, pasitiko smagus šurmulys ir kone choru nuskambėjęs draugiškas pasisveikinimas gražia, aiškia lietuvių kalba. Asociacijos „Vilties tiltas“ prezidentė Ganna Romaniuta pristatė mažiausias pašnekoves, papasakojusias ne tik įspūdžius iš vaikų darželio, sutiktus draugus ir smagų laisvalaikį, bet ir apie Ukrainoje likusius namus. Emilijai Bulatkinai – šešeri. Iš Ukrainos Zaporožės miesto šeima ją išsivežė vos trejų. Gimtuosius namus Emilija jau menkai prisimena, tačiau vis dar labai ilgisi ten likusio savo katino. Trejus metus mergaitė lankė Jurbarko „Ąžuoliuką“, o nuo šio rugsėjo – priešmokyklinę klasę Jurbarko Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos Smalininkų Lidijos Meškaitytės skyriuje. Ukrainiečių bendruomenėje auga ir dvi pirmokės – Kira Vladimirova bei Angelina Patlatiuk.Kira laisvai kalba lietuviškai, todėl į mokyklą sakėsi eisianti su džiaugsmu. Kalbos ji mokėsi kartu su mama ir tėčiu, kuris čia dirba ir išlaiko šeimą. Mergaitės brolis liko Ukrainoje, o vyresnioji sesuo mokslus tęsia Lenkijoje. Angelinos šeima – kur kas gausesnė, joje net septyni nariai. Skirtingai nei Kira, mergaitė neslėpė, kad mokykla nelabai traukia. Nors lietuviškai jau moka, jai vis dar lengviau bendrauti gimtąja kalba. Ketvirtokė Milana Bilousenko į Jurbarką atvyko iš Krivoj Rogo kartu su mama ir sese Polina. Nors kartu su šeima ji jau išmoko lietuvių kalbos, gimtoji ukrainiečių niekur nedingo. Jurbarke Milana jaučiasi gerai, tačiau mintys dažnai nuklysta į gimtinę. Apie sugrįžimą namo po karo nuolat kalba visa šeima. O kol kas ji prisitaiko prie šiandienos – lanko dailės būrelį, nuo šios rugsėjo 1-osios pradės eiti ir į meno mokyklą. Pasiilgsta namų Daria Maiornikova, šiemet jau šeštokė, į Jurbarką atvyko iš Chersono. Su ja pokalbį pradėjome apie skirtumus ir panašumus ukrainietiškoje bei lietuviškoje mokyklose. Vienu ryškiausių Daria įvardijo atskiras rūbines prie sporto salių: „Ukrainoje persirengdavo tiesiog klasėse – pirmiau mergaitės, paskui berniukai. Atskiros persirengimo rūbinės buvo tik berniukams, tačiau dažniausiai būdavo uždarytos“, – pasakojo Daria. Lietuvių kalbos Daria mokėsi kartu su mama viešojoje bibliotekoje vykusiuose kursuose, kuriuos vedė Danutė Matelienė. Po to dar mokėsi papildomai. Vėliau taisyklingos lietuvių kalbos ją mokė Jurbarko Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos mokytoja. Daria lanko ir muzikos mokyklą, kartais dalyvauja šokių būrelyje.  Prabilus apie karą, atvirai prisipažino: „Buvo baisu“. Tačiau, kaip ir Milana, ji svajoja grįžti į Ukrainą. Šią vasarą mergaitė trumpam su mama sugrįžo į tėvynę, tačiau dėl karo veiksmų regione nei į savo miestą, nei į namus užsukti negalėjo. Bagdanas Tkackuk, netrukus švęsiantis keturioliktą gimtadienį, iki karo gyveno Kyjive. Karo siaubą, slėpimąsi nuo bombų požeminėse perėjose ir rūsiuose prisimena puikiai ir labai ilgisi ten likusių draugų. Per trejus metus Bagdanas nebuvo Ukrainoje, tačiau labai norėtų ten sugrįžti, ypač į vieną jam gražiausių pasaulyje miestų – Kyjivą. Naujos patirtys Trejus metus Jurbarke gyvena ir Ksenia Romaniuta, atvykusi iš okupuoto Melitopolio. Ksenia prisimena pirmąsias karo dienas. „Mes labai ilgai stovėjome mašinų eilėje laukdami išvažiavimo iš šalies. Įvažiavus į Latviją sustojome nedideliame miestelyje, kur mus apnakvindino nedideliame name. Viename kambaryje apsistojo 2-3 šeimos. Ten mus pasitiko tėtė, kuris atlydėjo Jurbarkan“, – pasakojo ji. Ksenia jau aštuntokė. Pasak jos, ukrainietiškoje mokykloje mokytis buvo daug sunkiau, programos sudėtingesnės, daug namų darbų ir kontrolinių. Jurbarke jai lieka daugiau laisvo laiko, todėl lanko Antano Sodeikos meno mokyklą, mokosi groti pianinu. Ukrainoje meno mokykloje ji mokėsi dainuoti. Kalbėdama apie mokyklą Ksenia pabrėžė įspūdį palikusias edukacines veiklas ir išvykas į kitus miestus ar šalis. „Ukrainoje per metus būdavo organizuojama vos viena kita ekskursija. O čia kartu su klase net važiavome dviem dienoms į Estiją – tai buvo labai smagi kelionė“, – džiaugėsi mergaitė. Baigusi mokyklą Ksenia svajoja apie Klaipėdą ar Kauną ir galbūt medicinos studijas. Yaroslavos Bulatkinos šeima Smalininkuose apsigyveno atvykusi iš Zaporižės. Trylikametė ypatingai gerai kalba lietuviškai – jei nežinotum, kad ji atvykėlė, tikrai neatpažintum iš kalbos. Ji prisimena pirmąją karo naktį. „Mama pažadino mane 6 ryto ir pasakė, kad kilo karas. Mano pirmas klausimas buvo – ar reikės į mokyklą? Mama atsakė: kokią mokyklą? Einam pirkti benzino, maisto“, – pasakoja Yaroslava. Jos atmintyje dar gyvas vaizdas, kai po poros karo mėnesių parduotuvių lentynos buvo visiškai tuščios. „Pamenu, ateidavome su mama į parduotuvę su banko kortele, kurioje yra pinigų, bet pirkti nebūdavo ko. Tik rusiška dešra ir sūris – jų niekas nepirkdavo, net labai alkanas būdamas“, – sako Yaroslava.  Yaroslava taip pat pritaria, kad mūsų mokyklose mokymo programos lengvesnės, ypač tiksliųjų mokslų. „Matematikos pamokose aš nelabai turiu ką veikti, nes tą kursą, kurį čia einame, jau buvau praėjusi“, – sakė ji. Mokslai merginai sekasi itin gerai – praėjusių mokslo metų rezultatai įvertinti bendru 9 balų vidurkiu. Be to, šalia lietuviškos mokyklos ji eksternu mokosi ir ukrainietiškoje mokykloje. Nuo gegužės Yaroslava kiekvieną savaitę gauna užduotis iš mokyklos Ukrainoje, jas atlieka ir siunčia atgal, dalį atsiskaitydama nuotoliniu būdu. Kadangi vienu metu mokosi dviejose šalyse, kai kurie dalykai jai užskaitomi iš lietuviškos mokyklos programos, o jų vertinimai pridedami prie galutinio metinio pažymio. Antano Sodeikos meno mokykloje Yaroslava jau trejus metus mokosi groti pianinu. Prieš tai, net gerai nemokėdama lietuvių kalbos, ji lankė chorą, kur, kaip pati sako, mokėsi dainų net žemaičių tarme. Šalia visų veiklų mergina dar ir skautauja. „Man labai patinka skautų organizacija. Dalyvauju jų stovyklose ir sueigose. Ukrainoje mes taip pat turime panašią organizaciją, tačiau ji labiau orientuota į krašto ir jo istorijos pažinimą“, – pasakojo Yaroslava. Ar norėtų grįžti į Ukrainą po karo, mergina dar nežino. Draugų ir giminių ten liko, o apie savo šalį nuo rusų užpuolikų gynusį tėtį šeima iki šiol neturi jokių žinių – jis dingo fronte. Nelengvi pasirinkimai Dešimtokė Eva Elina – didžiausiu mokyklinių programų skirtumu įvardijo didesnį užsienio kalbų pasirinkimą Lietuvoje. „Ukrainoje, šalia privalomos gimtosios kalbos, galėjai rinktis tik rusų arba anglų kalbą. Galimybės mokytis, pavyzdžiui, vokiečių ar kitos kalbos nebuvo“, – aiškino Eva. Eva su šeima gyvena Raudonėje ir lanko Skirsnemunės Jurgio Baltrušaičio pagrindinę mokyklą. Mergina svajoja studijuoti kriminalistiką Vilniuje. Prisimindama pirmąsias karo akimirkas Eva pasakojo ne iš karto supratusi, kas vyksta. Naktį nugriaudėjus sprogimui kartu su drauge išėjo į kiemą pasižiūrėti, dar nejusdamos didesnės baimės. Tačiau netrukus kilo panika, o šeima suskubo išvykti. „Traukiniu vykome į Lenkiją, o iš ten – į Lietuvą. Per naktį traukiniui nebuvo leista važiuoti. Visus keleivius palydovė paragino išjungti šviesas ir tyliai sėdėti tamsoje. Mes girdėjome sprogimus, buvo išties baisu. Tik rytui prašvitus traukiniui leista judėti toliau“, – prisiminė Eva. Eva buvo grįžusi į Krivoj Rogą. Tačiau ar po karo ten sugrįš, dar nežino. „Išmokau lietuvių kalbą, noriu studijuoti čia. Man čia patinka, o kaip bus – pamatysim“, – ateities planais dalijosi mergina, puikiai supratusi, kaip šviesią gyvenimo dėlionę akimirksniu gali sugriauti agresija, kokią patyrė tūkstančiai Ukrainos žmonių. šviesos inform. Trylikametė Yaroslava puikiai kalba lietuviškai – jei nežinotum, kad ji atvykėlė, tikrai neatpažintum iš kalbos. Dešimtokė Eva Elina baigusi mokslus svajoja likti Lietuvoje ir studijuoti kriminalistiką.                                                                                                                         J. Sabataitienės nuotr.

Autorius: Jurbarko šviesa

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama