Jubiliejinis pėsčiųjų žygis – tradicija, išbandymas ir savęs pažinimas

Jubiliejinis pėsčiųjų žygis – tradicija, išbandymas ir savęs pažinimas. Į jubiliejinį žygį Mažeikiai–Pakutuvėnai susiruošė per trisdešimt jo dalyvių. Vasaros sezoną Žemaitijos skautai užbaigė jau 20 metų rengiamu žygiu, kurio maršrutas driekėsi nuo Mažeikių miesto senųjų kapinių iki Pakutuvėnų „Susitaikinimo sodybos“ Plungės rajone. Orientavosi į bekelę  Keturių dienų žygio pradžia kiekvienais metais yra ta pati, tačiau žygiavimo maršrutas keičiamas. Visuose žygiuose dalyvavęs ir juos organizuojantis skautininkas, skautas vytis Giedrius Girdvainis „Santarvei“ sakė, kad šiais jubiliejiniais metais buvo nuspręsta daugiau žygiuoti bekele: pievomis, miškais, kukurūzų laukais, ir kuo mažiau – keliais. Žygio pusiaukelė. Nors kelias nelepino, geros nuotaikos tai negadino. „Toks žygiavimas turėjo ir savo pliusų, ir minusų. Pliusas buvo tai, kad žygeiviai pamatė tokių vietų, kurias žmonės retai lanko, gražiausių gamtos vaizdų.  Minusas – teko susidurti su kliūtimis, pavyzdžiui, aptvertais laukais, vietovėmis, tankiai apaugusiomis medžiais ir krūmais. Tokius objektus tenka apeiti, ir susidaro papildomi kilometrai. Tai vargina. Tarp žygeivių buvo vaikinas, kuris jau po pirmos dienos nebegalėjo eiti toliau, keli žygį nutraukė jam įpusėjus.“ Prieš žygį sudaromi du maršrutai: optimistinis, kur daugiau bekelės, ir patogesnis, kur lengviau. Šiemet, atsižvelgus į žygeivių savijautą bei emocinę būseną, ketvirtos dienos pabaigoje maršrutas buvo sutrumpintas, nutarta eiti keliu, tad iki planuoto 100 kilometrų pritrūko trijų. Žygiuose gimsta tradicijos Į jubiliejinį žygį šiemet išėjo apie trys dešimtys žmonių. Jauniausiam žygeiviui iki trylikos metų trūko kelių savaičių. Žemaitijos skautų organizacija jubiliejinio žygio pagrindinio maršruto nekeičia: pirmą naktį žygeiviai praleidžia Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų parapijos namuose, antrą – Plateliuose, Reginos Skridailienės kaimo turizmo sodyboje „Ramybės šaltinis“, trečią – Šateikių kultūros centre, o paskutinės žygio nakvynės metu kojas ilsina ir įspūdžiais dalijasi Pakutuvėnų „Susitaikinimo sodyboje“. 20-ojo žygio į Pakutuvėnus maršrutas šiais metais driekėsi ir laukais, ir miškais. Ir šiais metais buvo žygeivių, kurie šį iššūkį priima jau trečią, ketvirtą ar net penktą kartą. Gimė tradicija, kad pažymimi tie, kurie į jį išsiruošia pirmąkart. Jų šiais metais buvo keli, tad, antrą žygio dieną keliautojams sustojus ratu, „naujokams“ buvo paruošti gėrimai: saldus ir rūgštus, pagardintas druska ir pipirais. Pasak G. Girdvainio, ši tradicija simbolizuoja, kad kelionėje, kaip ir gyvenime, susiduri tiek su maloniais, tiek su nemaloniais dalykais, bet kartu tai užgrūdina tave kaip asmenybę. Pats žygis – nuotykis Prieš žygį jo dalyviai buvo informuoti, kad pusryčius, pietus ir vakarienę teks gamintis patiems, tai problemų nesukėlė. Plateliuose tam tiko sodybos virtuvė, Šateikiuose vakarienę gaminosi pas svetingus žmones, jų namuose. Žygio metu dažniausiai buvo ruošiami tik pietūs – ant laužo, be patogumų. Jų, pasak žygio vadovo,   ir nereikėjo, nes svarbiausia buvo greitai ir sočiai pavalgyti, daug laiko skirti maistui gaminti – per didelė prabanga. Žygeiviai mėgavosi troškiniu su dešrelėmis, plovu, grikių koše. Atsižvelgta į tai, kad keliautojams reikia lengvai virškinamo, skrandžio neapkraunančio maisto. Tradicinė paskutinės žygio dienos užduotis – užnešti merginas į kalną. Ypatingų nuotykių kelionėje, anot G. Girdvainio, nebuvo. Tik prie Sedos žygeiviai atsirėmė į stručių aptvarą, kaip vėliau paaiškėjo, jie praėjo pro čia įrengtą „Gyvūnėlių ūkį“. Einant bekele prabėgo viena kita stirna, keliautojams buvo smagu – juk žygis yra nuotykis. Surinkta stipri komanda Tradiciniai pėsčiųjų žygiai, kaip ir žygis Klaipėdos sukilėlių keliais ar Partizanų kovos keliais, tęsiami. G. Girdvainis įsitikinęs: tradicija neužges, nes jau yra suburta stipri skautų organizacinė komanda. Pietūs buvo gaminami greitai ir paprastai, šį kartą visi maitinsis troškiniu su dešrelėmis. Žygeiviai įsitikino – trumpomis atokvėpio akimirkomisbūtina pailsinti raumenis… Vasaros sezono žygiai baigėsi, toliau draugovėse vyks rudens žygiai. Numatytas ir tradicinis Žemaitijos skautų organizacijos žygis „Brisk“ apie Plinkšių ežerą, lapkričio 1-ąją – žygis partizanų takais, juo siekiama įamžinti laisvės kovotojų atminimą. Paklaustas, kas traukia žygeivius į tokią kelionę, G. Girdvainis įvardijo kelis aspektus: pirmasis – dėl sveikatos, dėl patiriamų įspūdžių, dėl patirties, kurios įgyjama žygių metu ir galima ja pasidalyti su aplinkiniais. Antra – kiekvienas žygyje dalyvaujantis skautas kelia sau individualių tikslų. Žygiuodamas ketvirtą ar penktą kartą jis nori patirti tai, ko galbūt nepavyko per pirmą ir antrą žygį, ir sau įrodyti, kad gali įveikti bet kokius sunkumus. Yra ir tokių, kas žygiuoja dėl draugų, dėl patiriamų nuotykių ir dėl naujų pažinčių.„Ir tai yra šaunu“, – apibendrino žygio organizatorius.  Nuotr. iš organizatorių archyvo

Autorius: Santarvės laikraštis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama