Nuo Vinycos iki Smalininkų skausmo nutiestu karo keliu

Nuo Vinycos iki Smalininkų skausmo nutiestu karo keliu. Karo Ukrainoje banga Iriną Mažeiką-Pedos atbloškė į Lietuvą. Artėjant Ukrainos nepriklausomybės dienai, rugpjūčio 24-ajai, Smalininkuose sutikome Iriną – moterį, kartu su anūkėmis čia radusią prieglobstį nuo karo siaubo. Jos istorija – gyvas Ukrainos kovos už laisvę ir lietuviškosios šaknies liudijimas, jungiantis kartas, tautas ir istorinį patyrimą. Lietuviškos šaknys nenudžiūvo Irinos tėvas, Aleksandras, gimė 1928 m. Petrakių kaime, Žagarėje, Joniškio rajone. „Jo tėvai buvo paprasti, nepasiturintys žmonės, tačiau turėjo savo ūkį. Aleksandras turėjo seserį Susaną, kuri buvo dvejais metais vyresnė. Abu jie lankė tą pačią klasę, nes tėvai išleido Aleksandrą į mokyklą vos šešerių“, – prisimena Irina. Aleksandras patyrė pirmąją sovietų okupaciją. „Tai buvo tarsi netikėtas įsiveržimas – daug kareivių, žmonių baimė ir nerimas. Iki tol Lietuvoje beveik nebuvo vagysčių, o rusams užėjus, jos atsirado. Anksčiau močiutė net duris užremdavo tik lazda. Taip keitėsi gyvenimas“, – sako Irina. Vėliau Irinos tėvas Aleksandras pateko į dar vieną istoriją. Po karo likimas jį nuvedė į Bogdano Chmelnickio karo mokyklą Vinycoje. Čia jis susipažino su Zinaida Lukjanovna-Zagorujka, ukrainiete, anglų–vokiečių kalbos dėstytoja. „Tėvas nemokėjo tikros rusų kalbos, todėl kartais vartojo netaisyklingus žodžius, dėl kurių mama juokaudavo. Vis dėlto, jis buvo aukštas, lieknas, šviesiaplaukis, mėlynų akių, ir kaip Zinaida galėjo jo nepamilti. Greitai ir jis pasipiršo, ir jų meilės istorija truko 55 metus“, – tėvą ir mamą prisimena Irina. Šeima gyvenimą pradėjo Lietuvoje, nes Aleksandras buvo paskirtas tarnauti į lietuvių diviziją netoli Vilniaus. Vėliau šeima persikėlė į Kaliningradą, kur ir gimė Irina, ir vėliau šeima išvyko į Vinycą. Čia Aleksandras jau nebebuvo kariškis – baigė technikos institutą ir tapo gerbiamu inžinieriumi. Nepaisant gyvenimo Ukrainoje, Aleksandras visada išlaikė lietuvišką tapatybę. „Visada man kartodavo: ,,Kas tu? Tu – lietuvė.” Net kai gimė mano dukros Valerija ir Alla, jis norėjo, kad jos taip pat būtų laikomos lietuvėmis“, – sako Irina. Visuomet siekė laisvės Irinos pasakojimas neatsiejamas nuo Ukrainos istorijos – kovos už nepriklausomybę ir kultūros išsaugojimo. „Ukrainiečiai, tikrieji ukrainiečiai, mano šeima taip pat priklauso tokiai šeimai, visada vadavosi iš Rusijos. Istoriškai taip susiklostė, kad Ukraina visada buvo po kažkieno valdžia – iš pradžių priklausė Didžiajai Lietuvos kunigaikštystei, vėliau atėjo lenkai, dar vėliau – Rusijos imperija, o vakarinė dalis buvo Austrijos-Vengrijos įtakoje“, – sako ji. 1918 m., kai Skoropadskis paskelbė, kad Ukraina turi būti nepriklausoma, atsirado viltis, jog laisvė yra įmanoma. Tačiau netrukus atėjo sovietų okupacija, rusų tyčia sukeltas holodomoras, išnaikinęs milijonus žmonių ir sutrikdęs kultūros vystymąsi. „Kultūra išliko tik paprastų žmonių pastangomis – puoselėjamos tradicijos, kalba, tautosaka buvo saugomi šeimose. Net miestuose, kur rusų kalba buvo prioritetinė, širdyse visi troško laisvės“, – pasakoja Irina. Lietuva tapo įkvėpimu Ukrainai. „Kai tankai prie televizijos bokšto puolė žmones, o lietuviai susikibę rankomis stojo ginti savo laisvę, tai mus labai jaudino. Kiekviena šeima apie tai kalbėjo. Tai buvo įkvėpimas ir mums“, – sako ji. 1991 m. rugpjūčio 24-ąją Aukščiausioji Rada paskelbė Ukrainos nepriklausomybę, ir ši diena tapo viena didžiausių švenčių šalyje. „Dabar ją švenčiame kaip Kalėdas. Kiekviena šeima išeina su ukrainietiškomis vėliavomis, tautiniais siuviniais, dainuoja himną. Daugelis verkė, daug džiaugėsi, nes visi suprato – mes išsilaisviname iš imperijos“, – sako Irina. Ukrainietės Zinaidos ir lietuvio Aleksandro Mažeikų dukra Irina užaugo lydima tėvo pasakojimų apie nuostabią jo tėvynę Lietuvą, jos istoriją, kalbą, kultūrą ir papročius.                                                                        Asmeninio archyvo nuotr. Iš siaubo – į saugų krantą 2022 m., kai Rusijos invazija į Ukrainą tapo tikru karu, Irina su šeima turėjo palikti namus. „Vasario 24-osios rytą išgirdome sprogimus, o per televizorių pasakė – karas. Pradėjau verkti. Vaikai klausė: ,,Močiute, ko verki?” O aš jiems: jūs dar nesuprantate, kas yra karas…Apie tai man pasakojo tėvai ir seneliai“, – karo pradžią prisimena Irina. Saugų prieglobstį Irina rado Lietuvoje – šalyje, kuri visada buvo jų šeimos širdyse. „Lagaminai visada buvo paruošti – juose būtini daiktai, dokumentai, kelių kartų nuotraukos. Anūkė Nastya, kai buvo maža, nuolat man kartojo: ,,Močiute, važiuokime į Lietuvą”. Ji jautė, kad mūsų šeimoje nuolat sukosi pokalbiai apie Lietuvą, apie senelį, apie mūsų šaknis”, – sako ji. Irinos istorija – tai ne tik šeimos pasakojimas. Tai liudijimas apie Lietuvos ir Ukrainos bendrystę, tautų solidarumą ir kovą už laisvę. Šeima atnešė į Lietuvą ne tik savo patirtį, bet ir istorijas, dainas, tradicijas, kurios jungia kartas ir tautas. Net karo akivaizdoje ryšys su Lietuva gyvas: per šeimos atmintį, dainas, kalbą ir neblėstančią meilę laisvei. Irina vėl prisimena lietuvį tėvą. „Jis visada sakydavo – yra išeitis“, – sako Irina. Ji, kaip ir daugelis karo pabėgėlių, tą surado Lietuvoje, nuėjusi karo keliu nuo Vinycos iki Smalininkų. Čia jai su anūkėmis nėra karo siaubo, nes Ukrainos ir Lietuvos ryšys stiprus ir gyvas, nepaisant karo ir istorijos audrų.

Autorius: Jurbarko šviesa

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama