Irena Varnienė. Poezija- Dianos Glemžaitės sielos veidrodis

Irena Varnienė. Poezija- Dianos Glemžaitės sielos veidrodis...Katastrofų laikotarpio garsiausi poetai yra Antanas Miškinis, Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas ir 1926-ųjų gruodį Zarasų rajone, Degučių kaime, gimusi Diana Glemžaitė. Augo ji Vebriūnuose netoli Šiaulių, nes girininkas tėvelis buvo dažnai perkeliamas į vis kitą vietą. Dvejus metus gyveno Palėvenėlės dvare, o nuo 1935-ųjų - Panemunyje, pradinę mokyklą baigė Pandėlyje, vėliau mokėsi Rokiškio ir Kupiškio gimnazijose, kur ir atsiskleidė jos pomėgis kurti eiles ir piešti. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Diana atsisakė su dėdės Jono Glemžos šeima trauktis į Vakarus, įstojo į Kauno Universitetą studijuoti literatūros, papildomai lankė paskaitas ir Kauno taikomosios dailės institute. 1944-aisiais metais, į Lietuvą grįžus sovietams, Dianos tėvas Mykolas Glemža buvo apkaltintas už tariamą ryšį su partizanais ir išvežtas į Komijos lagerį. Dianos motiną su mažaisiais broliukais ir seserimi į Sibirą gyvuliniame vagone ištrėmė 1948-aisiais. Jausdama, kad saugumiečių nepaleidžiama iš akių, Diana 1947-ųjų pavasarį nutraukė studijas ir grįžo į gimtinę, čia ištekėjo už partizano Juozo Bulovo, slapyvardžiais Iksas ir Nežinomasis, įsiliejo į aktyvią partizaninę kovą ir pasirinko su vyru gyventi miške, bunkeryje. Kitos pastogės ji jau ir nebeturėjo. Po metų jauna partizanų šeima susilaukė pirmagimės dukrelės. Deja, ji gimė negyva. Diana įkrito į neperbrendamą skausmo upę, kruviną, paženklintą daugybe praradimų, nuolatinio slapstymosi nuo okupantų ir jiems kolaboruojančių kaimynų. 1948-ųjų lapkričio keturioliktąją Plunksnočių miško bunkeryje, pusiaukelyje tarp Žiobiškio ir Juodupės, partizanai buvo išduoti išgamos A. Lužos, slapyvardžiu Maskva. Šis enkavėdistas susprogdino žeminę su šešiais joje buvusiais partizanais. Tąkart žuvo ir miško sesė, poetė, dailininkė Diana Glemžaitė kartu su vyru Juozu Bulovu – Iksu, Nežinomuoju. Iki šiol nežinoma, kur buvo užkasti jų išniekinti kūnai, kur dūla jų kaulai. Tik 1994-aisiais Mokslo ir enciklopedijų leidykla (Vilniuje) išleido Dianos Glemžaitės poezijos knygą “MES MOKĖSIM NUMIRT”, sudarytą iš 195 eilėraščių, užrašytų į kelis mokyklinius sąsiuvinius, blanknotėlius, kuriuos išsaugojo ją pažinoję žmonės, giminės. Knygos antraštė patvirtina kovotojų geležinę valią grumtis iki paskutinės kulkos, nepasiduoti gyviems, neišduoti nei kovos bendražygių, nei Laisvės idėjos. TIK IŠ MEILĖS Pagrindinis rinkinio “Mes mokėsim numirt” motyvas, be abejo, yra MEILĖ. Begalinė meilė gimtinei, Tėvynei, šeimos nariams ir brangiausiam žmogui, ypač tada, kai okupantas išdrasko Glemžų šeimyną, nubloškia artimuosius į šaltąjį Sibirą, kai lieka vienintelė atrama – širdies draugas, vyras Juozas Bulovas. Partizanų meilė dramatiška dėl komplikuotų situacijų, negailestingai sugriautų likimų ir svajų, dėl svetimojo įsikišimo. Eilėraštyje “NEŽINOMAJAM I” ir laikas, ir erdvė persmelkti šalia tvyrančio nerimo. Kuriamas vakaro vaizdinys kupinas nežinios: “O miglos klostos, supasi ant upės, ant laukų”, nors fiziškai mylimasis arti: Tu tiktai žvelgi į mano veidą <…>, ant peties juntu aš Tavo ranką Ir tavo žingsnį išgirstu šalia savęs. Todėl subjektas tą akimirką jaučiasi ramus: Man norisi svajoti apie miestą, toli esantį – taip didelį ir trankų, Nerūpestingas šypsenas ir muzika pripildytas gatves. Man norisi svajot tada apie mažytį kambarėlį… Kai židiny giliam plevena traškanti liepsna. Ir išgirsti prašymą: “- Niekur jau nebeik iš šių namų…”, kad pasijustum laimingas. Emocinis išgyvenimas greitai kinta, trumpam neviltis dėl realios padėties užgožia viltį: O svetimtaučių piktos kojos Išmindžiojo laukus. Retorinis klausimas: Kada sulauksim tikro ryto, O broliai mylimi! – nuskamba kaip nekantra, beviltiškumas, kaip atodūsis, rūpestis, gėla dėl kasdien žūstančių kovos brolių, dėl sušaudytųjų, priešo sutryptų svajonių. (“Tu prisimink”)

Autorius: Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centras

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama