Regionai pasmerkti skurdui – nėra gamybos, nėra ir pinigų

„Sodra“ pa­skel­bė duomenis apie šių metų antrojo ketvirčio  viduti­nes darbo pajamas. Nors jos šie­met ir auga, o Tau­ragės regione dar ir nemažai, ly­ginant su di­džiai­siais miestais, ato­trūkis didėja. „Sod­ros“ duome­ni­mis, viena iš ma­žiausias pajamas gaunančių sa­­vi­val­dybių yra Šilalė, ku­rios gyventojai vi­­du­ti­niškai už­dir­­ba 1776 eurus prieš mokesčius. 

Kas ketvirtas dirba už minimumą

Praėjusią savaitę išplatintame pranešime, „Sodros“ anali­tikė Kristina Zitikytė suskaičiavo, kad šiuo metu Lietuvoje kas ketvirtas dirbantysis gavo tarp 1000 Eur ir 1500 Eur prieš mokesčius, arba 755–1012 Eur į rankas. Daugiau nei trečdalis darbo rinkos dalyvių (arba 414 tūkst. žmonių) uždirbo nuo 1500 Eur iki 2500 Eur ant popieriaus, tai yra nuo 1012 Eur iki 1525 Eur į rankas. Kas penktas apdraustasis uždirbo nuo 2500 Eur iki 3999 Eur neatskaičius mokesčių, o juos atskaičiavus, šios sumos atitinkamai siekė nuo 1525 iki 2420 Eur.

Nors darbo pajamos Lietuvoje toliau augo, tačiau akivaizdu ir tai, jog jos didėjo ne visiems vienodai. „Sodros“ duomenimis, 2025 m. antrąjį ketvirtį vidutinės darbo pajamos Lietuvoje padidėjo vidutiniškai 122 Eura į rankas ir pasiekė 1468 Eur. Vidutinės visą mėnesį dirbusių darbuotojų darbo pajamos, neatskaičius mokesčių, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, paaugo 215 Eur (arba 9,8 proc.) ir siekė 2399 Eur. 

Didžiausias vidutines paja­mas gauna Vilniaus ir Kauno gyventojai. Vilniuje po mokesčių vidutiniškai uždirbama 1675 Eur, o kitų savivaldybių vidurkis – 1288 Eur. Teigiama tendencija – šis atotrūkis ketvirtus metus iš eilės mažėja. Bet tarp dešimties savivaldybių su didžiausiais darbo pajamų vidurkiais (2414 Eur prieš mokesčius) bei dešimties savivaldybių su mažiausiais vidurkiais (1740 Eur prieš mokesčius) skirtumai auga. Jei 2021 m. atotrūkis siekė 37 proc., šiais metais jis jau yra beveik 39 proc.

Rajonuose mažėja darbo vietų 

Turtingiausiųjų savivaldybių sąraše išsiskiria Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestai bei ir rajonai, Trakų rajonas, Birštonas. Mažiausias darbo pajamas gyventojai gauna Šilalės, Raseinių, Radviliškio, Šalčininkų, Kupiškio, Biržų, Pagėgių, Kelmės, Skuodo rajonuose, Kalvarijoje.

„Sodra“ pastebi, jog didesnes vidutines pajamas uždirba tų rajonų gyventojai, kuriems arčiau didieji miestai, nes yra daugiau ir geriau apmokamų darbo vietų. Tai patvirtina ir apdraustųjų skaičiaus pokyčiai. Šiemet darbo vietų didėjimą „Sodra“ užfiksavo 15 šalies savivaldybių. Tauragės ir Pagėgių savivaldybėse apdraustųjų skaičius nesikeitė, Jurbarke jis sumažėjo 1,8 proc. Tačiau tarp dešimties mažiausias pajamas gaunančių savivaldybių, Šilalė antrąjį šių metų ketvirtį išsiskyrė labiausiai – čia dirbančiųjų skaičius sumažėjo net 2,5 proc., t.y. valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamų gyventojų skaičius sumažėjo nuo 8 tūkst. iki 7,8 tūkst. Kone tiek pat, 200 darbo vietų prarado ir Kelmės savivaldybė, kur antrąjį ketvirtį darbo vietų skaičius sumažėjo nuo 8,6 iki 8,4 tūkst. 

Iš viso birželį dirbo apie 6 tūkst. apdraustųjų mažiau nei prieš metus. Per metus sumažėjo pardavėjų ir verslo admi­nistravimo specialistų, bet daugėjo vairuotojų, mokymų specialistų, asmens priežiūros, sveikatos specialistų, valytojų.

Mažėjant apdraustųjų, padaugėjo nedarbo išmokos gavėjų. Birželį jų buvo 3 tūkst. daugiau nei prieš metus – 82,2 tūkst.

Nedarbo išmokos ga­vėjų daugiausia tarp jauniausių rinkos dalyvių: iki 25 metų amžiaus grupėje šimtui apdraustųjų teko 12 nedarbo išmokos gavėjų. Tuo tarpu 41–50 metų amžiaus grupėje šimtui apdraustųjų teko 5 nedarbo išmokos gavėjai, virš 60 metų – 7 nedarbo išmokos gavėjai tarp šimto dirbančiųjų.

„Regioniniai skirtumai gilina ne tik ekonominę, bet ir socialinę bei politinę atskirtį. Ilgalaikėje perspektyvoje reikia komp­leksinių sprendimų – būtina užtikrinti kokybiškas viešąsias paslaugas vyresniems gyventojams, o darbingo amžiaus žmonėms sudaryti realias galimybes kurti pajamas ir likti savo regionuose“, – pabrėžia „Sod­ros“ analitikė K. Zitikytė.

Kaimynai geriau negyvena

„Sodros“ pateikti duomenys rodo, kad ne ką geriau gyvena ir mūsų kaimynai. Išskyrus apskrities centrą Tauragę, aplinkinių savivaldybių gyventojų vidutinės pajamos iš esmės nesiskiria nuo šilališkių. O štai Pagėgių gyventojai netgi gauna mažiau nei Šilalės rajono dirbantieji – vidutinis atlyginimas ten siekia 1708 Eur. Panašus jis ir Skuode (1716 Eur), Kelmėje (1728 Eur), Raseiniuose (1748 Eur). Iš kaimynų geriau uždirba tik Jurbarko rajono gyventojai, kur vidutinės darbo pajamos sudarė 1858 Eur, bei Plungės rajono gyventojai, vidutiniškai uždirbantys 1899 Eur (visos sumos nurodytos iki mokesčių). 

Praėjusį ketvirtį vidutinės darbo pajamos šalyje augo 9,8 proc., atskaičius mokesčius, gyventojai gavo 9 proc. didesnį atlyginimą. Padidėjimą, anot finansų ekspertų, daugiausiai lėmė minimalios mėnesinės algos padidinimas iki 1038 Eur „ant popieriaus“. Tiesa, nors pajamos augo, gyventojų perkamąją galią 3,7 proc. sumažino infliacija. 

„Sodra“ skelbia, kad Šilalėje atlyginimai augo 10 proc., maždaug tiek pat jie padidėjo ir Rietavo, Kretingos bei Skuodo gyventojams. Mažiausiai darbo pajamos didėjo Pagėgių (7 proc.) ir Raseinių (8,7 proc.) gyventojams, o daugiausiai – Jurbarko rajono gyventojams, kurie per metus gavo net 17 proc. (300 Eur) daugiau.  

Iš kaimyninių apskričių cent­rų, didžiausias pajamas gavo Šiaulių miesto (1882 Eur) ir Šiaulių rajono gyventojai (1930 Eur) per mėnesį. Tauragės rajono gyventojai vidutiniškai uždirba 1863 Eur, Telšių – 1824 Eur per mėnesį. 

Didesnės pensijos paskatintų verslo plėtrą

Profesorius Romas Lazutka „Šilalės artojui“ sakė, jog atlyginimų atotrūkis tarp sostinės ir regionų nėra labai netikėtas dalykas, nes didžiuosiuose miestuose koncentruojasi daugiau didesnių, brangesnę produkciją gaminančių įmonių, solidžius atlyginimus darbuotojams mokančių finansų bei valstybinių įstaigų. Lietuvoje beveik visos tokios įstaigos yra įsikūrusios būtent Vilniuje.  

Regionų gyventojų pajamos visada buvo mažesnės, todėl čia kurti verslus menkai teapsimoka. Žmonės perka maistą, vaistus, tam išleidžia didžiąją dalį pinigų, kuriuos uždirba arba gauna iš „Sodros“. 

„Veikia viena kita statybų fir­melė, bet rajonų centruose daugiabučių niekas nestato, o jei kam ir reikia paremontuoti būstą, tai dažniausiai tam nepavyksta susitaupyti pini­gų. Taupydami rečiau perka ir paslaugas, todėl ir kirpėjai, ir siuvėjos rajonuose uždirba mažiau nei didžiuosiuose mies­tuose. Praktiškai visi dirba už minimalią algą, nedideli ir švietimo, socialinių įstaigų darbuotojų atlyginimai. Prie to veda ir gyventojų struktūra: daug vyresnio amžiaus žmonių, mažai jaunimo, kuris išvažiuoja studijuoti ir į provinciją negrįžta. Iš tų, kur lieka be išsilavinimo, mažai naudos, tai ir algos jų mažos“, – sakė socialinių mokslų daktaras.  

Kitas dalykas, anot R. Lazutkos, yra teritorinė atskirtis, kurią ypač jaučia kaimo gyventojai. Jiems didžiausia problema yra ne tik rasti darbą, nes kaimuose jų nėra, bet ir jį pasiekti, nes į rajono centrą važinėti  nėra galimybių. 

„Viešasis transportas važiuoja retai, įsidarbinus kokiame prekybos centre, kuris dirba iki 21 val., grįžti namo nėra jokių galimybių. Vienintelis būdas pasiekti darbo vietą – važiuoti nuosavu automobiliu, bet gaunant minimalią algą, to nepadarysi, važinėjant uždarbio neliks. Savivaldybės neturi galimybių steigti daugiau maršrutų, todėl dotuoti juos turėtų valstybė – taip būtų paskatintas gyventojų mobilumas“, – įsitikinęs R. Lazutka. 

Gyventojų pajamų augimui paskatinti profesorius R. Lazutka mato vienintelį būdą – per valstybės socialinę politiką, pirmiausia didinant vyresnio amžiaus gyventojų pensijas. Didesnis vartojimas paskatintų ir verslą, tada atsirastų galimybė mokėti didesnius atlyginimus regionuose gyvenantiems žmonėms. 

Savivaldybėse, kuriose vidutinės apdraustųjų pajamos yra mažiausios, 10-čiai apdraustųjų tenka 8 senatvės pensijos gavėjai. Dirbantys pensininkai čia sudaro 8 proc. tarp visų senatvės pensijos gavėjų. Savivaldybėse, kuriose vidutinės apdraustųjų pajamos didžiausios, 10-čiai dirbančiųjų tenka 5 senatvės pensijos gavėjai, o 16 proc. visų pensininkų dirba. Rajonuose, kur pajamos mažiausios, tarp tokių yra ir Šilalė, daugiau ir nedarbo išmokos gavėjų. Čia 100-ui apdraustųjų tenka 7 bedarbiai, kai tuo metu didesnių pajamų savivaldybėse tarp 100 dirbančiųjų nedarbo išmoką gauna tik penki.

Per didelė darbo jėgos pasiūla

„Sodros“ analitikė K. Zitikytė pastebėjo, jog regioniniai skirtumai gilina ne tik ekonominę, bet ir socialinę bei politinę atskirtį. Reikalingi kompleksiniai sprendimai, vyresnio amžiaus regionų gyventojams užtikrinant kokybiškas viešąsias paslaugas, o darbingo amžiaus žmonėms sudarant realias galimybes kurti pajamas ir likti savo regionuose. 

„Matau vienintelę priemonę – taikyti valstybės mokestines lengvatas investuojantiems regionuose. Tai būtų vienintelis būdas regionams gelbėti, nes atsirastų darbo vietų rajonuose gyvenantiems žmonėms. Nebūtinai tokios investicijos turėtų būti kiekvienoje savivaldybė­je – į didelę įmonę galima atsivežti žmonių iš aplinkinių rajonų. Tai galėtų užtikrinti gyventojų sėslumą“, – svarsto Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Audrius Klišonis. 

Jo įsitikinimu, darbo pajamų atotrūkis tarp didžiųjų miestų bei regionų gyventojų didėja dėl per didelės darbo jėgos pasiūlos regionuose. Kai nėra gamybos, o darbo jėgos yra daugiau, nei jos reikia, natūralu, kad verslas siūlo mažesnį darbo užmokestį. Ten, kur daug gamybos įmonių, žmonės gali pasirinkti, kur dirbti, atsiranda konkurencija tarp darbdavių.

„Jei yra viena įmonė, monopolizavusi rinką, ji, kiek įmanoma stengsis nedidinti atlyginimų, kad išlaikytų didesnį pelningumą. Ne paslaptis, jog didesnio gamintojo atstovai daro įtaką savivaldybių taryboms, kad į tą teritoriją neateitų naujų investuotojų. Tiesiai tas nepasakoma, tačiau pastangų matyti“, – tikino A. Kli­šonis. 

Lietuvos savivaldybių asocia­cijos prezidentas įsitikinęs, kad Lietuva turi vadovautis ki­tų valstybių pavyzdžiu ir investuojantiems rajonuose taikyti mokestines lengvatas. Pavyzdžiui, anot jo, Veng­rijoje „Samsung“ sukūrė per 1,5 tūkst. darbo vietų mieste, kur gyvena mažiau nei 5 tūkst. žmonių. Į jį suvežami darbuotojai iš viso regiono. Vokietijoje atskirų regionų administracijos stengiasi, kad jų teritorijoje gamyba būtų kuo tolygiau išdėstyta ir gyventojai rastų darbą netoli nuo namų. Tokie sprendimai leidžia išsaugoti gyventojus savo regionuose ir pritraukti jaunas šeimas.

„Tai yra vienintelis būdas regionams atsigauti“, – tvirtina Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas. 

Tačiau profesorius R. Lazutka nesutinka, jog mokestinės lengvatos būtų efektyvus sprendimas. Jo manymu, Lietuvoje atsirastų daug nesąžiningų verslininkų, kurie regist­ruotų savo įmones rajonuose, o veiktų ten, kur daugiau darbo jėgos – didžiuosiuose miestuose. 

„Sunku būtų sukontroliuoti, nes įmonės gali turėti filia­lus“, – sakė socialinių mokslų daktaras. 

Daiva BARTKIENĖ

Autorius: Daiva BARTKIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama