Prancūzų kultūrą pažino per istoriją ir skonius
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Tie, kas vasarą svajojo apie kelionę į Paryžių, šios šalies kultūros trumpam galėjo įkvėpti ir Vilkaviškyje. Prancūzų kultūros diena nestokojo skonių, muzikos garsų, estetikos ir romantizuojamos Napoleono žygių istorijos.
Gimė idėja
Surengti gražią šventę su prancūziškais patiekalais, paskaitomis ir „Napoleono“ torto konkursu-degustacija idėja kilo Vilkaviškio rajono savivaldybės vicemerei Daivai Riklienei bei Turizmo ir verslo informacijos centro (TVIC) direktoriui Vitui Girdauskui. Plėtoti informacijos infrastruktūrą mūsų krašte siekiantys TVIC darbuotojai seniai puoselėjo idėją prie Napoleono dvaru vilkaviškiečių vadinamo pastato įrengti informacinį stendą.
Mat turistai, kurių daug į mūsų kraštą atvažiuoja be gidų, pasigesdavo informacijos apie vietą, kurios istorija vietiniai labai didžiuojasi. Juk Vilkaviškyje prieš daugiau nei du šimtmečius, buvo apsistojusi didžiulė, apie 200 tūkst. karių Prancūzijos imperijos armija, ir būtent čia Napoleonas pasirašė dokumentą, skelbiantį karo su Rusija pradžią.
Tad netrukus buvo nutarta, kad stendo atidengimo šventė turi alsuoti prancūziška dvasia, atiduoti duoklę istorijai ir Napoleono vardui. Viena po kitos rutuliojosi idėjos, virtusios gražia švente.
Paskelbę programą organizatoriai kvietė nuo pat ryto rinktis prancūziškų pusryčių – skanauti ką tik iškeptų kruasanų, o perpiet atvykti paklausyti profesoriaus, istoriko ir maisto kultūros eksperto Rimvydo Laužiko paskaitos bei paskanauti prancūziškų patiekalų – ledjūrio menkės išpjovos su žolelių pluta ir žirnelių kremu, anties krūtinėlės su apelsininiu likerio padažu, bulvių pyragu ir karamelizuotomis slyvomis ar jautienos burginjono su bulvių ir parmezano piurė.
Virtuvės mados keitėsi
Prancūzų virtuvės ypatumus pristatęs prof. R. Laužikas pabrėžė, kad ji turi gilias istorines šaknis, o modernėti pradėjo XVII a., kai garsus to meto virtuvės šefas Fransua Pjeras de la Varenas pagrindinius viduramžių virtuvės ingredientus actą ir vyną pakeitė sviestu, pienu, grietine, grietinėle.
XVII a. prancūzų virtuvėje kartu su sviestu ir kitais pieno produktais atsirado trapi, sluoksniuota tešla, padažai, krembriulė ir kiti panašūs saldumynai. Kartu su katalikybe prancūziška virtuvė pradėjo plisti Europoje.
Bet, anot prof. R. Laužiko, maisto tradicijos kinta gan lėtai, nes žmonėms skaniausia lieka tai, ką jie valgė vaikystėje, o įpročius labai sunku keisti. Todėl į Lietuvą prancūziška virtuvė kelią skynėsi ne taip lengvai.
XVIII a. ir Apšvietos epocha visiškai pakeitė prancūzų virtuvę, šios šalies virėjai tapo populiarūs visoje Europoje. Atkeliavę į Lietuvą receptai padarė didžiulę įtaką mūsų šalies virtuvei – atsirado sriubos, desertai, šampanas, konjakas, skystos uogienės, buljonas.
Kartu su prancūziška virtuve ir Apšvietos amžiumi gimė suvokimas, kas yra sveikas maistas. Iki XVIII a. maisto vertė buvo suprantama pagal krikščionybės simboliką. Jautiena buvo laikoma sveikiausia mėsa, nes jautis – evangelisto Luko simbolis.
Apšvietos amžiuje jautiena tapo pačia pigiausia mėsa, kuria buvo maitinami kareiviai, sukurtas befstrogeno – patiekalo, kuriuo pigiai galima pamaitinti alkaną minią, – receptas.
Didžioji Prancūzijos revoliucija atnešė daug pokyčių virtuvėje. Panaikinus dvarus daug virėjų liko be darbo. Tai paskatino restoranų – vietų, kuriose galima papietauti dvaro lygiu, atsiradimą. Vilniuje pirmas restoranas sukurtas 1812 m. – tik pora dešimtmečių vėliau nei Paryžiuje.
Anot prof. R Laužiko, šiais laikais ant mūsų stalo yra daug patiekalų, atėjusių iš prancūziškos virtuvės, tačiau jie taip niveliavosi, kad jų net nebepastebime.
Svarbus įstatymas
Po prancūziškų pietų šventė persikėlė prie Vilkaviškio dvaro, kur laukė informacinio stendo, skirto Napoleono vizitui Vilkaviškyje, atidengimas, istoriko ir dvarų tyrinėtojo Benjamino Mašalaičio paskaita ir tortų degustacija.
Skambant svajingai saksofono muzikai, kurią atliko Vilkaviškio menų mokyklos pedagogas Kęstutis Malskis, buvo pristatytas informacinis stendas. Beje, saksofono muzika pasirinkta neatsitiktinai. Šį instrumentą 1846 m. sukūrė Paryžiuje gyvenęs fleitininkas ir klarnetistas Adolfas Saksas.
Informaciniame stende lietuvių, anglų ir prancūzų kalbomis aprašyta Vilkaviškio dvaro ir Napoleono apsilankymo Vilkaviškyje istorija, pažymėta kariuomenės judėjimo kryptis, supažindinama su dvarą valdžiusiais Lietuvos didikais.
Beje, istorikas B. Mašalaitis vilkaviškiečiams turėjo ir gerų, ir blogų naujienų. Daug archyvų išnaršęs istorijos tyrinėtojas neabejoja, jog aplink dabartinę Vysk. A. Karoso gatvę dvaro pastatai driekėsi jau nuo 1660 m., jo savininkai keitėsi, tačiau duomenų iš seniausių laikų mažai težinoma, o iš dvaro pastatų telikęs vienintelis.
Labiausiai vilkaviškiečius domina istorija, susijusi su Napoleonu, mūsų mieste 1812 m. birželį paskelbusiu karą Rusijai. Deja, vilkaviškiečių simboliškai Napoleono dvaru vadiname pastate Napoleonas nebuvo apsistojęs, tačiau kitame pastate porą parų jis gyveno, o kareiviai Vilkaviškyje buvo apie savaitę.
Nors alkana Prancūzijos armija miestelėnams pridarė nemažai žalos, visgi Suvalkija dėkinga Napoleonui Bonapartui už tai, kad užkariavęs Prūsijai priklausančias žemes 1807 m. Užnemunėje panaikino šios šalies teisyną ir įvedė Prancūzijos civilinės teisės sąvadą, vadinamąjį Napoleono kodeksą. Jis iš esmės pakeitė tuometinius Lietuvoje veikusius įstatymus – visi piliečiai tapo lygūs prieš įstatymą, panaikinti luomai, t. y. neliko baudžiavos, įtvirtinta teisė į nuosavybę, tikėjimo laisvė, civilinė santuoka ir kt. Tokie įstatymai leido Užnemunei vystytis daug sparčiau nei likusiai Lietuvos daliai, gyventi turtingiau ir laisviau, sudarė sąlygas žmonėms šviestis ir mokslintis.
Degustavo tortus
Į šventę susirinkę smaližiai labiausiai laukė tortų degustacijos-konkurso „Napoleono“ imperatorienė“. Nors, anot maisto istoriko prof. R. Laužiko, pats Napoleonas Bonapartas niekada šio torto nėra ragavęs ir kepinio atsiradimo istorija tiksliai nėra žinoma, visgi labiausiai tikėtina versija, kad tortą caro dvaro aplinkoje sukūrė prancūzų konditeris Rusijos pergalei prieš Prancūziją paminėti.
TVIC direktorius V. Girdauskas sakė nesitikėjęs, kad paskelbtas konkursas sulauks tiek susidomėjimo. „Bijojau, kad netektų „Napoleoną“ patiems kepti“, – juokavo V. Girdauskas. Visgi artėjant šventei jaudulys išnyko, nes dalyvauti užsiregistravo 7 šeimininkės. Viena jų pristatė net 4 skonių tortus, tad tiek komisijai, tiek smaližiams žiūrovams tikrai buvo kas veikti, kol visus išragavo.
Komisija tortus vertino pagal 4 kriterijus: skonių ir tekstūrų suderinamumą, vizualinį aspektą, gaminio pristatymą ir originalumą. Vienos šeimininkės sakė turinčios iš kartos į kartą perduodamus, niekam kitam neatskleidžiamus „Napoleono“ receptus, kitos ieškojusios internete ar pačios sugalvojusios praturtinti neįprastais ingredientais. Savo žodį galėjo tarti ir degustacijoje dalyvavę žiūrovai – išragavę visus tortus jie vertinimus rašė lapeliuose.
Gal taps tradicija
Galiausiai, apsalusi nuo skonių įvairovės, komisija priėmė nelengvą sprendimą ir „Napoleono“ imperatorienės“ titulą skyrė keturių skonių tortus, papuoštus Prancūzijos kareivių figūrėlėmis, iškepusiai vilkaviškietei Vilmai Matulaitienei. Jos tortai taip pat gavo daugiausiai publikos balsų. Kepėjai atiteko ir „Santakos“ redakcijos skirtas prizas – laikraščio prenumerata.
Laurus už originalumą nuskynė Ingos Ūsienės, pristatyti tortą atvykusios su pulko damų svita, keptas „Napoleonas“. Išskirtiniais drabužiais išsipuošusios „Laumos“ bendruomenės moterys į konkursą atvažiavo iš Šakių rajono.
Už bendruomeniškiausią tortą apdovanota Kybartų bendruomenė, už išlaikytas tradicijas – Daiva Ivaškevičiūtė, už kūrybingą pristatymą – Birutė Ivaškevičienė, už skonių tekstūrą – Jovita Bielevičienė, už lietuviškiausią „Napoleono“, pertepto obuolių koše, versiją – Gitana Pumerytė-Vosylienė.
Komisijos pirmininkė, viena iš šios šventės įkvėpėjų D. Riklienė pasidžiaugė gražiu renginiu, sulaukusiu nemažo vilkaviškiečių susidomėjimo, ir vylėsi kitąmet surengti panašią šventę, skirtą mūsų krašte gyvenusiai ir savo tradicijas puoselėjusiai vokiečių bendruomenei atminti. TVIC direktorius V. Girdauskas išsakė idėją, kad ateityje galima suorganizuoti lenkų, žydų, totorių kultūros dienas. Visos šios tautos gyveno mūsų rajone ir paliko savą pėdsaką krašto kultūroje.
Autorius: Eglė Kviesulaitienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
