Didelės valdos Kuršių nerijoje – milijonieriams

Apie pokario Klaipėdos gyvenimą remdamasi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve dabar saugomais dokumentais pasakojanti „Atvira Klaipėda“ šįkart pristato, kaip tuo metu gyveno priekrantės žvejai. Viena jų artelė buvo vadinama milijonieriumi.

1952-ųjų rugsėjo pradžioje Vykdomasis komitetas nusprendė paskirti 1948 m. įsteigtai žvejų artelei „Banga“, prie kurios 1950 m. prisijungė Karklininkų žvejai ir artėlė „Pajūris“, sklypus krantinių, gamybinių ir gyvenamųjų namų statybai Kuršių nerijoje, šalia jachtklubo, ir Marių gatvėje, „šalia medienos įlankos“. 

Žemyninėje dalyje paskirta 130 m ilgio „krantinės linija“ buvo piečiau tos vietos, kur jau šeimininkavo kita artelė „Baltijos žvejys“. O gyvenamajai statybai paskirtas 16 ha ploto teritorija buvo kitoje Marių gatvės pusėje, piečiau superfosfato gamyklos, kuri taip ir neiškilo, gyvenamojo kvartalo statybai skirto sklypo.

Papildomai, žvejybos įrankių sandėlio statybai, dar buvo skirtas 0,8 ha ploto sklypas, buvęs „pusiasalyje prie liepto vakarinėje medienos prieplaukos pusėje“.   

„Kuršių Nerijos kyšulio vakarinėje įlankos pakrantėje, prie jachtklubo įlankos – 1,5 ha ir prie kelio į Juodkrantę išdegusio miško rajone – 4,6 ha“, – taip buvo aprašytos Smiltynėje žvejams atitekusios valdos.  

Statybas artelei buvo nurodyta pradėti ne vėliau kaip paskutinį tų metų ketvirtį. 

Baigiantis rugsėjui Vykomasis komitetas priėmė dar vieną sprendimą dėl šio reikalo. Jis buvo  beveik identiškas, tik turėjo vieną papildomą straipsnį, kuriuo paprašyta apskrities Vykdomojo komiteto kreiptis į LTSR Ministrų taryba, kad ši išimtų minėtąjį 6,1 ha Kurių nerijos plotą iš Klaipėdos girininkijos valdų ir perduotų „Bangai“.     

1951-ųjų vasarį vykusio šios artelės visuotinio narių susirinkimo, kuriame dalyvavo 38 nariai, metu Klaipėdos žuvies kombinato valdytojas draugas Nenaševas buvo pareiškęs, jog ši artelė „yra milijonierius“. Analogišką išsireiškimą panaudojo ir Respublikinės žvejų sąjungos pirmininko pavaduotojas draugas Velička.  

„Ji yra pavyzdinga artelė, užtat prisijungė „Pajūrio“ artelė prie artelės „Banga“. Yra kitų artelių, kurios turi ir geras sąlygas, bet neįvykdo planą. Jis pasiūlė artelei „Banga“ dar geriau dirbti 1951 m. bėgyje ir pasiekti dar geresnius laimėjimus. Be to reikia daugiau politiniai apsišviesti, laikraščius skaityti ir tt. Jeigu žmogus bus politiniai apsišvietęs, tada jis geriau supras socializmą. Griežtas perspėjimas Šventosios žuvies kombinato direktoriui Jevdokimovui punktualiai priimti žuvį. Nes nepunktualus žuvies priėmimas veda net prie spekuliavimo ir truko planą įvykdyti. Padėkojo žvejams už gerą darbą“, – susirinkimo protokole aprašomas draugo Nenaševo pasisakymas.  

Šiame susirinkime dalyvavęs žuvisaugos inspektorius draugas Mutanovas teigė, jog „dėl tralerių trukdymo žvejams žvejoti nėra kitos išeities prie tvarkos prieiti, kaip būtinai laivo Nr. užsirašyti ir aktą sustatyti“.  

Tuo metu draugas Velička atkreipė dėmesį, kad nors artelė ir viršija planus, bet buvo skirtumai tarp trijų brigadų.  

„Yra daug žmonių, kurie nesąžiningai dirba, būtinai reikia tuo atveju žvejams uždėti pinigines bausmes ir reikalui esant net iš artelės pašalinti. Reikia taip pat išvystyti soc. lenktynes tarp brigadų ir 2 kart per mėnesį valdybos posėdį sušaukti, švietimai būtinai reikalingas. Reikia artelėje pastatyti kontoros patalpas, užsiprenumeruoti laikraščius, nusipirkti radioaparatą. Kooperacija greitu laiku atidarys krautuvę Giruliuose. Kad žvejai gautų atitinkamas prekes, reikia komisiją sudaryti, kuri pravestų prekių kontrolę. Karklininkų žvejai turės persikelti į Girulius gyventi, nes pasienio apsaug. milic. žvejams daro visokių sunkumų. Teks Giruliuose statyti gyvenvietes. Žvejų pajėgumai nuolat auga. Žvejybą reikia mechanizuoti. Bus organizuota motorinė žvejyba su tralais žvejoti.  Motorą galima ir privačiai nusipirkti“, – dėstė vienas iš respublikinės sąjungos vadų.  

Nastazija Kairiūkštytė knygoje „Klaipėdos pramonė ir darbininkai 1945-1960 metais“ rašo, jog po karo pirmasis gaudyti žuvis ėmė Klaipėdos žuvų kombinatas. 1945 m. pabaigoje jam priklausė septynios žvejų brigados, kuriose dirbo 220 žvejų. 1946 m. jis jau turėjo devynias žvejų brigadas ir tais metais jų laimikis sudarė 49 proc. visų respublikoje sugautų žuvų. Nuo 1947-ųjų žvejų brigadas imta jungti į žvejų kolūkius (arteles). 1948 m. prie jūros ir marių buvo penkios, 1949 m. – devynios tokios artelės. „Banga“ ir „Baltijos žvejys“ jungė Klaipėdos žvejus. Kuršių marios ir vidaus ežerai nuo 1947 m. užleido vietą Baltijos jūrai, tapusiai svarbiausiu žvejybos rajonu. Ją tik 1954 m. pakeitė Šiaurės Atlantas.  

„Klaipėdos žvejų kolūkiai kas metai sužvejodavo vis daugiau žuvų. 1951 m. jie sugavo 18%, 1960 m. – beveik pusę visų respublikos žvejų kolūkių sugautų žuvų. 1956 m. kolūkis „Baltijos žvejys“ už sėkmingą žūklę buvo pakviestas į Liaudies ūkio pasiekimų parodą Maskvoje. Nors žvejų kolūkiai sugaudavo žuvų vis daugiau, bet dėl besiplečiančios Aktyviosios jūrų žvejybos bazės, o vėliau ir Ekspedicinės silkių žvejybos bazės žūklės, jų sugautų žuvų, lyginant su visos respublikos sugautų žuvų kiekiu, gerokai sumažėjo, ir šeštojo dešimtmečio pabaigoje kolūkiai sužvejodavo tik 4-5% respublikos sugaunamų žuvų. Kad žvejų kolūkiai turėtų kuo geresnes sąlygas žvejoti, buvo steigiamos motorinės žvejybos stotys. Jos kolūkius aprūpindavo žvejybos laivais, tinklais ir kitais žūklės reikmenimis, juos remontuodavo. Pirmoji tokia stotis buvo įsteigta 1951 m. Klaipėdoje, vėliau – Nidoje, Šventojoje“, – rašo N. Kairiukštytė.   

Pasak jos, 1960 m. artelės buvo reorganizuojamos – „Baltijos žvejys“ ir „Banga“ sujungtos į kolūkį „Baltija“, o iš „Pasieniečio“, „Neringos“ ir „Baltijos aušros“ artelių buvo suformuotas Neringos žuvininkystės ūkis, prie kurio buvo priskirta ir Nidos žuvų apdorojimo įmonė.     

Autorius: Martynas Vainorius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama