Justinas Malcius. Petras Bliūdžius: Rokiškio krašto muziejaus įkūrėjas

Justinas Malcius. Petras Bliūdžius: Rokiškio krašto muziejaus įkūrėjas...Šiemet minimos 125-osios Rokiškio krašto muziejaus įkūrėjo, ilgamečio Rokiškio gimnazijos mokytojo, Petro Bliūdžiaus gimimo metinės. P. Bliūdžius Rokiškio krašto kultūroje paliko didelį pėdsaką. Būtent jo iniciatyva Rokiškyje 1933 m. gegužės 1 d. atidarytas Rokiškio kraštotyros muziejus. Jis, būdamas muziejaus vedėju, rūpestingai ir su dideliu užsidegimu rūpinosi jo plėtra, eksponatų rinkimu ir jų pristatymu plačiajai visuomenei. Petras Bliūdžius gimė 1900 m. gegužės 16 d. Tarpučių kaime, Marijampolės raj., Juozo Bliūdžiaus ir Marijonos Katiliūtės šeimoje. P. Bliūdžiaus tėvui Juozui lietuvybės idėjos nebuvo svetimos. Jiedu kartu su broliu Povilu dalyvavo anticarinės „Sietyno“ organizacijos veikloje, platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Deja, bet P. Bliūdžiui tėvo pažinti geriau neteko – už lietuviškos spaudos platinimą jis buvo ištremtas į Sibirą, kur ir atgulė amžinojo poilsio XX a. pradžioje. P. Bliūdžius 1923 m. baigė Marijampolės valstybinę Rygiškių Jono gimnaziją. Baigęs gimnaziją nusprendė siekti mokytojo karjeros – įstojo į Marijampolės mokytojų seminarijos vasaros pedagoginius kursus. Aplinkybės lėmė, kad jaunuolis, baigęs mokslus, savo gimtinėje neužsibuvo ir persikėlė į Rokiškį, kuriame nuo 1923 m. rugsėjo 1 d. pradėjo dirbti geografijos mokytoju. Dirbdamas Rokiškio gimnazijoje susipažino su savo būsimąja žmona Akvilina Klebonaitę, kurią 1928 m. vedė. Su ja susilaukė 3 dukrų: Laimutės, Birutės ir Petrutės. Svarbu pasakyti, kad mokytojo specialybė P. Bliūdžiui imponavo. Jis buvo be galo paslaugi ir korektiška asmenybė, į savo mokomą dalyką nesunkiai sugebantis įtraukti mokinius. Tą patvirtina ir gimnazijos mokinių atsiminimai apie jį: „Bendraudavo su mokiniais, kaip su suaugusiais. Neatsimenu niekada jo supykusio. Net ir neišmokusiam pamokos padėdavo atsiminti pusiau žaidimu. [...] P. Bliūdžių mylėjome ir gerbėme, nes jis buvo humaniškas, ramus, švelnus. Geografijos pamokos buvo labai įdomios. [...]“. Nenuostabu, kad mokiniams jo mokymo būdas patiko, nes „Per geografijos pamokas P. Bliūdžius plėtė mūsų pasaulio pažinimą autentiškais kelionių po V. Europą įspūdžiais, jais tarsi papildydavo ne tik vadovėlį, bet ir mūsų lektūrą, skatino domėtis kelionių literatūra [...]“. Apie Rokiškio kraštotyros muziejaus steigimą minčių būta ir anksčiau. Jau 1924 metais P. Bliūdžius kartu su kitu Rokiškio gimnazijos mokytoju Juozu Petruliu svarstė apie kraštotyros muziejaus įkūrimą, tačiau planams tuo metu nebuvo lemta išsipildyti. Pirmieji konkretesni muziejaus kūrimo žingsniai buvo žengti 1932 m. spalio 26 d., kuomet Rokiškio kraštotyros draugijos steigiamajame susirinkime buvo nutarta suteikti patalpas būsimam muziejui. Kito susirinkimo, įvykusio gruodžio 2 d., metu buvo pranešta, kad eksponatai į muziejų jau yra renkami. Svarbu pažymėti, kad Rokiškio gimnazijoje P. Bliūdžiaus iniciatyva gimnazijoje buvo sukaupta nemaža dalis eksponatų, davusių pradžią muziejui: „[...] Aš atėjau į Rokiškio gimnaziją 1933 m. Čia iš karto mano dėmesį patraukė koridoriaus pasieniais įtaisyti stendai su akmeniniais kirvukais, verpstėmis, kryžiais, rūpintojėliais, margučiais, pinigėliais [...]“. Jau 1933 m. gegužės 1 d. Rokiškio kraštotyros muziejus atvėrė savo duris lankytojams. Jis buvo įsikūręs Vilniaus gatvėje 6 numeriu pažymėtame privačiame name. Tiesa, išnuomota buvo tik kambarys ir virtuvė, kurių bendras plotas buvo vos 25m2. Per pirmuosius muziejaus veiklos metus, buvo surinkta apie 360 eksponatų. Svarbu pasakyti, kad atsidariusiame muziejuje truko ne tik vietos, bet ir būtiniausių baldų eksponatų laikymui. Tačiau, nors ir muziejaus eksponatų pateikimas galėjo kam nors pasirodyti ne itin patrauklus, per pirmuosius metus jį aplankė net 1669 žmonės bei 37 ekskursijos. Tačiau muziejus minėtose patalpose ilgai neužsibuvo, nes jau 1933 m. pab. buvo perkeltas į nuošalesnes patalpas. Muziejaus reikmėms buvo suteiktas vos vienas kambarys, kuriame nebuvo įmanoma tinkamai sutalpinti visų saugomų eksponatų. Taip sutapo, kad panašiu metu iš Rokiškio išvyko tuometinis vedėjas Juozas Ruseckas, o į jo vietą buvo paskirtas Petras Bliūdžius. Spaudoje pasirodė lakoniška žinutė: „[...] Išvykus iš Rokiškio kraštotyros muziejaus organizatoriui p. Ruseckui, muziejus sustojo progresavęs ir visiškai nebeprieinamas lankytojams. Tokia svarbi kultūros įstaiga nebeturėtų Rokišky sunykti [...]“. Tačiau išlikę istoriniai šaltiniai liudija priešingai. P. Bliūdžius be galo rūpinosi muziejumi ir eksponatų rinkimu. Jis savo motociklu išvažinėjo visą Rokiškio apskritį rinkdamas etnografinius eksponatus. 1934 m. pavasarį Rokiškio kraštotyros draugijos visuotinio susirinkimo metu P. Bliūdžius pristatė niuansus susijusius su muziejaus veikla. Muziejaus fondai buvo pildomi naujais eksponatais, tačiau patalpos buvo per ankštos tinkamai viską eksponuoti, todėl muziejus lankytojams buvo neprieinamas iki tol, kol persikels į tinkamesnes erdves. Jau 1935 m. rugsėjo 1 d. muziejus persikėlė į naujas, labiau jo paskirtį atliepiančias patalpas miesto centre ir vėl atvėrė duris lankytojams. Perkėlus muziejų, P. Bliūdžius iš karto ėmėsi metodiškai tvarkyti muziejuje saugomus eksponatus. Tačiau, palyginti, spartus eksponatų rinkimas lėmė, kad ir šių patalpų muziejui nebeužteko. Jau 1937 m. gegužės 26 d. P. Bliūdžius kreipėsi į Rokiškio apskrities valdybą su prašymu suteikti papildomas patalpas esančias šalia muziejaus. Pažymima, kad greitu metu planuojama muziejaus fondus papildyti masiškesniais eksponatais, kuriuos norėta įsigyti ir anksčiau, bet dėl patalpų netinkamumo to padaryti nebuvo įmanoma. Be to, pažymima, kad yra numatyta aplankyti per 100 rajono vietų ir taip surinkti naujų vertingų eksponatų muziejui. Bliūdžiaus prašymas buvo patenkintas – muziejaus reikmėms suteikti 2 papildomi kambariai. Peržvelgus periodinę spaudą, galima teigti, kad muziejus buvo iš ties aktyviai lankomas interesantų ir sulaukdavęs pozityvių atsiliepimų. Nuo 1936 m. vasario mėn. iki 1937 m. balandžio mėn. muziejų aplankė apie 2500 lankytojų. Tiesa, lankytojų skaičius, tikriausiai, būtų buvęs didesnis, nes „[...] muziejus atdaras lankytojams kasdien nuo 10 iki 12 val., o sekmadieniais nuo 15–18 val. [...]“. Toks muziejaus darbo laikas ne mažai daliai lankytojų nebuvo patogus. Spaudoje galima rasti ne vieną žinutę, kad lankytojai negalėdavo patekti į muziejų. Tiesa, ši problema buvo išspręsta – muziejui buvo paskirti keli žmonės, kurie priimdavo lankytojus, supažindavo juos su saugomais eksponatais. Kaip jau minėta, P. Bliūdžius aktyviai važinėjo po Rokiškio apskritį ieškodamas naujų eksponatų muziejui. Apie 1935–1936 m. jis apsilankė pas mokytojos Elenos Nakutytės-Butkevičienės tėvą Jurgį Nakutį gyvenantį Salų valsčiuje. Pastarasis entuziastingai rinko įvairius daiktus, menančius krašto praeitį. Po judviejų pažinties, J. Nakutis itin pagarbiai atsiliepdavo apie P. Bliūdžių, teigdamas, kad Lietuvai reikia daugiau tokių atsidavusių žmonių. P. Bliūdžius, dirbdamas mokytoju, skatino gimnazistus domėtis, puoselėti bei saugoti savo krašto kultūrą ir jos vertybes. Vienos pamokos metu mokinys atnešė keistą beržo šaknį su dideliu gumbu, kaip unikalų krašto floros eksponatą – P. Bliūdžius už tai jam įrašė penketą, taip skatindamas elgtis ir kitus moksleivius. L. Bliūdžiūtė prisimena, kaip tėvas „[...] pasitelkęs gimnazistus, vaikščiodavo po Rokiškio apylinkes, rinkdamas visokias senienas: kirvukus, smūtkelius, medinius indus, šaukštus ir kt. Ne kartą po pamokų, ilgai užtrukę, grįždavo pavakary žvėriškai išalkę, bet patenkinti geru laimikiu“. Švietimo ministerija, siekdama gerinti ugdymo kokybę gimnazijose, griežtino mokslo cenzo reikalavimus mokytojams. Mokytojams, neatitinkantiems nustatytų kriterijų, grėsė perkėlimas dirbti į pradžios mokyklas. Taip jau nutiko, kad visi šie pokyčiai palietė ir reikalavimų dirbti gimnazijoje neatitinkantį P. Bliūdžių, kuris buvo informuotas, kad nuo 1936 m. rugsėjo 1 d. bus perkeltas dirbti į pradžios mokyklą. P. Bliūdžius, kaip jau minėta, buvo darbui atsidavusi asmenybė. Natūralu, kad toks sprendimas sukėlė aplinkinių nepasitenkinimą – P. Bliūdžių ginti stojo Rokiškio apskrities valdyba, tėvų komitetas ir gimnazijos direktorius. Pastarasis, gavęs Švietimo ministerijos raštą dėl planų perkelti P. Bliūdžių į pradžios mokyklą, pateikė jo charakteristiką ir prašymą jį palikti dirbti gimnazijoje: „[...] Mokytojas P. Bliūdžius turi vidurinės mokyklos mokytojo cenzą ir mokytojo darbą dirba 13 metų. Per visą tą laiką moko geografijos. Žinioms pagilinti lankė užsienius, aukštesniųjų mokyklų geografijos ir istorijos vasaros mokytojų kursus; iš viso rodė ir rodo didelio pažangumo rūpestį [...]“. Toliau, be minėtųjų aspektų, yra pabrėžiama, kad „[...] jis pavyzdingai sutvarkė ir veda kraštotyros muziejų, gimnazijos knygyną, mokinių kooperatyvą ir, apskritai, yra labai sunkiai pamainomas, gimnazijai naudingas mokytojas [...]“. Tėvų komiteto raštas dėl P. Bliūdžiaus buvo lakoniškesnis, tačiau pozityvus: „[...] Mes, mokinių tėvai [...] pažinom jį kaip rūpestingą ir stropų mokytoją, taip pat ir gerą mūsų vaikų auklėtoją. P. Bliūdžius daug darbo ir sielos yra įdėjęs į gimnazijos darbus [...]“. Visgi, bendrai visų pastangomis, Švietimo ministras atsižvelgė į išdėstytus argumentus ir sutiko P. Bliūdžių palikti gimnazijos mokytoju, tačiau tik vieneriems mokslo metams. 1937 m. į svarstymus dėl P. Bliūdžiaus likimo gimnazijoje įsitraukė Rokiškio apskrities valdyba. 1938 m. Rokiškio kraštotyros muziejus augo toliau – Švietimo ministerija pradėjo finansuoti muziejų, tai suteikė galimybę muziejui nusipirkti retesnių eksponatų. Iš 1939 m. Rokiškio kraštotyros muziejaus ataskaitos matoma, kad P. Bliūdžiaus iniciatyva buvo nuveikta iš ties daug. Muziejuje įrengta priešistorinė ekspozicija, vykdytos ekspedicijos po Svėdasų, Kamajų ir Jūžintų valsčius, fotografuotos kapinės bei įvairūs kultūros paminklai. Ataskaitoje P. Bliūdžius pažymi, kad, deja, bet 1939 m. žmonių papročiai ir apeigos aprašinėjamos nebuvo. Be to, nupirkta 15 eksponatų, kita dalis gauti nemokamai. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, muziejus iš savo patalpų, esančių Nepriklausomybės aikštėje buvo priverstas išsikelti. Kaip tik tuo metu iš Rokiškio dvaro pasitraukė grafai Pšezdzieckiai, todėl buvo priimtas sprendimas muziejų perkelti į dvaro rūmus. Vladas Paukšta liepos 25 d. kreipėsi į Vytauto Didžiojo Kultūros muziejų Kaune dėl Rokiškio dvaro rūmų globos, teigdamas, kad visos vertybės esančios dvare gali sunykti. Kultūros departamentas suteikė leidimą į dvaro rūmus perkelti Rokiškio kraštotyros muziejų. Visą rugpjūčio mėnesį Rokiškio dvaro rūmuose buvo vežamos, kaupiamos ir inventorizuojamos vertybės. Rokiškio dvaro rūmuose buvo suregistruota apie 250 įvairių vertybių. Tiesa, jos buvo registruojamos ir kituose apskrities dvaruose, o dalis vertybių turėjo būti atvežta į Rokiškio dvarą. Rokiškio kraštotyros muziejui Rokiškio dvaro rūmuose buvo suteikta 16 kambarių. Tačiau, dar nespėjus įrengti ekspozicijos, Raudonosios armijos atstovai pareikalavo atiduoti kelis kambarius ir iš suteiktų 16 liko tik 10. Reikėjo įdėti daug darbo ir pastangų, kol viskas buvo sutvarkyta. Pagaliau, viską sutvarkius, 1940 m. rugsėjo 15 d., muziejus atvėrė duris lankytojams. Lankytojų skaičius per pirmąją atidarymo dieną buvo iš ties įspūdingas – jį aplankė apie 1000 žmonių. O iš viso nuo atidarymo iki metu pabaigos muziejus sulaukė 7682 lankytojų. Tačiau Raudonoji armija pareikalavo jos reikmėms atiduoti daugiau patalpų – muziejui buvo paliktos vos kelios patalpos.

Autorius: Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centras

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama