MRF Turinio bankas MRF Turinio bankas
Prisijungti
Pagrindinis
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Privatumo politika DUK
Regioninės žiniasklaidos projektai • 2025.09.02 13:07

Camino de Santiago – kelias apie žmones ir jų gerumą

Plungė
Plungė

Turinį įkėlė

Camino de Santiago – kelias apie žmones ir jų gerumą
Your browser does not support the audio element.
Camino de Santiago – kelias apie žmones ir jų gerumą.   Šv. Jokūbo kelias (isp. Camino de Santiago) – tai katalikų piligriminis kelias į Kompostelos Santjago katedrą, kur saugomi Apaštalo Jokūbo palaikai. Šis kelias žinomas nuo viduramžių (XI a.), o 1993 m. Šv. Jokūbo kelias įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Šv. Jokūbo keliu jau trečią kartą ėjo Mažeikių Gabijos gimnazijos mokytojos istorikės Vida Valančienė ir Daiva Narmontienė. Šią vasarą jos įveikė seniausią ir kone sunkiausią Šv. Jokūbo kelio atkarpą Ispanijoje – CaminoPrimitivo (313 km). Pašnekovės sutiko apie savo kelionę papasakoti „Santarvės“ skaitytojams tik dėl to, kad paskatintų žmones įveikti savo abejones, baimes, įkvėptų keisti ir keistis, žengti, pasiryžti, suprasti, ką gali žmogus, įveikęs save. Piligrimų kelias – labai asmeniškas, ir kiekvienas jį nueina savaip. Praktinių patarimų čia nebus – jie internete ir knygose.   Esate žygeivės. Daug trasų įveikėte kartu ir atskirai. Kodėl patraukėte šv. Jokūbo keliu? Vida (V.) Viskas prasideda nuo minties, kuri neduoda ramybės. Kažkada visai netyčia pataikiau į susitikimą bibliotekoje, kur žmogus dalijosi įspūdžiais apie Šv. Jokūbo kelią. Taip suintrigavo, kad minties nepaleidau gal 7–8 metus. Domėjausi, ieškojau informacijos, puoselėjau viltį. Daiva (D.) O aš gavau iš Vidos knygą, ten buvo žurnalistinis merginos pasakojimas: kur ėjo, ką matė. Viskas, ką skaičiau, pasirodė neįmanomas dalykas: eina viena pati, kalbos barjeras, svetimas kraštas. Taigi mintis, kad norėtųsi į Camino de Santiago,atrodė kaip tolima ateitis. Bet Videlė pasakė: „Mano metai laukti neleidžia.“ Be to, pro mano sesers sodybą eina CaminoLituano ir nuolat matau piligrimų kelio nuorodą – rodyklę ir kriauklę. Tad netrukome apsispręsti.   Teigiama, jog Šv. Jokūbo kelias yra neapibrėžtas, turi daug atšakų. Kaip jūs rinkotės maršrutą? Pirmiausia nusprendėme eiti Lietuvoje. Išsirinkome 100 km atkarpą nuo Burbiškių iki Kėdainių, užsisakėme piligrimų pasus ir išėjome trims dienoms. Pamatėme, kad nesunku. Vasara. Rugpjūtis. Mano siekį eiti caminopastiprino CaminoLituanosezono pradžia, kai ėjome pirmą kartą iš Pikelių Telšių link. Tada eina daugiau žmonių. Pakalbinome prieš mus ėjusią moterį. Ji papasakojo, kad dukart jau buvo Ispanijoje, Šv. Jokūbo kelyje. Ji sakė: „Praradau darbą, turiu laiko – noriu ir važiuoju. Taigi, perkat bilietus ir skrendat. O ten viskas bus aišku.“ Sutikome mergaitę sugipsuota ranka – ji Lietuvoje camino ėjo ką tik grįžusi iš Ispanijos ir įveikusi kelią nuo Porto iki Santjago de Kompostelos. Įsivaizdavau, kad atstumą ir karštį gali įveikti tik ypatingi, sportiški žmonės. Bet supratau, kad juo gali eiti kiekvienas. Tai pernai įveikėme kelią nuo Porto iki Santjago de Kompostelos. O šiemet ryžomės eiti sudėtingiausiu keliu Camino Primitivo.   Piligrimų kelias – tai dvasinio apsivalymo, savęs apmąstymo kelias, nors XXI a. diktuoja ir kitokius tikslus: sustiprėti fiziškai, įrodyti, kad gali nueiti, pabendrauti su žmonėmis, skaičiuoti nueitus kilometrus ir kt. Kokių tikslų turėjote jūs? (po ilgokos pauzės). Jeigu nori pasivaikščioti, gali eiti į pavenčius ar kur kitur. Jeigu išsiruoši į piligrimų kelią, tai susiję su dvasiniais dalykais. Juk eini ten, kur Apaštalo Jokūbo palaikai, į tokią vietą nešiesi mintį, kam tu tą kelią skiri, kodėl eini. Šiemet turėjau labai jautrų tikslą, apie kurį nekalbėsiu. Pernai buvo padėkos kelias už man duotą gyvenimą, padėka už tai, kaip gyvenu, kas vyksta mano gyvenime. Tai buvo džiugesio kelias. Pernai turėjau labai aiškų tikslą – už taiką, kad nebūtų karo. Ukrainos karas – žiaurus pavyzdys. Norėjau, kad Lietuva taip gerai ir gražiai gyventų kaip dabar, kad niekas nesugriautų. Šiemet neturėjau kokių nors religinių tikslų. Bet užeidavome į bažnyčias, dalyvaudavome Mišiose, tad pajutau, kad ne prašau, o dėkoju Dievui ir Likimui, kad galiu eiti, kad pati sveika, vaikai – sveiki, anūkai auga, kad galiu siekti ir padaryti, ką sugalvojusi.   Kaip apibūdintumėte Šv. Jokūbo piligrimų kelią? Šiame kelyje kaip Turkijoje (juokiasi) – viskas įskaičiuota: ir kultūros pažinimas, ir graži gamta, čia relaksuoji, fiziškai sustiprėji. Grįžęs supranti, kad dar galėtum eiti. Sustiprėji dvasiškai – supranti įveikęs save. Patiri kelio terapiją: visos bėdos ir rūpestėliai išbyra ir sukrinta į kelio dulkes, kai nebežinai laiko, kai esi pats su savimi. Labai plačiai save pasitikrini: ir įveiki kalbos barjerą, ir maistą išragauji, susitinki įvairių žmonių, pasitikrini bendravimo įgūdžius. Ir technologijos.Reikia užsisakyti bilietus, vyresniems tai gali būti sunku. Be to, telefone parsisiųstos programėlės gali padėti keliaujant. Viską įveiki, jei nori. Labai platus spektras, ką tu gauni iš tos kelionės. Aišku, svarbiausi dvasiniai dalykai. Ir draugą geriau pažįsti, su draugu suartėji. Pagaliau supranti, kiek nedaug žmogui reikia, kad jis būtų laimingas: dušas, galimybė ištiesti pavargusias kojas, o viskas, ko reikia, yra 8–9 kilogramų kuprinėje. Tai dalijimosi ir bendrystės kelias – vienas to kelio nenueisi. Nežinau, kiek kartų girdėjome klausimus: „Ar tau viskas gerai? Kuo galiu padėti?“ Jei tik stabtelėjai, visada sulauksi pagalbos: arba tau duoda, arba tu duodi. Juk Šv. Jokūbo kelio simbolis yra suvožta dvipusė kriauklė, kuri simbolizuoja duodančią ir imančią ranką, vadinasi, turi dalytis. Tai ženklų ir stebuklų kelias. Čia nepasiklysi – sek ženklus. Jei kartais (nedažnai) nebežinodavome, kur eiti, sakydavome: „Lauk ženklo.“ Ir visada sulaukdavome. Tos rodyklės irgi savotiškas simbolis – tu sek ženklus, būk atidus. Stebėk. V. O kur didesni ar mažesni stebuklai, kuriais pradedi tikėti... Karštis, trūksta vandens. Ir čia pakelėje namelis, kurio senukas šeimininkas leidžia ne tik atsigerti, bet ir veidus nusiprausti. Atsisukusios pamatome sustojusią autoparduotuvę su produktais. Perkame: viena – obuolį, kita – sultingą slyvą. Net nededame į kuprinę, kad nereikėtų nešti. Tai antras stebuklas vienoje vietoje. O trečiasis – einame net pusvalandį (!) pavėsyje. Ko daugiau reikia? Danui vaikinukui, turinčiam bėdų su kojomis, padėjo lietuvė gydytoja, dirbanti Šveicarijoje, – toliau jie keliavo drauge. Neberadome municipaliniame alberge (nakvynės vieta) nakvynės ir jau dairėmės suoliuko prigulti, kai gavome nuo mus užkalbinusių piligrimų žinutę, kad jie rado nakvynę ir mums. Tarsi iš dangaus pasiųsta pagalba. O didžiausias stebuklas laukė Kompostelos Santjago katedroje. Pabaigusios kelionę dalyvavome šv. Mišiose ir staiga tapome reto reginio dalyvėmis: pamatėme butafumeiro(milžinišką smilkalinę), įsiūbuotą šešių vyrų mums tiesiai virš galvų – plačia amplitude kyla ir leidžiasi, kyla ir leidžiasi... Mistinis aromatas ir nenupasakojama paslaptinga aureolė. Tai taip jautru – apsiverkiau. Supratau esanti didžiulės piligrimų bendruomenės, kuriai nerūpi tavo profesija, socialinė padėtis, amžius, kuri eina ten pat ir turi bendrą tikslą – į Šv. Jokūbo katedrą Komposteloje, – narė.   *** Kokia bus kita vasara, pašnekovės neatskleidė, bet šiaurietiškos ėjimo lazdos neišmestos, piligrimų pasai primena galimybes, o gauti kredencialai (raštai) – kad galimybės gali virsti tikrove. Paprašiau Daivos leisti pacituoti jos įrašą feisbuke, kuriame yra visa piligrimystės esmė. Leido. „KELIAS vėl pakvietė... Ispanija. CaminoPrimitivo. Nuo Ovjedo iki Santjago de Compostelos. <...> Prisipažinsiu, nebuvo lengva. Bet KELIĄ nueina tik einantis... Žingsnis po žingsnio, nuo vienos įkalnės iki kitos, nuo karščiu alsuojančios kelio atkarpos iki šešėlio... Svarbiausia, kad žinai, kodėl eini. <...> Matai kitus piligrimus – sukaitusius, šlubčiojančius, sulinkusius nuo kuprinės svorio. Girdi jų palinkėjimus: BuenCamino (gero kelio). „Tas KELIAS apie ŽMONES IR JŲ GERUMĄ“. Tai mano draugės ir bendražygės Vidos citata. Eidama KELIĄ girdėjau ir mačiau balsu ar tik akimis užduodamą jos rūpesčio kupiną klausimą: „Viskas gerai?“ Gerai! Nes kelyje svarbiausias šalia esantis ŽMOGUS, su kuriuo jautiesi komanda – nedalomasvienis. <...> Didžiulis džiaugsmas ir dėkingumas, kad galėjau vėl patirti ir išgyventi KELIĄ. Kodėl dalinuosi? Mes net nežinom, kiek daug mes galim... Tik ženk žingsnį! Ir nesvarbu, kur ir koks tai KELIAS... Kad tik –  į ŠVIESĄ! BuenCamino!“   Genovaitė VALANTIENĖ Nuotr. iš žygeivių asmeninių archyvų  1 nuotrauka: Vidą Valančienę ir Daivą Narmontienę šią vasarą pakvietė Šv. Jokūbo piligrimų kelias Ispanijoje – CaminoPrimitivo (313 km).  2 nuotrauka: Eidamas Šv. Jokūbo keliu patiri kelio terapiją: visos bėdos subyra į kelio dulkes, o tu lieki pats su savimi. 3 nuotrauka: Piligrimų pasas.  4 nuotrauka: Kelio ženklai tarsi primena – būk atidus, neskubėk, stebėk, kad nenuklystum. Kelyje ir gyvenime. 5 nuotrauka: Tikslo link nuo Ovjedo iki Santjago de Compostelos. 6 nuotrauka: CaminoPrimitivo – seniausia ir sudėtingiausia Šv. Jokūbo kelio atkarpa.   7 nuotrauka: Tokią valandėlę supranti, kiek mažai žmogui reikia, kad būtų laimingas. 6 nuotrauka: Nuo viduramžių yra trys svarbiausios piligrimų katedros: Jeruzalėje, Romoje ir Santiago de Compostela (nuotraukoje). Tikslas pasiektas.               [gallery columns="8" size="full" ids="66198,66199,66200,66201,66202,66203,66204,66205"]

Autorius: Plungė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai

2025-09-08

Daubariuose tęsiasi „Geležinė istorija“

Daubariuose tęsiasi „Geležinė istorija“
2025-09-08

Apie Eugenijų Urboną, jo meilę lietuvių kalbai ir mokyklai

Apie Eugenijų Urboną, jo meilę lietuvių kalbai ir mokyklai
2025-09-08

Panevėžio rajone – Sūrio sostinė

Panevėžio rajone – Sūrio sostinė
2025-09-08

Tekantys kūnai po žeme: menas atgaivina senąjį vandens rezervuarą

Tekantys kūnai po žeme: menas atgaivina senąjį vandens rezervuarą
2025-09-08

„Narindatē“. Pokalbis su fotografu Rimgaudu Barauskiu

„Narindatē“. Pokalbis su fotografu Rimgaudu Barauskiu
Dalintis straipsniu
Camino de Santiago – kelias apie žmones ir jų gerumą