Baltijos kelio bėgime dalyvavusi mažeikiškė įvykdė visus savo siekius

Baltijos kelio bėgime dalyvavusi mažeikiškė įvykdė visus savo siekius. Sandra Mitkevičienė Baltijos kelio estafetės bėgime įveikė daugiau kaip 166 kilometrus. Pagerbiant Baltijos kelią, trisdešimt ketvirtą kartą vyko estafetinis bėgimas nuo Vilniaus iki Talino.Jame dalyvavusi mažeikiškė Sandra Mitkevičienė sakė: šiuo bėgimu ji norėjo pažymėti mūsų visų laisvės siekį. Bėgimas – pagarbos išraiška Rugpjūčio 22-osios rytą 36 estafetės dalyviai iš Katedros aikštės buvo iškilmingai išlydėti į maždaug 680 km kelią nuo Vilniaus iki Talino. Antstolės padėjėja dirbanti mažeikiškė S. Mitkevičienė, bėgime dalyvavusi antrą kartą, „Santarvei“ sakė, kad šiemet jos siekis buvo surinkti pakankamai kilometrų, o noras – viršyti praėjusių metų maksimumą, kai ji nubėgo 120,2 kilometro. „Baltijos kelias – išskirtinis reiškinys, simbolis. Tad mūsų bėgimu norėjosi skleisti žinią, jog laisvė nėra duotybė ar savaime ateinanti būsena. Ji yra iškovota, ją reikia saugoti, puoselėti ir ginti, negalima jos pamiršti. Kiekvienas pasirenkame būdą išreikšti savo pagarbą Tėvynei, laisvei, žmonėms, kritusiems už ją. Aš pasirinkau bėgimą“, – kalbėjo mažeikiškė. Distanciją įveikė visi estafetės dalyviai. Prie šio bėgimo įvairiose vietose prisijungdavo šiai idėjai pagarbą išreiškiantys žmonės, jie palydėdavo dalyvius bėgdami kelis ar keliolika kilometrų ir pasitraukdavo. Naktimis estafetės dalyviai nebėgo, buvo numatytos trys nakvynės vietos: Pasvalyje, Valmieroje (Latvija) ir Raploje (Estija). Šeštą ryto bėgikai keldavosi, o jau septintą valandą pirma komanda išskubėdavo į kelią. Visur pasitiko su iškilmėmis Lietuvoje bėgimo dalyviams, kurie tuo metu nebėgo trasoje, ne kartą teko sustoti: Širvintose, Ukmergėje, Panevėžyje ir dar keliose vietovėse jie buvo sutinkami su programomis, muzika,  vaišėmis. Mažeikiškė pasakojo, kad visą kelią estafetės dalyviai buvo sotūs.  Bėgimo dalyviai ilgiau užtruko Rygoje. Eisena senamiesčio gatvėmis prie Laisvės paminklo. Latvijoje juos panašiai sutikdavo nedidelių gyvenviečių bendruomenės. Išskirtinis kelių valandų sustojimas buvo Rygoje, prie Laisvės paminklo. „Per senamiestį su vėliavomis žygiavome prie paminklo, kur mus pasitiko gausi Latvijos lietuvių bendruomenė. Jie labai norėjo bendrauti, dalijosi savo istorijomis, kaip stovėjo Baltijos kelyje. Ir pats renginys griebė už širdies: buvo sugrotas Baltijos kelio himnas, po to giedojome valstybinius himnus“, – sakė S. Mitkevičienė. Estijoje, kur bėgikus pasitiko itin lietingas oras, mažeikiškei įstrigo sutikimas viename miestelyje – visi stovėjo susikibę rankomis, buvo sustatyti automobiliai, ant jų stogų užlipę žmonės mojavo vėliavomis, grojo Baltijos kelio himnas. „Visa tai užkūrė mus emociškai ir parodė, kad Baltijos kelio tradicija neužmirštama, kad jos laikomasi“, – apibendrino „Santarvės“ pašnekovė. Patys fiksavo nubėgtus kilometrus Bėgikė papasakojo ir apie estafetinio bėgimo kasdienybę. Buvo sudarytos 8 komandos, kurios keisdavosi. Jos bėgo įvairias distancijas – nuo šešių iki dvylikos kilometrų. Savo kelią užbaigusius bėgikus surinkdavo lydintis autobusas. „Su savo komanda išbėgi, užsirašai kilometražą, įlipi į autobusą ir viduje sau sakai: nebegaliu. Tačiau po valandėlės poilsio vėl „užsikuri“, vėl iš kažkur atsiranda to bėgimo jausmo, ryžto. Tad vėl lipi iš autobuso ir prisijungi prie kitos komandos, vėl bėgi kelis kilometrus. Visi turėjome išmaniuosius laikrodžius, kurie ir fiksavo mūsų nubėgtą kelią“, – pasakojo bėgikė. Sudėtingiausia kelio atkarpa buvo Estijoje – ten visą laiką lijo, bėgikai kiaurai peršlapo. Pakelės siauros, bėgta jau nežiūrint, ar po kojomis – balos... Gerai, kad buvo pasiimta nemažai pakaitinių drabužių. Estafetinis bėgimas truko pusketvirtos paros. Jis baigėsi Taline, prie Estijos parlamento. Čia visus pagerbė parlamento pirmininko pavaduotojas Arvo Aller, už išlaikomą bėgimo tradiciją padėkojo Lietuvos ambasadorė Estijoje Gitana Skripkaitė. Po pagerbimo iškilmių bėgimo dalyviai sėdo į autobusą ir išvyko namo. Bėgimas – ne tik laisvalaikio pomėgis Mažeikiškė viršijo savo lūkesčius – nepaisydama kojų skausmo, lietaus ji nubėgo 166,34 kilometro. Kalbėdama su „Santarve“ S. Mitkevičienė akcentavo: pirmyn ją vedė vaikų, artimųjų, visos antstolių bendruomenės palaikymas. Žmonės sekė jos kilometrus, todėl moteris jautė atsakomybę ir tikėjo, kad nenuvils. „Iš tiesų tai – tik skaičiai. Kiekvienu mano žingsniu, metru, kilometru buvo išreikštas dėkingumas už mūsų laisvę. Juos skyriau žmonių, kovojusių už ją, atminimui. Tai ir buvo didžiausias mano motyvatorius“, – tvirtino estafetinio bėgimo dalyvė. S. Mitkevičienei bėgimas – tai hobis po darbo įtampai nuimti, fizinis krūvis, be kurio ji neįsivaizduoja laisvalaikio. Prieš antrą bėgimą mažeikiškė jau žinojo, kas laukia. Tad, likus iki jo dviem mėnesiams, pasiruošimą suintensyvino: bėgdavo ir rytą, ir vakare, pasidarė grafiką, kad liktų laiko nueiti į sporto salę – sustiprinti ištvermę. Kiti bėgimu stiprina sveikatą, o mažeikiškė siekia rezultatų, ruošiasi varžyboms. Šiuo metu didesnio projekto nėra, numatyta dalyvauti pavieniuose bėgimuose. S. Mitkevičienė planavo dalyvauti Baltijos šalių lengvosios atletikos čempionate, bet suprato, kad nespės atstatyti jėgų po šio estafetinio bėgimo, ir tokios minties atsisakė. Ji rugsėjo pabaigoje planuoja dalyvauti OCR – ištvermės sporto varžybose Latvijoje. Jų dalyviai turi įveikti distanciją, kurioje – įvairios kliūtys: sienos, virvės, purvas, kt. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Autorius: Santarvės laikraštis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama