„Kartais, kad atrastume save, tereikia sugrįžti ten, kur kažkada prasidėjo mūsų istorija“
Suvalkietis
Turinį įkėlė
Prieš geras tris dešimtis metų Redos ir Henriko Sluškų šeimoje gimė dvi šaunios mergytės: Rūta ir Rasa. Pirmiausia – Rūta o po trejų metų – ir Rasa.
Jų mamos Redos Naujokaitės-Sluškienės šeima buvo gausi ir draugiška, joje augo keturios seserys: Saulė, Reda, Olivija, Aurelija ir brolis Laimonas. Visus su meile, išmintimi augino, auklėjo ir ugdė močiutė Elena Adelė Mykolaitytė-Naujokienė…
Elena Adelė buvo labai darbšti, kūrybinga, jautrios sielos žmogus. Ir iki šiol visa giminė – vaikai, anūkai, proanūkiai – susitinka, bendrauja, švenčia kartu… Nes taip juos mokė močiutė Elena. Gera ir malonu sutikti tokią šaunią šeimą. Jei Lietuvoje tokių žmonių būtų daug daug, tai ir gyvenimas taptų gražesnis… Bet šiandien – ne apie tai. Šiandien kalbinu jauną šios šeimos atstovę Rasą, kuri pabėgusi nuo didmiesčių šurmulio gyvenimą kuria kaime.
– Prisimenu tavo pasakojimą, kaip tau buvo išrinktas gražus lietuviškas vardas. Manau, ir „Suvalkiečio“ skaitytojams būtų smalsu sužinoti: kai gimei, pievos skendėjo rasoje. Taip tavo mama Reda pasakojo…
– Iš tiesų, vos netapau Albina – šį vardą buvo išrinkęs a. a. tėtis. Tačiau mama nusprendė kitaip – ji pasirinko lietuvišką vardą, įkvėptą gamtos ir baltų mitologijos. Tuo metu, kai gimiau, gyvenome lenkiškai kalbančiame Lietuvos regione, tad toks pasirinkimas buvo drąsus ir reikšmingas. Vardas man padėjo išlaikyti tapatybę.
– Rasa, tavo sesė Rūta jau paliko gimtinę ir gyvena užsienyje, o tu pasidžiaugusi sostinės ir Kauno gyvenimo privalumais pasirinkai kaimą nuostabiu pavadinimu – Karališkė. Jis juk ne taip toli nuo šviesaus atminimo tavo močiutės Elenos Adelės gimtosios Zanavykijos?
– Karališkė – nuostabus mažutis vienkiemių kaimas, iš tiesų įsikūręs netoli močiutės Elenos gimtųjų kraštų, apsuptas miškų. Netoli teka Višakio upelis, čia su tėvais atsikraustėme 1995 metais ir čia yra ta vieta, kurią vadinu namais. Žmonės sako, kad Zanavykija prasideda už Novos upės, tad galima sakyti, kad gyvename tarp Sūduvos ir Zanavykijos – tarp Višakio ir Novos upių. Močiutės gimtinę vis dar aplankome – ten tebestovi senoji klėtis ir didžiuliai medžiai, matę jos gyvenimą.
Savo šeimos namus kuriame visai netoli vaikystės namų, kuriuose gyvena mama. Pas mus viskas dar statybų ir kūrimo procese.
Nors mano sesuo Rūta ir paliko gimtinę, tačiau džiugu, kad ji su šeima vis dažniau grįžta – netoli tėviškės pasistatė vasaros namus. Galbūt netrukus ir jos istorija atsiras šioje „Sugrįžimų“ rubrikoje…
– Ar gali papasakoti, ką veikei, dirbai, kur mokeisi, kaip sekėsi gyventi dideliuose miestuose?
– Miestai turi savo žavesio – kultūra, žmonės, veiksmas, be to, viskas ranka pasiekiama – teatrai, parodos, koncertai, muziejai, restoranai, sporto klubai ir panašiai. Galima sakyti, kad mieste gyventi labai patogu, bet tai jau praeitas etapas, dabar net pagalvoti nebegaliu, kaip reikėtų vėl gyventi bute be savo kiemo.
Vilniuje studijavau Vilniaus universitete, po to dirbau aptarnavimo srityje. Kaune vadovavau restoranui. Iš viso miestuose praleidau apie 13 metų. Tačiau kiekviena proga stengdavausi grįžti į kaimą – greičiausiai kaimo dvasia visad buvo manyje.
– Vilniuje yra Sluškų rūmai. Gal turite tolimos giminystės ryšių su šia didikų gimine?
– Su sese vaikystėje juokaudavome, kad kai uždirbsime milijonus, nupirksime Sluškų rūmus ir prikelsime juos naujam gyvenimui. Nors tai ir neišsipildė, smagu žinoti, kad tokia reta pavardė yra susijusi su istorine vieta. Gal giminystės ryšio ten ir yra – bet kol kas niekas mūsų šeimoje dar nesudėliojo genealoginio medžio.
– Kas lėmė tavo pasirinkimą grįžti į mamos gimtinę, dirbti Kazlų Rūdoje? Ar neslegia ramybė, tyla, lėtas gyvenimo tempas?
– Tokį pasirinkimą lėmė – nepatikėsit – meilė ir lūžusi koja! Įsimylėjau prie mamos sodybos neseniai žemės įsigijusį kaimyną, kuris mane dar turėjo gelbėti ir įvykus automobilio avarijai netoli Kazlų Rūdos. Taip jau nutiko, kad tuomet lūžo koja, tad patogiau buvo likti kaime. Būsto nuomos sutartis Kaune kaip tik turėjo baigtis, tad begalvojant, kad pasveikus bus galima ieškoti kito būsto Kaune, kažkaip likausi tame kaime ir gyventi.
Gyvenimas kaime neslegia, o ir tempas nėra toks lėtas, nes auginame vaiką, o darbai sodyboje niekada nesibaigia, tik spėk suktis! Liūdniau būna tik žiemą, tuomet tikrai pritrūksta miesto šviesų, veiklų ir kultūros.
– Esi kūrybinga asmenybė, gimnazijoje mėgai poeziją… Kaip dabar išreiški savo kūrybingumą?
– Su poezija šiandien neturiu daug ryšio, bet kūryba niekur nedingo – tik persikėlė į kitą formą. Kuriu gėlynus, puošiu sodybą, be to, dažnai tenka dekoruoti šventes. Maža dalele prisidedu ir prie kaimo bendruomenės veiklos puošdama Višakio Rūdos bažnyčios altorius per šventes. Kai turiu laisvesnio laiko, neriu žaisliukus. Tai irgi savotiška meditacija ir kūryba.
– Ar jau niekada nepaliksi savo mielo Karališkės kaimo?
– Karališkės miškai, pievos ir ramybė džiugina. Čia gera grįžti, gyventi ir augti. Kartais gerai yra išdrįsti gyventi kitaip, nei diktuoja visuomenės normos ir atrasti, kad tikra laimė slypi artume, giminės ryšiuose, santykyje su žeme, kurioje augai. Kartais tam, kad atrastume save, tereikia sugrįžti ten, kur kažkada prasidėjo mūsų istorija.
Nors niekada nesakyk „niekada“ – kažkada ir aš buvau pasakiusi, kad kaime tikrai negyvensiu…
– Visi jauni žmonės turi planų, svajonių, kaip tau sekasi planuoti savo ateitį?
– Kartais pasvajoju, kad kada nors pasukčiau švenčių ir renginių dekoratorės keliu. Galbūt tai ir taps mano pagrindiniu užsiėmimu. Kol kas – tai tik idėja, bet, kaip ir daugeliui dalykų, tereikia daug noro bei pasiryžimo ir tuomet viskas pavyks.
– Dėkoju už nuoširdumą, gražiai, nuosekliai dėstomas mintis. Matau, kad kūrybinė ugnelė tavyje negęsta, ji niekur nedingo. Ir svajonės būtinai išsipildys.
Saulė BERŽINYTĖ
Autorius: "Suvalkiečio" inf.
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
