Keturių karininkų šeima iš Prienų: kas ji ir ką apie ją žinome?

Prienų kraštas išaugino daugybę aukšto skrydžio žmonių – nuo rašytojų iki laisvės gynėjų. Čia gyvenantieji turbūt visi žino legendinių laisvės gynėjų partizanų Lukšų šeimą, tačiau galbūt mažai kas girdėjote apie Navikevičių-Navikėnų šeimą.

Tai – keturių karininkų šeima, kurios gyvenimą ir kovą už laisvę pristatė Prienų krašto muziejuje eksponuota paroda „Keturių karininkų šeima iš Prienų“. Paroda nedidelė, tačiau joje buvo galima ne tik susipažinti su šeimos biografija, bet ir pamatyti praėjusio amžiaus apdovanojimų, nuotraukų ir kitų eksponatų, priklausančių Navikevičių-Navikėnų šeimai. O susirinkusieji į parodos atidarymą turėjo išskirtinę galimybę pabendrauti ir su šios šeimos palikuoniu – Rimvydu.
Kaip taikliai parodos atidarymo metu pastebėjo žurnalistas, istorijos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas, ši paroda įdomi tuo, jog per vieną šeimą galima papasakoti Lietuvos istoriją. Taigi kas buvo ta Navikevičių-Navikėnų šeima?

Jos istorija prasideda čia, Prienuose, kur 1900 metais, liepos 26-ąją gimė Juozas Navikevičius-Navikėnas. Tiesa, mokyklą Juozas baigė jau Telšiuose, o po jos baigimo įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenės I artilerijos pulką. Dar po metų baigė Lietuvos karo mokyklą ir įgijo pėstininkų jaunesniojo leitenanto laipsnį. Buvo paskirtas į I Gedimino pėstininkų pulko 5-ąją kuopą jaunesniuoju karininku, dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais. J. Navikevičius-Navikėnas buvo gabus karininkas, sparčiai kilo tarnybos laiptais, o sulaukęs 28-erių metų buvo paaukštintas į kapitonus. Savo, kaip karininko, karjerą prieniškis tęsė beveik iki pat vokiečių okupacijos pabaigos. Prieš Lietuvą okupuojant Rusijai, 1944 m., jis su šeima pasitraukė į Austriją, o vėliau į Vokietiją, kurioje apsigyveno karo pabėgėlių stovyklose. O 1948 m. emigravo į Kanadą, gyveno Monrealyje, dirbo „Asbestos Atlas“ gamykloje, aktyviai dalyvavo Kanados lietuvių visuomeninėje veikloje.

Gyvendamas Kanadoje, J. Navikėnas atliko nemažą darbą – surinkęs šimtus politinių karikatūrų iš įvairių tarptautinių spaudos šaltinių, sudarė jų rinkinį, kuriame su humoru kalbama apie labai rimtus pasaulinius dalykus maždaug nuo 1948 m. iki 1953 m. Šį albumą J. Navikėno šeima prieš kelerius metus padovanojo Kanados lietuvių muziejui-archyvui. Fragmentų iš rinkinio buvo galima išvysti ir Prienų krašto muziejaus parengtoje ekspozicija. Kaip teigiama, Kanados lietuvių muziejaus archyvo internetiniame puslapyje kiekviena karikatūra specialiai atrinkta ir patalpinta didžiuliame albume, kurio drožinių aplanką pagamino pats J. Navikėnas. „Dėmesys ir rūpestis, kurį šiam rinkiniui skyrė p. Navikėnas, atspindi jo paties pasaulėžiūrą, kas jam tada kėlė rūpestį ir kokie klausimai atkreipė jo    dėmesį – jo, kaip žmogaus, priversto palikti namus Lietuvoje ir tęsti naują, Antrojo pasaulinio karo pabėgėlio, gyvenimo etapą“, – rašoma Kanados lietuvių muziejaus archyvo internetinėje svetainėje.
J. Navikėnas į Kanadą atvyko su šeima – žmona Elena, dukterimi Genovaite bei sūnumis – Algimantu ir Rimvydu. Beje, Juozo žmona vyrą ne tik lydėjo į visas jo paskyrimo vietas, bet ir pati aktyviai reiškėsi moterų-šaulių judėjime (už šią veiklą buvo apdovanota Šaulių žvaigžde), buvo aktyvi moterų Katalikių draugijos narė. Kaip pastebima, parodos ekspozicijoje vienas svarbiausių jos darbų – 1955 m. įrengtas Marijos altorius naujoje Aušros Vartų bažnyčioje.
Tėvų pėdomis sekė ir visi trys vaikai. Duktė Genovaitė Navikevičiūtė-Kudžmienė ir Lietuvoje, ir Kadandoje buvo aktyvi skautė, Kanadoje taip pat, kaip ir jos motina, įsijungė į Katalikių moterų draugijos veiklą, kurioje rengdavo labdaringus renginius, o surinktas lėšas siuntė ir į Lietuvą.
Abu Elenos ir Juozo sūnūs pasirinko karininkų kelią. Vyresnėlis Algimantas Navikėnas, nors ir buvo įgijęs menų bakalauro laipsnį, tapo puikiu karo pilotu, skraidė naujausiais naikintuvais, tačiau, būdamas vos 27-erių metų, žuvo tarnybos metu.
Jauniausias sūnus Rimvydas, kuris, beje, rugpjūčio 20 d. lankėsi ir Prienuose, taip pat, kaip ir tėvas, tapo kapitonu. Jis, kaip patyręs desantininkų karininkas, buvo pasiųstas į labai atsakingą misiją Vietname, skirtą padėčiai Vietname kontroliuoti bei prižiūrėti. Prisiminimais apie misiją Rimvydas pasidalijo ir su parodos lankytojais. Beje, šioje misijoje Rimvydo taip pat vos neištiko brolio likimas, mat, skrisdamas sraigtasparniu, buvo numuštas, tačiau sunkų nusileidimą jam pavyko išgyventi.
Verta paminėti, jog karininkų buvo ir kitose Navikevičių medžio šakose. Prienuose užaugo kapitono Juozo sūnėnas Jonas Navikevičius. Jis, baigęs „Žiburio“ gimnaziją, taip pat įstojo į karo mokyklą, gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį, buvo paskirtas I Gedimino pėstininkų pulko I kulkosvaidžių kuopos būrio vadu, vėliau buvo paaukštintas į leitenantus. Deja, kilus karui tarp Vokietijos ir SSRS, o Jono pulkui traukiantis į Rytus, po kautynių su vokiečiais Jonas žuvo Baltarusijoje. Tiesa, Jono neparklupdė priešo kulka, jis nusišovė pats, nepanoręs kautis už svetimą valstybę.
Istorija rodo, jog, jeigu Navikevičiai kuo nors užsiimdavo, tai darydavo ypač gerai. Už savo atsidavimą ši giminė nuolat sulaukdavo pripažinimo – vyrai paaukštinimo tarnyboje, medalių, o moterys – apdovanojimų už visuomeninę veiklą.
Parengė Rimantė Jančauskaitė

Autorius: Rimantė Jančauskaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama