Gyvenimas per sieną: kontrabandos kasdienybė Paprūsėje

Paprūsės regionas – tai daugiau nei pasienio teritorija. Šimtmečius čia ne tik keitėsi valstybių ribos, bet ir klestėjo neoficialūs ryšiai, šeimyniniai saitai bei kontrabanda. 2025-aisiais, minint Paprūsės metus ir Kudirkos Naumiesčio – Mažosios kultūros sostinės – statusą, Vinco Kudirkos muziejus kviečia pasigilinti ir į tamsesnius pasienio gyvenimo atspalvius. Primename, kad šis Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) padalinys kiekvieną vasaros sekmadienį taip pat organizuoja ekskursijas po Kudirkos Naumiestį „Mažoji sostinė su didelėmis istorijomis“.

Apie tai, kaip Širvintos ir Naumiesčio apylinkėse kontrabanda tapo kasdienybe, papasakojo LNM Vinco Kudirkos muziejaus edukatorius Aurimas KANAPKIS.

– Kai girdime žodį „kontrabanda“, iškart įsivaizduojame slapstymąsi, pasieniečius, švilpukus. Kiek giliai kontrabanda buvo įaugusi į kasdienį žmonių gyvenimą Paprūsėje?

– Nemažai pasienio gyventojų daliai tai buvo gyvenimo būdas. Kontrabanda čia veikė kaip savotiška šešėlinė ekonomika. Per sieną ėjo viskas: iš Lietuvos į Rytprūsius nešė linus, mėsą, grūdus, o iš ten – spiritą, degtukus, sachariną, pramonės prekes. Viską, ko trūko ar kas buvo pigiau ten.

Įdomu ir tai, kad per sieną slapta judėdavo ne tik daiktai, bet ir žmonės. XIX a. pab. – XX a. pr. pasienio žemdirbiai ar miesteliuose gyvenę žydai užsiimdavo vadinamųjų amerikantų – emigrantų be tinkamų pasų ar leidimų – gabenimu per sieną. Tiek Lietuvos, tiek Vokietijos pusėje veikė agentai, kurie už nemenką atlygį emigrantus aprūpindavo tikrais arba suklastotais kelionės dokumentais. Tikslas – pasiekti JAV per Vokietijos, Olandijos ar Belgijos uostus. Prekių ir žmonių gabenimas dažniausiai vyko naktimis ar blogu oru. Prekės būdavo pervežamos per brastas, dažnai su vietinių gyventojų pagalba, o kartais net ir su pasieniečių ar muitininkų žinia.

– Tai pareigūnai žiūrėjo pro pirštus?

– Taip, pasitaikydavo retų atvejų, kai kareiviai tyčia būdavo atitraukiami nuo sienos, kad galėtų pereiti kontrabandininkai. Buvęs pasienietis Balys Baltrūnas pasakojo, kad tarpukariu naktį girdėdavo, kaip arkliais būdavo vežami linai į Vokietiją, nors siena turėjo būti saugoma. Dieną tie patys pasieniečiai laisvu laiku nueidavo į Širvintą – vokiečių miestelį anapus upės, o vokiečių pasieniečiai ateidavo į Naumiestį. Tai buvo tikrai judri siena.

– Ar vietiniai gyventojai padėdavo kontrabandininkams?

– Padėdavo. Tiesą sakant, be jų viskas nelabai ir būtų veikę. Tiek XIX a., tiek ir XX a. buvo sukurta net tam tikra signalų sistema: brūkštelėjimas degtuku ar švilptelėjimas paukščio balsu, kartais – pamirksėjimas elektros lempute ar pamojavimas per langą. Tikra pasienio šnipinėjimo mokykla.

– Šaltiniuose aptinkama ir labai spalvingų veikėjų. Tarp jų minima ponia iš Širvintos – kas ji?

– Tai Marija Ebertienė, ištekėjusi už vokiečio lietuvininkė. Ji nešiodavo arbatžoles savo, kaip minima, labai laisvuose veltiniuose batuose. Apie ją rašė ne vienas, net vadino „vokietėle, panašia į raganą“, nes turėjo išsikišusį smakrą. Bet svarbiausia – ji turėjo pasą ir kasdien vaikščiojo į Naumiestį, o sušilti užsukdavo į virtuvę pas Kazį Grinių, kuris tuo metu ten gyveno. Tada pasitiesdavo seną gazietą, iškratydavo batus, ir štai – arbata.

Marija Ebertienė buvo ir viena pagrindinių slaptos korespondencijos nešiotojų tarp Širvintos ir Naumiesčio, kadangi XIX a. pabaigoje Naumiestyje gyveno net trys svarbūs tautinio atgimimo veikėjai – Juozas Bagdonas, Kazys Grinius ir Vincas Kudirka. Daugiausia jos vardu adresuoti laiškai ir laikraščiai būdavo pergabenami į Naumiestį. Kai muitininkai klausdavo, ką neša, sakydavo: „Papieris špekei (kumpiui) suvyniot.“ Ir gyveno iš to. Nors menkai, bet užteko. Tiesa, keletą kartų buvo sugauta, tačiau išteisinta.

– Ar daug būdavo sučiuptų? Kuo skyrėsi knygnešių ir prekių kontrabandininkų bausmės?

– Buvo rizika, bet ją dažniausiai sumažindavo kyšiai. Pasieniečius kartais pavykdavo papirkti. Jei visgi kas nors būdavo sučiuptas, o pasienietis pasitaikydavo nesukalbamas, bausmės galėjo būti griežtos. Už kiekvieną naują pakliuvimą pasieniečiams bausta vis griežčiau. Jei knygnešys neprisipažindavo, o įrodymų užtekdavo – bausmė vienu laipsniu aukštesnė. Pavyzdžiui, ketvirtą kartą pasienyje sugautas knygnešys jau galėjo būti siunčiamas į Sibirą. Taigi, paprastiems kontrabandininkams pavykdavo lengviau išsisukti.

– Minėjote, kad kontrabanda dažnai buvo toleruojama. Bet juk valdžia turėjo savo kontrolės mechanizmus? Kaip ji bandė kovoti su šešėliniu pasauliu?

– Taip, carinė valdžia ne tik stebėjo, bet ir vis stiprino pasienio kontrolę. Žandarų skaičius Naumiestyje per dešimtmetį padvigubėjo, o 1896 m. „Ūkininkas“ rašė, kad tarp Naumiesčio ir Jurbarko net nutiestas telefonas. Tuomet tai buvo inovatyvi priemonė operatyviau gaudyti kontrabandininkus. Be to, XIX a. pabaigoje žandarams net buvo uždrausta nešioti pentinus, kad jų barškėjimas neįspėtų kontrabandininkų apie artėjantį pavojų. Taip pat taikyta pasieniečių rotacija, siekiant išvengti pareigūnų papirkinėjimo. Tačiau šis metodas būdavo veiksmingesnis paprastiems kontrabandininkams nei knygnešiams. Pastarieji džiaugdavosi, kai pasikeisdavo pasieniečiai, nes iš kitur atvykę sargybiniai dar nežinodavo lietuvių sumanytų gudrybių, padedančių pernešti spaudą.

– Ar, be žandarų, buvo ir kitų struktūrų? Minimi šmekeriai – kas jie tokie?

– Šmekeriai buvo pasienio žandarai, dažnai veikiantys su nemaža savivale. Jie ne tik gaudydavo nelegalius vežėjus, bet ir patys dažnai juos išnaudodavo, nes būdavo lengvai paperkami. Jie nebūdavo draugiški ir vietiniams pasienio gyventojams, dažnai naudodavosi turima galios pozicija ir savo reikmėms atiminėdavo ūkininkų vežimus ar arklius. Be pasienio žandarų, dar būdavo ir skundikų, šnipų.

– O kaip veikė skundimo mechanizmai?

– Skundikais žandarai samdydavo įvairaus plauko žmones, dažniausiai buvusius visuomenės paraštėse. Pasamdytieji skundikai už menką atlygį per daug negalvodami vykdydavo raudonsiūliais vadintų pasienio žandarų nurodymus. Kartais kontrabandininkai išsiaiškindavo patys arba būdavo kitų įspėti, kad jų kompanijoje yra skundikas, kuris už atlygį įskundžia.

Kartais skundimas buvo ir asmeniškas keršto aktas. Žinoma, kad 1902 m. Naumiestyje siuvėjas Endriukaitis apskundė du jaunuolius ir vieną davatkėlę, kad šie turį „prūsiškų daiktų“. Šmekeriai juos sučiupo ties Meištais, rado kontrabandos ir visiems trims skyrė po 20 rublių baudos. O tai buvo dideli pinigai – maždaug vidutinis darbininko mėnesio atlyginimas. Toks įskundimas galėjo sugriauti ne tik žmonių reputaciją ar santykius, bet ir gyvenimus.

– O ką darydavo valdžia su knygnešiais? Ar jiems galiojo tie patys principai kaip ir kontrabandininkams?

– Knygnešių veikla buvo dar rizikingesnė. Pagavus pirmą kartą – bauda, antrą kartą – kalėjimas iki 8 mėnesių, trečią – priverstiniai darbai iki pusantrų metų, ketvirtą – tremtis į Sibirą. O jei žmogus neprisipažindavo ir būdamas nuteistas – bausmė laipsniu griežtesnė. Įdomi detalė iš spaudos: Suvalkų gubernijoje raiti pasieniečiai galėdavo vytis knygnešius iki 7 varstų (7,5 km) nuo sienos, o jeigu juos sučiupdavo toliau, bausmė sumažėdavo.

– Kuo Paprūsės pasienis skyrėsi nuo kitų Lietuvos pasienio ruožų?

– Paprūsė Lietuvos istorijoje turėjo didelę reikšmę pirmiausia dėl lietuviškos spaudos gabenimo. Knygnešystė – tai neginkluotas pasipriešinimas imperinėms Rusijos ambicijoms bei kova už lietuvių kultūros ir kalbos išlikimą. Paprūsė buvo pirmasis ruožas, kuriame tam tikra prasme sprendėsi tolesnis lietuvių kultūros likimas. Čia gyvenę žmonės aktyviai prisidėjo prie lietuviškos spaudos gabenimo ir platinimo, sukūrė visą Lietuvą apimančius slaptus spaudos platinimo tinklus. Tiek geografinis, kultūrinis artumas su lietuvininkais ir lietuvybės klausimu draugiškais vokiečiais, tiek lietuvių knygnešių drąsa, gudrumas ir pasiaukojimas sudarė sąlygas knygnešystei taip sėkmingai vykti.

Taip pat galima paminėti ir netiesiogines Rytprūsių įtakas šiam regionui. Varpininkų tekstuose matoma, kad Rytprūsių lietuvininko ar vokiečio ūkininko pavyzdžiu lietuviai yra mokomi pažangiai ūkininkauti, prekiauti. Nepaisant kilnių švietėjiškų pastangų panašu, kad Paprūsės lietuviai nebuvo linkę greitai perimti šio pavyzdžio tiek dėl prastesnės ekonominės padėties, tiek ir dėl įpročių.

Įdomi ir pasienio gyventojų kasdienybė bei jų tarpusavio ryšiai. Gyvenimas prie Naumiesčio ir Širvintos miestelių vyko ne prie sienos, o per sieną. Širvintą ir Naumiestį, nors ir atskirtus upe bei valstybine siena, jungė žmonių santykiai, prekių srautas. Siena čia tapo judria linija, kurią šimtai bendruomenės narių peržengdavo kasdien. Iš atsiminimų galima matyti, jog XIX a. antroje pusėje ir iš dalies tarpukariu Širvintoje lietuviškai suprato beveik visi, net ir nekalbantys lietuviškai. Apie lietuvių ir lietuvininkų santykius yra likęs Kazio Griniaus iškalbingas atsiminimas. Vienas jo pacientas negyveno kartu su savo žmona dėl to, kad nesutapo tikėjimas: jis buvo katalikas, o ji – lietuvininkė. Vadinasi, nepaisant to, jog kalbėta ta pačia kalba ir kultūrinis fonas panašus, tačiau XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje tikėjimo klausimas dar buvo esminis tapatybės elementas daugeliui žmonių.

Lietuvos nacionalinio muziejaus komunikacijos specialistė

Autorius: Živilė STADALYTĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama