Šiandien „šposų“ nebus: Akvelinos ir Malvinos išpažintis

Tykioje Kėdainių senamiesčio gatvėje šios dvi moterys niekuo nesiskiria nuo kitų praeivių, gyvenimo kasdienybėje jos dirba savo darbus ugdymo įstaigose (Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijoje), turi šeimas, suaugusius vaikus, net ir mažų anūkyčių. Kiekvienoje jų veido raukšlelėje, akių žvilgsnyje atsispindi ne tik gyvenimiška patirtis ir išmintis, laimingos ir ne visai linksmos kasdienės akimirkos, nuovargis ir nusivylimas, bet ir labai didelis tikėjimas ir pasitikėjimas viena kita bei meilė savo kraštui ir jo žmonėms. Tačiau vos panorėjusios, per kelias minutes, jos lengvai galėtų sukelti tokį furorą bet kur, kur tik pasirodytų... Tereikėtų poros perukų su kasomis, teatrališko makiažo ir kūną dengiančių XIX amžiaus vidurio drabužių iš senovinės promočiutės skrynios. Tai – sukurti charizmatiški to laikmečio personažai, sesės Akvelina ir Malvina, pagal Mikalojaus Katkaus etnografinę apybraižą „Balanos gadynė“ (tokių personažų kūrinyje nėra, jos tik vaizduoja tą laikmetį). Seses tobulai įkūnijo ir jau ketvirtą sezoną vaidina dvi sielos draugės, kolegės darbe ir bendramintės kūryboje Aušrelė Sereikienė ir Irma Marčienė. Ar gali dvi tokios mielos moterytės išjudinti net penkiasdešimties žmonių būrį taip, kad vieni vyrai pirštis imtų, kiti nebenorėtų važiuoti namo, treti kviestųsi į svečius ir net į savo asmenines šventes? Pasirodo, gali. Ir dar kaip. Kokių kuriozų per ketverius metus Krakių krašte, Ažytėnų kaime, vedant edukacijas. „Kelias į marčias: išverptas, išaustas, išsvajotas“, teko patirti, kam spaudė ranką ir merkė akį, su kuo šoko ir ko prišnekėjo, kad tik kas nors paimtų į žmonas abi sesutes iš vienkiemio trobelės po senuoju ąžuolu?.. Bet apie viską iš eilės.

Darbas – kaip pramoga

Per visą gyvenimą žmogus išgirsta apie save labai daug negatyvių, su nepasitenkinimo gaidele ištartų žodžių, o štai pozityvių, motyvuojančių, skatinančių tobulėti pagyrimų, kurie drąsintų, įkvėptų, išaugintų sparnus, padėtų greičiau pasiekti tikslą – tikrai per mažai. Tačiau abi sesutės, kaip susitarusios, vienu balsu prisipažino, kad per pastaruosius ketverius metus (tiek vyksta jų projektas) iš įvairiausių pirmą kartą sutiktų žmonių jos išgirdo labai daug komplimentų, kuriuos priėmė ir pripažino kaip teisingus. Tai „juodo“ darbo rezultatas, nes vesti edukacijas didelėms grupėms ir lauke, ir pirkios viduje, visus pavaišinti, su visais pajuokauti, padainuoti, pažaisti etnožaidimus, supažindinti su gūdžia lietuviško kaimo istorija ir tradicijomis, kurios siekia XIX amžių, yra sunkus darbas. Tačiau Akvelina ir Malvina taip savo veiklos nevadina.

„Tai ne darbas. Darbas tik kol pasiruošiame ir po visko susitvarkome, ta techninė pusė, fiziniai darbai. Bet pats veiksmas personaže, bendravimas su žmonėmis, tai tikrai ne darbas. Mes juos priimame kaip svečius ir turime išlaikyti kartelę iki galo. Ir taip jau ketveri metai“, – atvirauja moterys.

Asmeninio archyvo nuotr.

Intuicijos galia: tiesiai į dešimtuką

„Kas buvo tas žmogus, kuris įtraukė jus į šitą avantiūrą? Ir ar galima tai vadinti avantiūra?“ – klausiu. „Taip, – vienu balsu pritaria pašnekovės. – Galima. Tai buvo Daiva Dubinkienė (Krakių kultūros centro renginių organizatorė), idėjos autorė ir sumanytoja, kuri savo skvarbiu žvilgsniu ir neklystančia nuojauta mumyse įžvelgė personažų charakterius, ir kad mes idealiai tinkame dirbti poroje. Pataikė į dešimtuką. Tuomet ji mus supažindino su projekto autore Daiva Amankavičiene, kuri parašė visą scenarijų, todėl mūsų personažai iš dalies charakterizuoja mus pačias.“

Pasitikėjimo savimi garantas – perukas

Tai kokie tie seserų charakteriai? „Malvina (Irma) yra statiška, nesiblaškanti, siaurai matanti, nelanksti, bet labai darbšti. Ji bijo naujovių, yra empatiška, atlaidi sesei, nes labai ją myli, pasiryžusi aukotis dėl jos. Aš atitinku kokius 70 procentų Malvinos bruožų, likę 30 – mano asmeniniai, kitokie“, – samprotauja Irma Marčienė.

„Akvelina (Aušrelė) yra nenustygstanti vietoje, trokštanti naujovių, siekti ir pasiekti savo, norinti keliauti po pasaulį, puoštis, sutikti naujų žmonių, su visais bendrauti... Ji drąsi paklausti, visko paprašyti, ji va tokia. O aš ne – aš nedrįstu prašyti. Šitoj vietoj aš kuklesnė. Visa kita man tinka“, – teigia Aušrelė.

Gerai ją pažįstantiems keista girdėti, kad ji kažko nedrįsta, nes tokia ryški, iš tolo matoma ir girdima asmenybė, kuri veda renginius, šoka ir dainuoja, deklamuoja eiles arba diktuoja minioms žmonių kada pakelti ranką ir visi jos klauso, ko ji galėtų nedrįsti? Ir čia Aušrelė pati pateikia atsakymą: „Tik kai užsidedu kasą, tampu labai savimi pasitikinčia. Gyvenime taip nėra – kai tik kasą nusiimu, tampu paprasta moterimi.“

Liaudyje gajus toks posakis „Su tavimi į žvalgybą eičiau“. Jis idealiai tinka švelniai žmonių pramintoms sesėms Katkutėms, kurios, žiūrėdamos viena kitai į akis, išsakė tiek daug šiltų žodžių, kad supratau, jog ir gyvenime, ir scenoje jos jau yra sielos sesės. „Svarbiausia, kad mes suprantame ir jaučiame viską be žodžių, užtenka balso intonacijos, pakelto antakio, žvilgsnio ir jau aišku, ką reikia daryti ar sakyti toliau, – pasakoja Aušrelė. – Prieš kiekvieną edukaciją mes apsikabinam ir pasakom: „Sėkmės, sesyt.“ Nuo tos minutės mes įeinam į personažą.“

„Turėdama nuostabią porininkę, aš nedrąsiai, bet improvizuoju, šalia jos jaučiuosi saugi, rami ir laiminga, – teigia Irma. – O improvizuoti tenka dažnai: kartais scenarijus lieka popieriuje, o realybėje tenka persiorientuoti, prisitaikyti, visa tai vyksta labai greitai, niekas to nepastebi. Tačiau mes išliekame ramios, nes jaučiamės saugios viena šalia kitos ir žinome, kad viskas bus gerai. Tai didžiulė vertybė. Mes net ne kaip dvi rankos, mes esame kaip vienos rankos pirštai.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Abi norėtų turėti tokią sesę

„Ar gyvenime galėtumėt būti sesėmis?“ – pasiteirauju. „Taip, drąsiai, – choru ištarė abi. – Norėčiau turėti tokią sesę, – kelis kartus pakartojo Irma ir paklausė. – O ką tu veiktum su tokia sese, kaip aš?“ „Patarimą man duotum, išklausytum“, – visiškai rimtai atsakė Aušrelė.

„Ar yra tekę tarpusavyje susipykti?“ – pasmalsauju. „Taip, buvo kartą, bet seniai, kol dar neįsivažiavom, nes dabar jau išmokome valdyti savo emocijas, nekreipti dėmesio į tai, kas nėra svarbu. Nors mano veide labai gerai viskas atsispindi, aš nemoku to nuslėpti, todėl Irma greitai pastebi mano emocinius pokyčius ir užbėga už akių bet kokiam nesusipratimui. Po kiekvienos edukacijos mes reflektuojam, gal ne tą pačią, o kitą dieną, ir išsikalbam. Tai yra svarbu ateičiai, nekartoti klaidų, vengti tam tikrų situacijų, nes kai mes kalbamės, tai mes girdim viena kitą“, – pabrėžia Aušrelė. „Iš mūsų bendravimo reikia pasimokyti tolerancijos ir supratimo“, – apibendrina Irma.

„Kuri iš jūsų yra „dirigentė“?“ – klausiu. „Vienareikšmiškai – Aušrelė, nes kai jos nėra patalpoje, kad ir trumpai, aš jos laukiu... Nes ta vieta (scenarijaus) be jos, jau bus ne tokia“, – sako Irma.

Kuklumui nėra ribų

„Kokia jūsų sceninė patirtis iki tos kaimo trobelės Ažytėnuose?“ – pasidomiu ir tą minutę stebiu, kaip keičiasi Aušrelės veidas, tarsi mintimis nugrimzdo kažkur giliai giliai... „Mokykloje nuo mažens buvau artistiška, organizatorė, paskui kurią sekdavo kiti. Vaidindavau nuo mažų dienų. Kiek save prisimenu, aš visada ant scenos arba šalia jos. Namie mane dažnai bausdavo, nes aš vis ko nors prisigalvodavau. Dabar tai vadinama hiperaktyvumu, o tada mamą labai erzino vietoje nenustygstantis vaikas (tėvas šeimą paliko, kai man buvo 2 metai). Po mokyklos stojau mokytis režisūros, norėjau būti artiste. Baigusi Telšių kultūros mokyklą, 10 metų dirbau kultūros namuose bei renginių organizatore mokykloje. Štai tada ir supratau, kad man reikia vaikų, nes aš juose randu jaunystę, todėl vėliau studijavau pedagogiką“, – dalijasi Aušrelė.

„O aš labiau esu susijusi su etnokultūra, senosiomis tautinėmis tradicijomis, penkerius metus mokykloje stačiau pjeses, tas etapas labai patiko ir man, ir vaikams. Kai sulaukiau pasiūlymo vesti edukacijas, iš pradžių buvo nedrąsu, o dabar atradau save, esu ten, kur noriu būti“, – pasakoja Irma.

Kukliai Irma nutylėjo, o gal pamiršo, kad ji per pastaruosius porą metų suvaidino pagrindinius vaidmenis jau keliuose mėgėjiško teatro spektakliuose („Mlečkos rožynai“, „Hipika“) ir kad puikiai jaučiasi ir didelėse rampų šviesa apšviestose scenose, ne tik kaimo pirkelėje. Tai kukliosios Malvinos bruožas: kokia scenoje, tokia ir gyvenime.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kantrybės išbandymas sesių vyrams

„Ar per tiek laiko vyrai namuose pastebi jumyse kokius nors pokyčius?“ – dar klausiu. „Mes įtraukėme ir vyrus, – kuo rimčiausiai pasakoja Irma. – Jie – didžiulė paspirtis ir pagalba, juk kilnoti sunkius medinius suolus, nešioti stalus – ne moters jėgoms. O kur dar grįžus namo visi namų ruošos darbai. Esame be galo dėkingos jiems už tai. Nors, nėra ko slėpti, vyrai norėtų daugiau laiko namie praleisti su savo žmonomis. Tačiau, matydami tokį užsidegimą ir pasimėgavimą, jie verčiau patys įsitraukia ir dažniau būna kartu, nei prieštarauja ar rodo nepasitenkinimą. Netgi Aušrelės vyras Arvydėlis, prieš 35 metus pasirinkęs linksmo būdo Aušrelę, šiandien jau sako, kad norėtų tokios kaip Malvina – ramesnės, tylesnės“, – dalijasi savo pamąstymais pašnekovės.

Projektas auga ir kinta

Irma ir Aušrelė pastebi, kad per ketverius metus projekto idėja nuo pirminės minties pasikeitė. „Pačios pirmosios edukacijos buvo rimtesnės, šviečiamojo pobūdžio, o dabar daugiau šviečiamoji, pramoginė ir įtraukianti veikla, masinanti kažką veikti, o ne tik stebėti. Gyvenimas pakoregavo, mums tereikėjo gerai įsiklausyti, įsijausti į žmones ir jų emocijas: išsprūsta vienas kitas žodelis ir tada pamatai, kad juos užkabino, ir ta pastaba lieka kitam kartui...“, – dėsto Aušrelė. „Ji yra improvizacijų meistrė ir tai „veža“, – teigia Irma. – Laiku pastebėti kada ir kokiu kampu pasukti pokalbį, nukreipti dėmesį į visai kitus dalykus, prisitaikyti prie situacijos – tai menas. O ji (Aušrelė) tai geba: vienu ypu perpranta žmones, kada būti kuklesnei, kada daugiau pasireikšti.“

Teigiamos emocijos – kaip vaistai

„Kaip pavadintumėt šį etapą ir savo veiklą?“ – pasiteirauju. „Etnokultūra gyvai, šiuolaikiškai, tarsi su laiko mašina deportuojamės atgal į praeitį, į XIX amžių. Kuo labiau žmonėms pavyksta įsitraukti į žaidimą, tuo jiems patiems įdomiau. Patys žmonės dalijasi savo emocijomis ir sako, kad tas dvi valandas pamiršta apie viską, – teigia Aušrelė. – O labiausiai įstrigęs komplimentas, kuris giliai sujaudino ir net sugraudino, anot Irmos, tai vienos jaunos, gražios moters ištarti žodžiai, kad visą tą laiką su mumis ji buvo tokia laiminga, tarsi per tas tris valandas mes išgydėme ją nuo vėžio.

Tai ko labiau žmonėms reikia: duonos ar žaidimų? Atsakymas – žaidimų, nors iš pradžių kai kas ir kuklinasi, priešinasi, bet atsisveikindami visada padėkoja, kad įtraukėm, pralinksminom, kad žmogus sugebėjo atsipalaiduoti, užsimiršti, sugrįžti į tikrąjį save.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Skaičiukai didėja

Štai ir priartėjau prie neišvengiamos dalies – statistikos. Smalsu, kas lankosi jau daugiau nei šimtmetį skaičiuojančioje trobelėje, kiek lankytojų trepseno jos asloje ir kiemelyje, kokių tautybių, pareigybių žmonėms sesės Katkutės spaudė rankas, mirksėjo savo akelėmis, kad suviliotų grįžti čia dar kartą.

„Per ketverius metus mūsų edukacijoje pabuvojo per 4 500 žmonių. Pirmą vasarą (edukacijos vyksta balandžio–spalio mėn.) mus aplankė 500, o antrą – jau 1 500 žmonių. Ir taip iki šiol. Srautai nemažėja, didžiuliai autobusai vos įsipaišo į siaurus kaimo keliukus, bet dar niekas nėra pasakęs, kad kažko čia trūksta, nes tai yra autentika, nuostabi gamta, o žmonės šią vietą pamilsta dėl ramybės ir prisiminimų apie savo vaikystę kaime, – dalijasi pašnekovės. – Matyt, jiems to reikia, kitaip nevažiuotų. Vieni ieško vietos fotosesijoms, kiti švenčia mergvakarius, bernvakarius, gimtadienius, netgi savo vestuves šventė jauni žmonės, kurie specialiai savo bobutėms ir močiutėms suorganizavo išskirtinę šventę.

Dar čia vyksta klasių, grupių susitikimai, giminių suvažiavimai, tad sakyti, jog Ažytėnuose tik linksmos edukacijos ir sočios degustacijos – negali.“

Didžiausią įspūdį Aušrelei padarė svečias iš Kongo Demokratinės Respublikos, nes pasitvirtino tiesa, jog bendrauti ir suprasti vieniems kitus galima ir nemokant užsienio kalbos. Tam yra gestai, mimikos, intonacijos, kūno kalba.

„Jį aprengėme kaip jaunikį, tad šį nuotykį vaikinas atsimins ilgai, – šypsosi Aušrelė. – Pas mus svečiavosi labai daug medikų, teisingumo sistemos atstovų, Seimo narių su šeimomis. Labiausiai mumis didžiuojasi, džiaugiasi, kaskart atvykę mus išbučiuoja tikrieji Mikalojaus Katkaus anūkai, atveža mums dovanų, nuotraukų, relikvijų, pavyzdžiui, tokių kaip padėkos raštas Mikalojaus Katkaus sūnui Jonui nuo prezidento Antano Smetonos. Mus sieja glaudus ryšys su visais tos giminės palikuonimis.

Atvyksta kaimo linksmybių pasiilgę pedagogai, kultūros sričių darbuotojai. Viešėjęs Kauno muzikinio teatro aktorius žavėjosi mūsų vaidyba, pavadino mus profesionalėmis. Pamalonino.

Taigi geografija labai plati, sunku net išvardinti, nes važiuoja iš visos Lietuvos. Ir netgi registruojantis žmonės jau prašo užrašyti į spektaklį arba vaidinimą, o ne į edukaciją. Tai aukštas įvertinimas ir jis mums labai patinka.“

Su didžiausiu malonumu sesės prisiminė Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos mokytojus, nes tai buvo pati linksmiausia kompanija, kokią tik pažinojo. Visi kartu juokėsi taip ilgai, kad pamiršo iš ko kilo tas juokas. „Man paskaudo žandikauliai, nebeturėjau jėgų juoktis“, – prisimena Irma.

Svečiai ir pasiginčija

„Tačiau mums visiškai vienodai, kas atvažiuoja, mes su visais elgiamės pagarbiai“, – teigia Irma. „O jus gerbia?“ – teiraujuosi. „Taip, tik kartais pastebime norą pasiginčyti, pasirodyti geriau žinančiais ir panašiai, todėl mes tai ir vadiname vaidinimu, nes iš visų situacijų gebame išeiti oriai ir su humoru“, – paaiškina.

„Dauguma galvoja, kad jie atsimena Lietuvos istoriją arba moka ją mintinai iš mokyklinių vadovėlių, o mes besiruošdamos perskaitėme daugybę knygų, straipsnių apie XIX a. vidurio Lietuvą. „Balanos gadynę“ skaičiau penkis kartus, – teigia Aušrelė. – Apie Lietuvą prie caro mažai žinoma. Tai laikotarpis pradedant 1852 metais, nuo Mikalojaus Katkaus gimimo, kai jis savo kalba aprašo viską, ką mena vaikas, kaip gyvena jo tėvai, kokia kalba buvo kalbama tuo metu, – su šiuo sakiniu pasikeitė Aušrelės intonacija, prislopęs balsas išdavė, kad ji papasakos kažką ypač svarbaus ir paslaptingo. Kaip žaviai žmogus nevaidindamas įeina į rolę. – Žmones glumina tai, kad jie nesupranta daugumos žodžių, nors Krakės turėtų būti Aukštaitija, tai ir tarmė aukštaitiška. Bet visa paslaptis ta, kad XIX a. visos Krakės priklausė Telšių vyskupijai, vadinasi, Žemaitijai. Todėl rubežiaus pakraščiai, tokie kaip Ažytėnai, neturėjo konkretumo, ėmė iš visų po truputį tiek papročių, tiek ir žodžių: liemenuotas švarkelis – nažutka, karvašius – kailis, baronas – žieminis paltukas.“

Vyrai nori vežtis namo

„Tai kokie tie lietuviai: linksmi, užsispyrę, šnekūs, valgūs, surūgėliai?“ – pasidomiu.

„Pirmiausia, tai jie nedrąsūs, nes paiso kitų nuomonės, bet palaipsniui išlaisvėja, jiems labai svarbus jų pačių įvaizdis kitų akyse. Vyresnieji pasakoja savo prisiminimus, dalija patarimus, kaip ir ką darydavo jų močiutės, – dėsto Aušrelė. – Vyrai nori mus vežtis su savimi namo, – rimtu veidu porina Irma. – Kartą moteris mane paleistuve išvadino, nes labai „supavydėjo“ savo vyro, priėmė mano dėmesį už rimtą pinigą, tik vėliau susiprato klydusi, – linksi galvą Aušrelė. – Net mano dukra norėtų švęsti savo tikras vestuves toje gryčioje, – pasidalina Irma. – Turime labai gerus kaimynus, Leną ir Viktorą Gaurilčikus, kurie kartais mums pagelbėja priimdami į savo sodybą, kurioje yra senas, autentiškas malūnas. Mes tai labai vertiname ir esame dėkingos.“

Vertybės išliko

Mano mintys nuolatos grįžta prie kaimo, senovinių papročių ir tradicijų. Įdomu, ar lietuviškos tradicijos gajos ir dabar, o gal jos jau po storu dulkių sluoksniu? Kalbant apie tradicijas, norisi pabrėžti, kad net prieš beveik 200 metų meilė ir ištikimybė buvo vertybė. Būtent dėl tos priežasties Malvina nenorėjo ištekėti už bet kurio kito, kaip tik už savo mylimojo, kuris buvo paimtas 25-iems metams į rekrūtus, caro kariuomenę. Ji ištikimai laukė išrinktojo. O Akvelina, patapusi situacijos įkaite, negalėjo tekėti, kol pirmiausiai neištekėjo jos vyresnėlė sesuo Malvina. Todėl visa, kas liko jos džiaugsmui, tai tik puoštis, leisti pinigus ir keliauti. Štai kokios buvo tada tradicijos ir vertybės.

Šiandien atsigręžiame ir į dar kitokias vertybes – sveiką maistą, gryną vandenį, švarų orą, visa tai, ką randame kaime. „Kaimo žmonės turi ramybę, bet į miestą važiuoja kultūros, o miesto žmonės kultūrą turi, bet važiuoja į kaimą ramybės ieškot, o tas kaimas, kuris pasilieka tik kaime, yra nykstantis kaimas, – dėsto mintis Aušrelė. – O kad kai kurie kaimo žmonės jau gėdijasi esą iš kaimo, kad jaunimas skuba save vadinti kauniečiais, vilniečiais vos tik įstoję ten mokytis, tai irgi tiesa, – pasakoja Aušrelė. – Aš turėjau daugybę galimybių gyventi mieste, bet pasirinkau kaimą, nes man reikia kiemo, žolės, basų kojų... Kaimas man – rytinė ramybė, namai. Turiu kaimynų, bet turiu ir mišką netoliese, todėl man kaimas yra ir praeitis, ir dabartis.“ „Ir man miestas – tikrai svetimas, ne mano erdvė, o kaimas – sava erdvė“, – pritaria Irma.

Tikroji vertybė yra mūsų kalba, lietuviškos šaknys nuo žemės, plūgo, norago... Apie lietuvaičius, grįžtančius gyventi į kaimą, norisi pasakyti taip: vieniems tai galbūt mada, turėti sodybą kaime, o kitiems – natūraliai augantis sąmoningumas, nes atnaujintų ir gyvybingų sodybų daugėja. Ateis laikas, kai kaime vėl klegės žąsys, po žolę lakstys basi vaikai, o vakarais skambės graudžios, bet tokios savos lietuvių liaudies dainos. Visa tai ne už kalnų.

Populiarumas galvos nesusuko

Kai žmogų parodo per televiziją arba parašo apie jį laikraščiuose, natūralu, kad jis tampa labiau žinomas visuomenėje. Todėl paklausiau, ar seses atpažįsta gatvėje?

„Ne, – atšovė Aušrelė, o Irma mintyse ramiai skaičiavo, kiek kartų ir kur buvo atpažinta. – Kokius tris kartus tai tikrai, parduotuvėje, pavyzdžiui. Kai užkalbina, iškart kalbu apie edukaciją, nesijaučiu nepatogiai.“

Ji taip ir nesužvaigždėjo. Nors galėjo. O priežastis paprasta: Akvelina ir Malvina jau populiarios visoje Lietuvoje, nes apie jas rašo laikraščiai, socialiniai tinklai, naujienų portalai. Jas filmuoja Lietuvos televizijos, rodo per laidas apie keliones po Lietuvą, pasakoja per radiją. Sesės Katkutės kviečiamos vesti didžiulius masinius renginius Rumšiškėse, tokius kaip Užgavėnės. Jau spėjo sudalyvauti Pakruojo dvaro naujos kavinės atidarymo šventėje, vedė šventes Josvainiuose, Radviliškyje, Birštone. Sesės Katkutės neatsisako dalyvauti ir tarptautiniuose projektuose, vasaros stovyklose užsieniečiams, o suomiai patys buvo atvykę į Ažytėnus su tarptautiniu projektu.

„Turime ir apdovanojimų: Krakių kultūros centras 2022 m. apdovanotas už sėkmingai įgyvendintą projektą „Krakių krašto kultūrinio ir kulinarinio paveldo išsaugojimas“ ir parengtą edukacinę programą „Kelias į marčias: išverptas, išaustas, išsvajotas“ bei „Žydų kaimynystėje 150 metų: kodėl „žydiškai“ reiškia „atvirkščiai“?“, – džiaugiasi Aušrelė ir Irma, 2023-iaisiais M. Romerio universitete apdovanotos aktyviausių Lietuvos bendruomenių konkurse „Bendruomenė – Švyturys 2022 – kelias į sėkmę“ kaip laureatės nominacijoje „Vietos bendruomenės sėkmės istorija“.

„Ažytėnų muziejuje turime ir tokį eksponatą – didžiulę senovinę Padėkos knygą, kurioje tušti liko tik du puslapiai. Niekada netikėjome, kad joje bus tiek daug padėkų prirašyta, o akcentuojama dažniausia padėka –  už Lietuvos tautinio paveldo puoselėjimą, papročių išsaugojimą bei perdavimą įdomia forma ir su humoru“, – didžiuojasi pašnekovės.

Drąsos reikia ne tik scenoje

„Jei grįžtumėt į projekto pradžią, ką darytumėt kitaip?“ – klausiu. „Labai sunki yra techninė dalis, susijusi su pasiruošimu, buitimi. Mums labai praverstų ne tik pagalba, bet ir paprasčiausias žmogiškas supratimas net ir smulkmenose“, – atsakingai renka žodžius Irma.

Abi niekada nesigailėjo, kad leidosi į šią avantiūrą, kad patikėjo kitais, o po to ir pačios savimi. Irmai projektas davė daug daugiau, nei pati tikėjosi: „Aš labai labai išdrąsėjau, pagarba žmogui iš mano pusės visada buvo ir bus, tik kartais jos pasigendu iš aplinkinių. Išmokau apsiginti ir neleisti savęs menkinti, jei tik to reikia.“ „O aš įgijau daugiau pasitikėjimo savimi, nes teisingai išsakyti komplimentai ir pripažinimas žinomų, svarių žmonių, verčia patikėti savo talentu. Tai įpareigoja niekada nenuleisti kartelės, o aš esu atsakinga ir labai pareiginga“, – atvirauja Aušrelė.

Sesių linkėjimas moterims

Ko sesės Katkutės palinkėtų lietuvėms moterims? „Leisti sau pabūti silpnoms, kad vyrai galėtų jomis pasirūpinti. O vyrams norėtųsi patarti: dažniau sakyti tokius gražius komplimentus savo moterims, kaip kad sako Akvelinai ir Malvinai“, – kalba pašnekovės.

Sau Aušrelė Sereikienė ir Irma Marčienė linki sveikatos ir išmokti pailsėti, kad išlaikytų sveiką pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio bei dar ilgai gyvuoti kartu su šiuo projektu. Tačiau paskutinis sakinys mane pribloškė. „Kad nepradėtumėm „chaltūrinti“, dirbti valdiškai, kad viskas būtų tikra ir nepavirstų šablonu“, – iš peties rėžė Aušrelė. „Ir neprarasti šilumos“, – pridūrė Irma.

Per visą mūsų pokalbį vis galvojau, kad kažko trūksta, ir tik vėliau supratau ko. Nebuvo tų linksmų juokelių, „šposų“, kuriais taip lengvai per edukacijas žongliruoja sesės Katkutės. Mūsų pokalbis labiau panašėjo į saulės spindulių glostomą, ramiai liūliuojantį rugių lauką, šalia kurio, šimtamečio ąžuolo pavėsyje, draugiškai šnekučiuojasi trys moterytės. Viskam savas laikas ir vieta, net ir „šposams“.

Autorius: Saulė KORSAKOVAITĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama