Auksinės santuokos pagrindas – rūpestis vienas kitu

Drobūkščiuose gyvenančią Nijolės ir Antano Mi­kučių šeimą meilė, rūpestis vienas kitu ir ištikimybė gyvenimo keliu atvedė iki auksinių vestuvių. Nors „ilgai ir laimingai“ recepto dar niekas nėra parašęs, šilti tarpusavio santykiai, šviesus požiūris į kas­die­nybę ir šeimos pagarba visiems aplinkiniams verčia manyti, kad tai ir yra tikrasis bendro gyvenimo sukurtos laimės pagrindas. 

Namai, kuriuose visiems atviros durys

Laimingoji šios šeimos diena – rugpjūčio 23-ioji, šiemet, kaip ir 1975-aisias, buvo šeštadienis. Nors, užuot sukvietę plačią giminę ir draugus prie šventinio stalo, praėjusį savaitgalį auksinių vestuvių paminėti N. ir A. Mikučiai išvyko prie jūros, Palangoje jie sulaukė ir abiejų dukrų su šeimomis, kurios tarsi netyčia paklausė, ar mama nenorėtų nueiti į Šv. Mišias Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje. O prie jos įteikė mamai gėlių puokštę, įsegė į švarko atlapą žiedą tėčiui ir pakvietė iš naujo pašventinti jų santuoką.

Nijolė sako, kad tai buvo toks siurprizas, po kurio emocijos nevalingai išsiliejo ašaromis. Bet ne mažiau juodu sujaudino ir nesibaigiantys sveikintojų vizitai – kone visą šią savaitę į namus ateina draugai, kaimynai, Drobūkščių bendruomenės žmonės, kuriems visada atviros jų namų durys. Nijolė yra kaimo seniūnaitė, viena iš bendruomenės lyderių, įvairiausių idėjų generatorė ir renginių įkvėpėja. Nijolės ir Antano santykis su kaimu ypatingas: jiems visi žmonės geri, visi vienodai mėgstami ir gerbiami. 

Drobūkščiai – Nijolės gimtinė. Nors sukūrę šeimą ne vienerius metus Šilalėje jiedu nuomojosi butą, visada norėjo sugrįžti į savo kraštą, kur savas kiekvienas takelis ir medelis. Traukė namo, Kaltinėnų link, ir Antaną, bet, pasak Nijolės, už Laukuvos jai „kaip už tamsių užuolaidų“. 

Progą sugrįžti gyventi į Drobūkščius tuomečiame Šilalės gamybiniame susivienijime dešimtmetį dirbusiai šeimai suteikė tuometinis kolūkio pirmininkas. Nijolė įsidarbino kontoroje, Antanas – vairuotoju. Sako, nieko ypatingo jų abiejų gyvenime nebuvę: augino vaikus, rūpinosi namais, laikė gyvuliukų. Galvoti, kaip toliau gyvens, prireikė tik Lietuvoje prasidėjus didžiosioms permainoms.

Sugrįždavo namo kaip į šventę

Kaip ir daugelį lietuvių, emig­racijos banga nubloškė N. ir A. Mikučius į Airiją. Pirmasis išvažiavo Antanas, kuriam duk­rų draugai ten surado sunkvežimio vairuotojo darbą. Po keturių mėnesių nuvykusi aplankyti vyro, nusprendė pasilikti ir Nijolė. Dar ir dabar jaudinasi prisiminusi, kaip dukros ir anūkai prašė neišvažiuoti. Pasak jos, atsisveikino su ašaromis ir praverkė tuomet iki pat Dublino. 

„Iš pradžių liūdna ir ilgu bu­vo, kalbantis „skaipu“ su artimaisiais, širdis stingdavo iš graudulio: matyt matai, o apkabinti, prisiglausti negali“, – pripažįsta vietinio Airijos restorano virtuvėje darbo gavusi moteris. 

Nors namus prižiūrėjo Antano sesuo Diana, pjaustydama daržoves, Nijolė negalėdavo negalvoti apie Lietuvoje likusias dukras ir artimuosius. Bet po truputį įsigyveno, susirado lietuvių draugių, su kuriomis iki šiol palaiko artimus ryšius. Tačiau vis tiek smagiausia visada būdavo grįžti Lietuvon, kur iki švytėjimo sutvarkytuose, gėlėse skęstančiuose namuose su karšta vakariene laukdavo dukros, susirinkusios kaimynės ir draugės. Tie kelis kartus per metus švente tapdavę sugrįžimai ilgesio nenuslopindavo, bet visus 16 metų palaikė dvasią ir leido užsidirbti oresnį gyvenimą garantuojančią užsienietišką pensiją.

„Dabar gyvename savo patį gražiausią, auksinį laiką – niekur nereikia skubėti, galime mėgautis kiekviena akimirka. Ir mėgaujamės, saugome vienas kitą“, – džiaugiasi Nijolė. 

Savo sutuoktinį ji švelniai vadina Antanuku ir sako niekaip kitaip niekada į jį ir nesikreipia. O rūpintis ir lepinti vienas kitą šiuose namuose yra įprasta. Tą savybę jiedu paveldėję iš savo šeimų. Ir Drobūkščių Briedžiai, ir Kaltinėnų Mikučiai, kur Antanas „saugojo“ keturias seseris, mokė savo vaikus visada galvoti apie greta esančius, padėti vieni kitiems.  

Ištikimybė perduodama genais

Pasirodo, Antanas iki šiol Nijolei dovanoja gėles ir pavaduoja ją darbuose, o jo moteris pirštų galiukais vaikšto, kai artimas žmogus ilsisi, prigulusiam popiečio poilsio užmeta ant kojų savo chalatą, kad nesužvarbtų. Tas rūpestis ir yra pati gražiausia jų meilės išraiška. 

„Pasisekė man su Nijolyte. Toli pas ją, pusšimtį kilometrų važiuodavau, bet neapsirikau“, – juokiasi Antanas, ilgo ir laimingo gyvenimo garantu laikantis ištikimybę. 

Susituokę būdavo priversti išsiskirti savaitei ar net dviem – Antanas vairavo „Susivienijimo“ autobusą, kuriuo į tolimas ekskursijas veždavo įvairiausių Šilalės įmonių bei orga­nizacijų kolektyvus, rajono vadovus, o Nijolė tuo metu rūpinosi vaikais ir namais. Sako, nebuvo lengva, bet tada visi taip gyveno, niekas negalvojo, kad gali būti kitaip, kažkaip geriau. 

Ištikimybė, A. Mikučio įsitikinimu, yra perduodama genais: visi ir jo paties, ir Nijolės šeimos artimieji gyveno pagal santuokos sakramento priesaiką „kol mirtis mus išskirs“. Toks supratimas ir jų šeimoje. Nors gyvenime buvo visko – ir nelaimių, ir ligų, bet sugebėjo išlikti stiprūs, dėmesiu ir rūpesčiu paremti šalia esančius. Niekas negirdėjo, kad jų namuose kas nors bartųsi, trankytų durimis. 

„Gyvenam, kaip visi žmonės: ir pasipykstam, ir pašūkaujam, ir ožius vienas kitam parodom. Jei visas emocijas supykusi išliečiau, gal savaitę vienas su kitu nekalbėtume. Bet tylomis susibarę prasilenkiame, kol pietus pagaminu, piktumas ir praeina“, – juokiasi Nijolė, taip garsiai kviečianti pietauti garaže mėgstantį užsibūti Antaną, kad pusė kaimo skamba. 

Nijolė sako, kad niekada nėra girdėjusi savo vyro priekaištų, jei ko ir nesuspėdavo padaryti – nieko nelaukdamas jis pats to darbo griebdavosi. 

Anot moters, jos Antanas – toks pat mažakalbis, kaip šviesios atminties jo tėvas: žodžius renka vyriškai taupiai ir atsakingai, bet kai pasako, tarsi tašką sakinio gale padeda. Kartais tų žodžių daug ir nereikia, nes supranta vienas kitą iš žvilgsnio, atodūsio – gyvenimas išmokė jausti artimą žmogų net per atstumą. 

„Esam tokie pat, kaip visi mūsų kaime, savo gyvenimais nuo kitų niekuo nesiskiriame. Vienintelis užgyventas turtas, kuriuo iš tiesų didžiuojamės, yra mūsų dukros Aida ir Gitana, trys anūkai ir proanūkis. Jie yra didžiausia mūsų laimė, o daugiau nieko mums šiandien ir nereikia“, – tikina 50 metų kartu praleidusi ir vis dar buvimu kartu besimėgaujanti pora. 

Jų santuokos sėkmę, pripažįsta abu, nulėmė panašus požiūris į gyvenimą ir iš savo tėvų perimtas šeimos modelis. Nepavargti nuo kasdienybės, išlikti jaunais širdyse, džiaugtis  tuo, ką turi ir nereikalauti iš gyvenimo daugiau, nei jis duoda – tai pagrindinės taisyk­lės, kuriomis jiedu vadovaujasi. Tokią pamoką Nijolė ir Antanas galėtų duoti visiems, kurie ieško ilgo ir laimingo bend­ro gyvenimo recepto. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Autorius: Daiva BARTKIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama