Tauragė 1938 m. laikraštyje „Vakarai“

https://kurjeris.lt/kitos/taurragis/taurage-1938-m-laikrastyje-vakarai/

1936 m. sausio 1 d. Klaipėdoje pradėtas leisti dienraštis lietuvių kalba „Vakarai“. Jis informavo apie Klaipėdos krašto įvykius, spausdino žinias iš Žemaitijos, Aukštaitijos ir kitų regionų, rašė apie Lietuvos problemas, pasaulio įvykius, nagrinėjo ekonominius, socialinius, švietimo, kultūros ir kitus klausimus. Dienraštį leido ir spausdino akcinė bendrovė „Rytas“.

Paskutinysis numeris išėjo 1939 m. kovo 22 d., Lietuvos Vyriausybei jau sutikus taikiai perleisti Klaipėdos kraštą Vokietijai, dramatiškąją dieną prieš jo aneksiją. Šiuo laikotarpiu pasirodė 979 numeriai. Laikraštį redagavo garsūs asmenys – Ernestas Galvanauskas, Jurgis Kalakauskas, Juozas Pronskus, Vincas Rastenis, A.Srugys, Ignas Šeinius, T.Šliažas. Tauragiškiui jo archyvas, visiems pasiekiamas portale epaveldas.lt, gali būti įdomus dėl retkarčiais pasitaikančių žinučių iš dabartinės Lauksargių seniūnijos ir ypač dėl Tauragės aprašymų. Šio laikraščio žurnalistų parašyti straipsniai ir žinutės iki šiol beveik nenaudojami istorikų bei kraštotyrininkų. Išties peržiūrėti tiek laikraščių, kad ir suskaitmenintų, darbas nelengvas ir užimantis laiko. Išrinkau jums įdomesnius įvykius iš 1938 ir 1939 m. pradžios, ištraukas vietomis komentuodamas. Tų metų Tauragė kiek primena dabartinę – sparčiai vyksta statybos, miesto infrastruktūra gerinama, privatūs namai kyla vienas po kito, o miesto plotas didėja. Tačiau pasiekimus ir geresnio rytojaus viltis temdo kariniai neramumai Europoje. Kita vertus, Lietuva ir Tauragė šiais laikais nepalyginamai saugesnės. Tik gyventojų skaičius nekyla taip, kaip kilo anuomet.

Prisiminimai apie Didįjį karą

1938 m. vasario 15 d. „Vakaruose“ išspausdintas ilgokas straipsnis „Tauragė po 20 nepriklausomybės metų“. Be įvairių pasiekimų, jame aprašyti ir senųjų tauragiškių prisiminimai, ką darė vokiečiai, užėmę miestą Pirmojo pasaulinio karo metais. Pateiksiu svarbesnius jų prisiminimus, kurie šiais laikais istorikams nelabai žinomi.

Kai 1915 m. kovą vokiečiai užėmė Tauragę, rusai pasitraukę po kurio laiko mėgino apsupdami Tauragę vėl atsiimti. Besitraukdami į Lauksargius vokiečiai nutarė Tauragę visiškai sunaikinti, kad rusai joje nebegalėtų įsitvirtinti ir trukdyti veržtis gilyn. Didžiajai daliai kariuomenės pasitraukus, likę kariai padegdavo „ugninėmis bombomis“ kiekvieną namą. Pradėjo nuo šiaurinės dalies – dabartinių karių kapų netoli turgaus ir ėjo į pietus, kol padegė visus namus. Tauragė degė visą savaitę. Paskutiniai kariai susprogdino plieninį tiltą per Jūrą. Užgesus gaisrui, Vokietijos kariai vėl užėmė miestą ir tęsė puolimą į Rusijos gilumą.

Gyventojų mieste-vaiduoklyje neliko. Pirmieji grįžo, susikalė „būdas“ palei Dariaus ir Girėno gatvę ir pardavinėjo anodiją, tabaką, cigaretes (papirosus) bei kitus menkniekius, nes gerų prekių nebuvo. Vokiečiai šiems gyventojams pastatė barakus Šilalės gatvėje. 1939 m. šie barakai nugriauti ir pradėti statyti du daugiabučiai senelių prieglaudai. Daugiabučiai, atlaikę karą, ir dabar stovi Šilalės g. 70 ir 72. Tuokart nepadegti liko tik penki pastatai: rusų cerkvė (dabar čia kultūros rūmai), muitinė (pilis), sena trobelė Stoties gatvėje, mūrinis Janikavičiaus namas Majorato (Laisvės) gatvėje, kur deginimo metu buvo sunešti ligoniai, ir senas malūnas už miesto. Pirmąjį kuklų namelį pasistatė vaistininkas Fišas, įrengęs pirmąją po karo vaistinę. Autorius 1938 m. rašo, kad „šis namelis ir dabar tebestov Dariaus ir Girėno gatvėje, išsikišęs iš visų namų. Jo, tur būt, kaip istorinio namelio kol kas vis nenugriauna miesto savivaldybė. Šią trobelę Fišas taip pat pastatė iš lentgalių, tvorų, nudegusių rąstų galų ir kitokių liekanų. Tuo laiku, Fišo teigimu, Tauragėje buvo tik apie 50 gyventojų, Tai buvo 1916 metais“.

Modernioji Tauragė

Šių laikų kraštotyrininkų, istorikų darbuose įprasta rašyti, kad mieste prieš Antrąjį pasaulinį karą vėl gyveno 10 000 žmonių. Tačiau laikraštyje „Vakarai“ pateikta statistika, pagal kurią 1938 m. vasarį Tauragėje gyveno 13 376 gyventojai. Tų metų miesto savivaldybės biudžetas siekė 411 370 litų. Pažymima, kad miestas užima 590 ha, iš kurių 43 ha – mūrinės zonos, o 543 ha – medinės. Bendras gatvių ilgis – 24 km, iš kurių 9 km – išgrįstų tašytais akmenimis.

„Gatvės apsodintos medeliais, išvesti platūs cementiniai šaligatviai, gatvės plačios ir tiesios. Savivaldybė turi įsigijusi ir savo gatvių elektros apšvietimo tinklą. Atstatytos sugriautos katalikų ir evangelikų bažnyčios. Yra komercinė gimnazija (pilyje, – red.), mokytojų seminarija (dabar čia stovi meno mokyklos Muzikos skyrius, – red.), kurią jau baigė, tarp kitų, ir 41 klaipėdiškis, o dabar dar mokosi 65. Yra žydų vidurinė mokykla, mergaičių ruošos mokykla (pilyje, – red.), žiemos žemės ūkio mokykla (dvare, – red.), pradžios mokyklų 30 komplektų, daug įvairių organizacijų, Šv. Vincento a Paulo vaikų darželis, senelių prieglauda, centr. valst. knygyno skyrius, 4 paminklai: 1) V.Kudirkos, 2) Vlado Putvinskio, 3) Tauragės konvencijos 1812 m. (Požerūnų kaime), 4) gražus žuvusiųjų per didįjį karą vokiečių ir rusų karių paminklas, gerai įrengta nauja savivaldybės ligoninė, 4 vaistinės, 9 gydytojai, bene gražiausi Lietuvoje šaulių namai su kinu, sale dramai ir operai, du kinai, 2 teniso aikštės (senajame stadione, – red.), graži geležinkelio stotis, naujas geležinkelio tiltas (vietoj vokiečių per karą susprogdinto), autobusų stotis, Maisto bekonų fabrikas, 2 elektros stotys (viešbučio „Banga“ bei Dariaus ir Girėno g. 28A vaistinės vietose, – red.), keletas malūnų, lentpjūvių (Tilžės pl. 1 ir Laisvės g. 21, – red.), plytinių (dabar Beržų g. 2, Švyturio g. 3 ir Kartų parkas, – red.), odų dirbtuvių (apytiksliai Gintaro g. 4 bei Dariaus ir Girėno g. 57, – red.), kitokių pramonės įmonių ir daug prekybos įstaigų, iš kurių pažymėtinas bene seniausias Lietuvoje Laisvės kooperatyvas, kuris dabar turi dvi dideles krautuves ir du skyrius Batakiuose. <...> Be to, kaip apskrities mieste yra daug valdžios bei savivaldybės įstaigų“.

Geriausiai suplanuotas miestas

Anot 1938 m. vasario 15 d. straipsnio autoriaus: „Urbanistiniu atžvilgiu Tauragė yra skaitoma geriausiai išplanuotu miestu Lietuvoje“.

Buvo praėję tik kiek daugiau nei dveji metai, kai 1935 m. Tauragei buvo suteiktas pirmaeilio miesto statusas. Nuo to laiko buvo įvesta 1,5 km kanalizacijos tinklų, išgrįsti keli kilometrai gatvių ir turgaus aikštė, pastatyta graži 10 komplektų (klasių) pradžios mokykla (dabar „Versmės“ gimnazija), higienos reikalavimus atitinkanti maisto prekybos halė (dabar toje vietoje Tauragės sporto centro mokyklos salė greta Martyno Mažvydo progimnazijos), įrengtas „geriausias visoje žemaičių apygardoje“ sporto stadionas (dabar senasis), įrengti jaukūs pasivaikščiojimo takai Jūros stačiais krantais (aukštutinis takelis nuo bažnyčios iki gimnazijos, dabar nuslinkęs): „Šiais gražiais sutvarkytais ir nusausintais krantais, kur įrengtos aikštelės ir suoliukai, Tauragės gyventojai gali pasididžiuoti prieš kitus mūsų miestus“.

Tik 1938 m. pradžioje Dariaus ir Girėno alėja pradėta grįsti tašytais akmenimis – „tobuliausiu ir moderniausiu grindiniu dabartinėse sąlygose“. Tuo pačiu sutvarkyti šio gatvės šaligatviai ir užpilti gilūs grioviai. Kai kurias pagrindines gatves, Bažnyčių, Stoties ir dalį Vytauto, planuota pergrįsti iš naujo.

„Prezidento Smetonos vadinamą gražiausią gyvenamų namų gatvę ir dalį Kęstučio gatvės (dabar jos centre J.V.Kalvano parkas, o likusios atkarpos vadinamos Spaustuvės ir M.Mažvydo gatvėmis, – red.) numatoma išgrįsti akmenimis. Šiems darbams numatoma išleisti iki 60 000 litų“, – rašo straipsnio autorius. Darbai baigti rugpjūtį.

Kurorto įrengimas

Žurnalistas paskelbė ir savivaldybės ateities planų. Buvo numatytas Jūros krantų tvarkymas nuo Prezidento Smetonos iki Dariaus ir Girėno alėjos – šis kranto tvarkymas dėl karo ir okupacijų buvo pradėtas tik XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Taip pat planuota sutvarkyti maudykles, pastatyti nusirengimui ir užkandinei lentinį išardomąjį pastatą. Autorius nenurodo, kur tas pastatas turėjo išdygti, bet labiausiai tikėtina vieta – dabartiniame miesto pliaže arba kažkur toliau už užtvankos. Aiškėja, kad savivaldybė tais laikais kasmet turėjo iš privačių asmenų išsinuomoti maudyklai vietą. 1938 m. vasarai pliažui išnuomota vieta gilioje vietoje, kažkur ties dabartine Ramovės gatve. Gyventojai skundėsi dėl per didelio gylio ir visai šalia esančios kareivinių šaudyklos. Nepaisant to, net ir ten žmonės nelabai rasdavo vietos, kadangi ši vieta buvo užpildyta rąstais, pirklio iš Rietavo plukdomais į Ragainę.

Egzotiškiau skamba planai Pajūrėlio kaimui (Pajūris prie Dauglaukio). Šis gan sparčiai virto miestiečių mėgiama vasaros poilsio vieta, tad Pajūrėliui planuota suteikti kurorto statusą, ten pastatyti nedidelę užkandinę-svetainę, o sklypus išskirstyti vilų statybai. Skelbta, kad poilsio vietoms tvarkyti artimiausiu metu bus išleista 20 000 Lt. Pajūrėlis poilsiautojų vertintas dėl sauso pušyno, gero pliažo. Daugelis taupydavo ir atostogas leisdavo čia pat, nevykdami į Palangą ir kitus tolimus kurortus. Vasario gale savivaldybės taryba priėmė sprendimą ties Pajūriu įrengti keltą poilsiautojams ir gyventojams.

Artimiausios ateities planai

„Naujai išplanuotose bendrose ganyklose, per kurias jau dabar išgrįsta Vytauto gatvės tąsa, bus iškasti grioviai ir padarytos net kelių kilometrų ilgio gatvių sankasos“, – rašo autorius.

Prailginus Kęstučio (dabar M.Mažvydo ir Spaustuvės) ir Vytauto gatves, jų tarpe pradėta įrengti nauja turgaus aikštė. Tais pačiais metais ji ir turėjo būti pradėta grįsti. Išsamiai peržiūrėjau turimus miesto planus, 1941 m. aerofotografiją, tačiau naujos turgaus aikštės niekur neaptikau. Matyt, „naująja“ laikyta ta pati aikštė priešais liuteronų bažnyčią (dabar darželis „Ąžuoliukas“). Minėtoje turgaus halės kiemo pusėje planuota įrengti pastoges daržovių ir pieno produktų prekybai. Be to, centrinėje senosios Turgaus aikštės dalyje nugriautas neišvaizdus medinis prekybos namelis, matomas daugelyje senųjų nuotraukų. Bedarbiams skirti 45 000 Lt, kurie naudoti užmokėti už viešuosius darbus. Nuo naujųjų 1938 metų pakeistos miesto ribos ir prie miesto prijungtos kareivinės bei Visbutų kaimo gyventojų žemės. Miesto plotas padidėjo iki 6 kv. km. Savivaldybė norėjo iš žydų Ezro draugijos nupirkti skerdyklą bei pirtį ir jas kapitališkai pertvarkyti.

Įdomu, kad miestas vandentiekio vis dar neturėjo. Nesiskubinta jo diegti, nes mieste vis dar buvo daug neužstatytų sklypų. Taigi visi naudojo savus šulinius. Dėl to vasarą, kai išdžiūvo šuliniai, vandenį žmonės gabeno iš upių ir šaltinių. Dėl karščio laukuose kentėjo daržovės. Būstų trūkumo nejausta ir pateiktos kainos: trijų kambarių su virtuve geras butas kainavo 70 Lt, o su visais patogumais – 100 Lt. Visgi, atrodo, turėtos galvoje nuomos kainos. Kaina imdavo kilti prasidėjus mokslo metams, kai mokiniai ir studentai iš tolimesnių vietų nuomodavosi butus. Nors miestas turėjo apšvietimo tinklą, bet ne savo elektrinę, todėl už elektrą mokėjo „Maisto“ gamyklai. Elektros būta ypač brangios: 1 kWh kainavo 1 Lt. Nepaisant to, naujai išgrįstose gatvėse tiestos elektros linijos, nes gyventojai norėjo patogumų.

Įvykiai ir renginiai

Šiame skyrelyje pateiksiu įdomesnius miesto gyvenimo įvykius, kurie netiko prie aukščiau aprašytųjų, tačiau vis tiek verti paminėjimo. 1938 metų sausį rašyta, kad Tauragėje bent kiek prisnigus, pučiant stipriems vėjams, užpustomi keliai ir plentai, kai kur ir geležinkelis. Traukiniai ir autobusai vėluoja.

Tą mėnesį pirmąkart Tauragės istorijoje surengta profesionalaus meno paroda. Mokytojų seminarijoje eksponuota Vytauto Varankos tapybos paroda. Per dvi savaites trukusią parodą apsilankė daug lankytojų, o dauguma paveikslų parduota. Tais metais mieste atidaryta aštunta alkoholio parduotuvė, o vėliau planuota ir devintoji – restoranas prie naujosios turgaus aikštės. Dar veikė keturi alaus barai. Viename jų, Polanginui priklausiusiame „Palangos“ bare, įrengė uždarą terasą su šokių aikštele, apželdino žalumynais. Keitėsi ir gėrimo kultūra. Turgaus dienomis ūkininkai gerdavę degtinę (apie tai esu rašęs straipsnyje „Neblaivi caro Tauragė“), o dabar mieliau rinkosi alų. Taip nutiko dėl gyvenimo lygio kilimo, nes iš žemės ūkio šie gerai vertėsi. Ypač tie, kurie pardavinėjo šieną.

Darbo rūmų kultūros klubas (veikė Stoties g. 12) pasikvietė garsų žurnalistą, publicistą, keliautoją, fotografą Vincą Uždavinį, kuris skaitė paskaitą „Milijono lietuvių naujoji tėvynė – Amerika?“ Paskaita iliustruota „šviesos vaizdais“ – skaidrėmis. Tais metais naujoje pradžios mokykloje („Versmės“ gimnazija) suaugusiesiems buvo galima lankyti kalbų kursus: prancūzų, anglų, esperanto, vokiečių ir kitų. Kursų vedėju paskirtas gimnazijos (pilyje) vedėjas Apolinaras Opulskis.

Skaitant „Vakarus“ aiškėja, kad per karą sugriautas liuteronų bažnyčios bokštas visgi buvo atstatomas 1937 m. ir kainavo 20 000 Lt, o ne 1938 m., kaip įprasta manyti, kai buvo atliktas tik vidaus remontas (kainavęs 10 000 Lt) ir pašventinimas. Statydama bokštą parapija prisidarė skolų, tačiau iškirtusi klebonijoje senus medžius ir juos pardavusi skolas iš dalies padengė. Liuteronai įsteigė vaikų darželį, kurį lankė 30 vaikų. Vasarą įsigyta naujų žaislų. Patalpos ankštos, todėl planuota darželį perkelti į erdvesnes. Vaikais rūpinosi darželio vedėja V.Švarcaitė.

Minima, kad į Tauragę vis užsukdavo itin populiari teatro grupė „Žydų banda“, į kurios pasirodymus bilietai visada būdavo išperkami. Svarbiu įvykiu metų sandūroje tapo išrausta Vytauto gatvės atkarpa nuo Dariaus ir Girėno alėjos iki Turgaus aikštės, kai net žiemą buvo tiesiami kanalizacijos vamzdžiai. Sutvarkius šią atkarpą, žurnalistas pasidžiaugė, kad vietose, kur buvo pelkės, dabar sausa ir gražu. Kanalizaciją tiesė bedarbiai, kuriems mokėta iš viešųjų darbų fondo.

Savivaldybės taryba pritarė Laisvamanių etinės kultūros draugijos sumanymui įsteigti Tauragėje laisvamanių kapines. Kovą Tauragės dvare veikusioje Žemės ūkio mokykloje atidaryti kailiadirbystės kursai. Balandį pranešta, kad miesto plytinės pradeda darbą, nes artimiausiu metu planuojama statyti kelis mūrinius namus. Namų statyta gerokai daugiau, todėl plytinės dirbo iki vėlyvo rudens.

Balandį–gegužę Tauragės–Lauksargių kelyje pasodinta 200 medelių. Deja, visi nukentėjo nuo vandalų. 88 nupjauti, o visi kiti nudrožinėti ir nulupti... Šiame ruože medelių žalojimas fiksuotas penktą kartą. Gegužės pirmomis dienomis Tauragėje svečiavosi cirkas „Kongo“. Gegužės 7 d. dalis cirko Šiaulių plentu važiavo į Raseinius, tačiau už 5 km nuo Tauragės lūžo sunkvežimio ašis. Greitis buvo nedidelis ir didelės nelaimės išvengta. Tad dalis cirko apsistojo Tauragėje, o dalis – prie kelio, kol per keletą dienų buvo suremontuota lūžusi ašis.

„Tauragės miesto kapinės šį pavasarį naujai ir gražiai pertvarkomos. Dauguma antkapių buvo užmiršti, apaugę žolėmis ir kt., o dabar visa ta netvarka pašalinta ir kapinės labai gražiai atrodo“, – rašyta „Vakaruose“. Priešais kapines įrengtos karių kapinės (taip išliko iki šiol).

Birželio 6 d. Tauragės pradžios mokyklų choro mokiniai, vadovaujami Kazimiero Paulausko, lankėsi Klaipėdos radiofone (Jakuose), kur atliko dainas. Chorą lankė 100 vaikų.

Rugpjūčio 17 d. sprendimu pakeistas Gimnazijos gatvės pavadinimas – nuo šiol ji vadinsis J.Tumo-Vaižganto. Naujoje turgaus aikštėje rugsėjo 1 d. vyko raitelių rungtynės.

Yra keletas žinučių apie paštą. Rašoma, kad kasdien apie 11 val. laiškanešiams išskirstoma korespondencija, tačiau susirenka krūva žmonių, norinčių laiškus gauti čia ir dabar. Vėliau rašyta, kad paštas gavo pirmąjį automobilį laiškams vežioti, tačiau neturėjo „šoferio“ (vairuotojo). Tokį rado tik 1939 m. kovą.

1939-ieji

Kaip minėta, tais metais dienraštis „Vakarai“ leistas iki kovo 22 d., kai netekome Klaipėdos. Iš šio laiko vertesnių dėmesio žinučių nėra tiek daug.

Verta paminėti, kad 1939-ųjų sausį gyventojų mieste jau priskaičiuota apie 15 000. Plotas užėmė 7000 ha, gatvių ilgis sudarė 38 km. Gyvenamųjų namų suskaičiuota jau 2000. 1938-aisiais pastatyti 49 gyvenamieji namai ir 48 – ūkio bei pramonės reikalams. Naujų namų daugiausia statyta tuometiniuose priemiesčiuose (kurie šiandien laikomi centru), o centre statyba sulėtėjusi. Namus statėsi daugiausia „Maisto“ ir kitų gamyklų darbuotojai. Planuotas tolesnis gatvių grindimas, šaligatvių, paupio tvarkymas, bet didžiausia investicija – dar vienos naujos mokyklos statyba, kuri dėl karo taip ir neprasidėjo. Planuota, kad 1944 m. mieste jau tikrai gyvens 20 000 žmonių...

Autorius: Darius Kiniulis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama