Sovietmečio laikraščiai
Kalvotoji Žemaitija
Turinį įkėlė
Jokia paslaptis, kad sovietinės okupacijos metais mūsų laikraščio pavadinimas ne vieną dešimtmetį buvo „Komunizmo švyturys“. Okupacijos sąlygomis legali laisva spauda nebuvo įmanoma. Net jaunimui skirtuose ano meto žurnaluose, tokiuose kaip „Jaunimo gretos“, ar vieninteliame moterims sovietmečiu skirtame leidinyje „Tarybinė moteris“ ant viršelių kartais puikuodavosi ordinais ir medaliais apsikarstęs Leonidas Brežnevas (smarkiai nusenęs Sovietų valstybės vadovas), vaikiškuose žurnaliukuose, tokiuose kaip „Genys“, kas antram puslapyje šmėkščiodavo nupiešti pionieriai. Ką bekalbėti apie regioninius laikraščius, ant kurių po pavadinimu visada būdavo parašytas šūkis apie besivienijančius visų šalių proletarus (tiesioginis bolševikų kliedesių apie pasaulinę revoliuciją atgarsis). Tačiau šiandien, iš laiko distancijos įdomu pažvelgti, kas būdavo rašoma anuomet vieninteliame Telšių laikraštyje, kokios būta tos sovietinės propagandos, kas praslysdavo tarp eilučių? Tad šiame straipsnyje apie 1969-ųjų metų „Komunizmo švyturio“ turinį.
Stasys Katauskas
Temos ir nuotraukos
Žemės ūkio darbai, vadovaujantis komunistų vaidmuo, įvairiausių sovietų stabų ar kovotojų už sovietų valdžią (apie pastaruosius dabar sakytume išdavikų ir kolaborantų) pagarbinimas, įvairios buitinės ir komunalinės naujienos (ten tą ir aną stato, taiso, remontuoja, ten tas ar anas apsilankė, pašnekėjo, pakoncertavo, susitiko su valstiečiais ir darbininkais, ten tas ar anas kažko nepadarė, bet buvo demaskuotas kokių nors liaudies kontrolierių, ir jo padaryta žala bus ar jau yra ištaisyta). Tokios temos dominuoja XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos Telšių miesto laikraštyje.
Didžioji dalis tuomečių laikraščio numerių – vos 4 puslapiai. Palyginti nedaug nuotraukų. Poligrafinė kokybė prasta, nuotraukos dažnai tamsios. Daugelyje nuotraukų dėl nepaaiškintų priežasčių publikuojami Minsko, Kalugos ar bet kokio kito sovietų imperijos miesto vaizdai arba kokios nors iliustracijos iš užsienio. Telšių nuotraukų irgi pasitaiko, bet, duok Dieve, jei bent viena per mėnesį. Nemažą nuotraukų dalį sudaro stambiu planu nufotografuoti įvairių žmonių veidai.
Kritika
Negalima sakyti, kad laikraštyje iš viso nebūta kritikos anuometėms blogybėms. Kritikuoti valdžią, tiek vietinę, tiek aukštesnę, net abejoti jos kompetencija, žinoma, buvo tabu. Partija vaizduota kaip niekad neklystanti. Bet štai kokius netinkamai partijos nurodymus vykdančius melžėjus ar statybininkus kritikuoti buvo galima. 1969 m. kovo 25 d. numeryje rašoma: „Pieninę remontuoja, – kalbėjo daug kas Telšiuose. – Pieninę suremontavo, tvirtino visur ir visi. Daugelis apie tai sužinojo, kai ėmė trūkti pieno parduotuvėse, o vėliau vėl atsirado. Tą patvirtino ir oficiali komisija, kuri nusprendė, kad remontuoti būtina, o vėliau užrašė, kad remontas atliktas. Tuo atliktu remontu džiaugiasi ne visi. Antrą ir trečią dieną Telšių pieninės darbininkai braidė išrūgose ir pasukose. Ne nuo tirpstančio sniego patvino pusrūsis, kuriame svarbios mašinos ir mechanizmai. Guminius prisėmę žmonės tvirtina, kad tai tikras pramoninis skystis, kuris turėtų sruventi kanalizacijos vamzdžiais. Srovę pakeitė po remonto“.
Balandžio 8 d. numeryje apie šią avariją jau rašoma: „Gamyklos vyr. inžinierius J. Gabliūnas praneša, kad vyko gamyklos kapitalinis remontas. „Griovėme dalį grindų ir iš naujo betonavome. Skiedinio pateko į vidaus kanalizacijos tinklą, dėl to remonto pusrūsiuose pasirodė vanduo. Padedant komunalinių įmonių kombinatui, kanalizaciją valėme baigę remontą ir svarbiausius derinimo darbus“.
Tokio pobūdžio tekstų yra ir daugiau. Paminėtas pavyzdys gerai iliustruoja, kaip į laikraščio puslapius prasprūsdavo žinios apie tais laikais nieko nestebinusią prastą darbo kokybę, nuolatines avarijas inžineriniuose tinkluose, užtvindytas patalpas ir kitokį aplaidumą darbe.
Militaristinė retorika
„Visi į talką“, „Į kovą su gripu“, „Drėgmė – sėklos priešas“, „Darbų frontas prasidėjo“, „Darbo žygių skaičiai“, „Bandos ateitis“. Tokio tipo antraštės reguliariai sutinkamos vartant septintojo dešimtmečio pabaigos mūsų miesto laikraštį. Tiesa, negali sakyti, kad jų kažkaip išskirtinai daug. Tokios antraštės tiesiog pasitaiko.
Labiau krenta į akis gana dažnai sutinkami straipsniai, kuriuose skaitytojui mėginama įteigti, kokios blogos yra sovietams nepaklūstančių šalių valdžios, kaip Vakarų šalių vyriausybės ginkluojasi prieš neva taikią Sovietų Sąjungą. Ypač juodinamos JAV, Vatikanas, Izraelis, Japonija.
Militaristinių išsireiškimų pasitaiko ir straipsniuose. Tai vienur, tai kitur galima perskaityti, kad penkmečio planai (sovietinė ekonomika buvo planinė, paisyta ne rinkos logikos, o partijos sudaryto plano kiekvienų penkerių metų laikotarpiui) „šturmuojami“, kokioms nors blogybėms, Vakarų šalių politikai ar kitokiems kritikuotiniems reiškiniams „suduodami triuškinantys smūgiai“, nuimant derlių „pasiekiamos pergalės“.
Propaganda
Bent kartą per mėnesį regioniniame vietos laikraštyje buvo galima pamatyti išspausdintą sovietų garbinto Lenino (tikrasis vardas Vladimiras Uljanovas, 1917 m. rudenį įvykdyto bolševikų perversmo Rusijoje lyderis ir pirmasis sovietų imperijos vadovas) nuotraukų. Bet kokie Lenino darbai laikraštyje vadinti „nerūdijančiu kompasu dabarties kartoms“ ir panašiomis metaforomis.
Neretos ir gan kurioziškai atrodančios publikacijos. Pavyzdžiui, 1969 m. sausio 7 d. numerio pirmame puslapyje išspausdinta XIX a. pradžioje daryta dar apyjaunio Lenino ir kitų bolševikų suokalbininkų nuotrauka su prierašu, kad 1893 m. rugpjūtį Leninas atvyko į Sankt Peterburgą (tuometę Rusijos sostinę) ir tai buvo svarbus momentas. Kam ta nuotrauka reikalinga, kodėl ji publikuota sausio mėnesio numeryje? Kaip ji susijusi su likusiu to numerio turiniu? Matyt, tik tų laikų laikraščio redakcija tegalėtų žinoti.
Žinoma, nevengta girtis tarptautiniais sovietų laimėjimais. Štai 1969 m. sausio 14 d. „Komunizmo švyturyje“ rašyta apie pirmąjį pasaulyje viršgarsinį sovietų lėktuvo TU-144 skrydį, įdėta ir lėktuvo nuotrauka. Iš tikrųjų šis lėktuvas pirmasis mūsų planetoje pasiekė tokį greitį. Žinoma, laikraštyje nerasime nė menkiausios užuominos apie seniai išaiškintą rusų agentų šnipinėjimą Prancūzijoje. Sovietinis TU-144 nemaža dalimi gamintas pagal iš prancūzų kompanijos „Aerospatiale“ pavogtus dviem mėnesiais vėliau pasirodžiusių viršgarsinių prancūziškų lėktuvų „Concorde“ brėžinius. Dar linksmiau, kad pirmasis iš tikrųjų viršgarsinis sovietinio lėktuvo skrydis įvyko tik 1969 m. birželio 5 d., o „Komunizmo švyturys“ apie jį rašė jau 1969 m. sausį, kuomet į orą sykį dar tebuvo pakilęs viso labo lėktuvo prototipas. Na, bet kaip nepraneši urbi et orbi apie sovietinės pramonės laimėjimus.
Tiesa, paminėtas ir pirmasis žmogaus išsilaipinimas Mėnulyje. 1969 m. liepos 23 d. „Komunizmo švyturio“ numeryje net pacituotas garsusis pirmojo ant Mėnulio paviršiaus žengusio žmogaus, amerikiečių astronauto Neilo Armstrongo sakinys „Tai mažas žingsnelis žmogui, bet milžiniškas žmonijai“.
Tačiau apskirtai laikraštyje dominuoja naratyvas, kad valdant partijai, gyvenimas vis gerėja, praeityje buvo tik skurdas, tamsa ir darbo žmonių išnaudojimas, o dabar visoje Sovietų Sąjungoje statomi fabrikai, kuriami viršgarsiniai lėktuvai, o mūsų rajone primelžiama vis daugiau pieno, mechanizatoriai taiso traktorius, traktorininkai aria, pjauna, kulia laukus ir jeigu ir yra kur kokių blogybių, jos netrunkant ištaisomos. Gerai bendrą toną iliustruoja 1969 m. liepos 23 dienos numeryje Lietuvos okupacijos, laikraštyje vadinamos išvadavimu iš fašistinės diktatūros nagų (fašistine diktatūra įvardijama nepriklausoma tarpukario Lietuvos valstybė), 29-osioms metinėms išspausdinto Jono Lapašinsko straipsnio „Būk laiminga, Lietuva“ pabaiga. „Skambėk dar garsiau ir plačiau, brangioji Tarybų Lietuva! Tave šaukia į priekį šviesioji Lenino vėliava, tavęs laukia didelis darbų ir pergalių kelias“.
Autoriai ir skelbimai
Ką tik minėtas straipsnis retas atvejis, kuomet galima sužinoti autoriaus pavardę. Dar daugiau. 1969 m. laikraščių numeriuose niekur nenurodyta, kas iš viso sudaro „Komunizmo švyturio“ redakciją. Išspausdinta tik redaktoriaus pavardė – A.Vaseris. Skaitytojams dar lietuvių ir rusų kalbomis nurodytas redakcijos adresas ir telefono numeris bei tiražo dydis. Tiražas anuomet buvo daugiau kaip 11 tūkstančių egzempliorių.
Labai nedaug privačios informacijos, skelbimų, iš kurių dažnai galima susidaryti vaizdą, kuo iš tikrųjų anuomet gyveno žmonės, apie ką nekalba propaganda. Daugelyje 1969 m. „Komunizmo švyturio“ numerių žmonių patalpintų skelbimų iš viso nėra. O tuose kur yra, daugiausia artimųjų ar bendradarbių užuojautos, mirus kokiam nors žmogui. Tik vienetiniai atvejai, vartant ištisų kalendorinių metų laikraščio puslapius, kur galima surasti skelbimą apie parduodamą namą (tiesą sakant, tik vieną tokį skelbimą ir teradau), kokiai nors įmonei ar fabrikui reikalingų profesijų darbininkus ar pan. Skelbimų nebuvimas jau pats savaime iškalbingas. Atrodo, kad žmonės tik mirdavo, kad nieko jie neieškodavo, neparduodavo, kad niekas niekam nebuvo reikalinga.
Sovietmetį pamenančių skaitytojų nenustebinsi, jog to meto laikraščiuose nebūta ir reklamos, kas sunkiai suvokiama jaunesniam žmogui. Savotiška reklamos atmaina galima vadinti retus laikraštyje pasirodydavusius skelbimus apie planuojamus renginius. Kai kurie šių skelbimų šiandien atrodo juokingi, kai kurie – nekorektiški. Pavyzdžiui, 1969 m. pabaigos numeryje žmonės informuojami, kad tų metų gruodžio 21 d. Varniuose vyks „Kaliningrado filharmonijos liliputų koncertas“.
Vietoj epilogo
Vartydamas pageltusius dar prieš mano gimimą išspausdintų laikraščių numerius, negali nepagalvoti, kad nepaisant visos tos graudžiai primityvios sovietinės propagandos, anuomet irgi gyveno žmonės, jauna tebebuvo mano tėvų karta. Iš anuomečio „Komunizmo švyturio“ puslapių nedaug ką tegalima sužinoti, kuo ji tada gyveno, kas žmonėms iš tikrųjų rūpėjo. Net apie to meto Telšius ne tiek jau daug informacijos. Nes vos ne daugiau kaip pusę vietos užima visokie leninai, partijos nutarimai, penkmečio planai ir jų viršijimas bei kruopščiai cenzūruotos naujienos iš užsienio.
Nors visus tuos okupacijos dešimtmečius visais oficialiais kanalais būdavo ištisai deklaruojamas dėmesys paprastam žmogui, džiūgaujama, dėl kiekviename mieste ar kaime statomų mokyklų, ligoninių ar daugiabučių namų, iš tikrųjų būtent tada ir Lietuvoje buvo beįsigalįs rusiškas požiūris, kad didžiuosiuose miestuose dar yra šioks toks gyvenimas, civilizacija, o tokiuose kaip Telšiai... kas tie Telšiai, kam jie įdomūs. Ir juk išties, kaip mūsų miestas atrodė dar kokiais 1988-89-ais. m. Pilkos purvinos gatvės, bebaigiąs nugriūti senamiestis. Kokiam telšiškiui anuomet būtų atėję į galvą, kad gyvename viename gražiausių Lietuvos miestų.
Vartant tų laikų „Komunizmo švyturį“, toks požiūris aiškiai matyti. Telšių laikraštyje rašyta daugiau apie Leniną, kompartiją, blogą Amerikos vyriausybę nei apie tikrą anuomečio miesto gyvenimą. Vargu, ar labai skyrėsi ir kitų Lietuvos rajonų laikraščių turinys. Dabar nelengva pasakyti, kiek tą lėmė pati tuometė redakcija, kiek nurodymai „iš viršaus“.
Atrodo, kad mūsų visuomenė pamažu jau išaugo iš tokio požiūrio, kad nebemanome, jog miestas būtinai turi būti didelis, jog jame būtų šiuolaikiškos paslaugos, infrastruktūra, galimybės, jog jame būtų tiesiog normalus šiuolaikinis gyvenimas. Atrodo. Bet kartais dar abejoju, ar tikrai iki galo išaugome.
Autorius: Stasys Katauskas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
