Kai klaipėdiečius veždavo ir krovininiais automobiliais

„Atvira Klaipėda“ dar viename ciklo „Savaitgaliai su senąją Klaipėda“ rašinyje šįkart skaitytojams pristato, kokios transporto srities aktualijos užfiksuotos 1952-1953 metų miesto valdžios dokumentuose, dabar saugomuose Klaipėdos regioniniame valstybės archyve.

1952-ųjų spalio viduryje Vykdomasis komitetas, reaguodamas į LTSR Ministrų tarybos ir apskrities Vykdomojo komiteto sprendimą, nurodė, kad sniego valymui Klaipėdos geležinkelio mazge turės būti skirta 290 vienuolikos įmonių ir organizacijų dirbančiųjų bei 13 vežimų arba automobilių.

Daugiausiai – 40 žmonių ir du automobilius – tokiais atvejais turėjo skirti Jūrų prekybos uostas. Mažiausiai pagalbos – tik 10 žmonių – pareikalauta iš fabriko „Gulbė“. Nuo 15 iki 30 žmonių turėjo skirti organizacija UNR-57, Statybų trestas Nr. 5, Celiuliozės ir popieriaus kombinatas, „Trinyčių“ fabrikas, Laivų remonto gamykla, fabrikas „Artojas“, Faneros fabrikas, Žuvies bei Mėsos kombinatai ir Girulių taryba.

Lietuvos geležinkelių 8-ojo Klaipėdos distancinio kelio viršininkui draugui Paniašviliui buvo pasiūlyta per devynias dienas su šiomis organizacijomis ir įmonės sudaryti sutartis, kuriose būtų numatytos darbo normos ir apmokėjimo įkainiais, taip pat – žmonių paėmimo vietomis.

Baigiantis 1953-ųjų kovui Vykdomasis sprendimas įpareigojo iki balandžio 15-osioms visiems dviračių savininkams užregistruoti šias savo transporto priemones ir išsiimti tiems metams skirtus numerius. Tokią registraciją buvo nurodyta vykdyti Miesto valymo kontorai.

Milicijai buvo nurodyta vykdyti griežtą kontrolę ir po balandžio 15-osios sulaikyti dviratininkus, kurie neturės tokių numerių, ir taikyti jiems numatytas baudas. Taip pat buvi nurodyta, jog toks sprendimas galios trejus metus.

Gali būti, jog tokia registracija buvo forsuojama dėl mokesčių, nes pagal SSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo priimtą įsakymą dėl vietinių mokesčių ir rinkliavų, vienas iš tokių mokesčių buvo mokamas transporto valdytojų. Metinis dviračio metinis mokestis pagal minėtąjį įstatymą priklausomai nuo gyvenvietės tipo, buvo diferencijuotas nuo 5 iki 15 rublių.

Baigiantis tų metų gegužei Vykdomasis komitetas jau rūpinosi per marias keliamų keleivių saugumu. Siekdama išvengti avarijų miesto valdžia metams laiko uždraudė į Dangės upė įplaukti ir joje švartuotis Tralinio laivyno valdybos ir visiems kitiems laivams, negabentiems žmonių.

„Masinio keleivių pervežimo dienomis atlaisvinti Dangės upės krantines rajone prie laivų remonto įmonės ir visame dešiniajame krante, iki veikiančio tilto“, – buvo nurodyta sprendime.

Prie Upių uosto krantinių tiek Dangėje, tiek ir Kuršių nerijoje buvo uždrausta švartuoti visus kitus laivus.

Plaukioti valtimis ir baidarėmis Dangėje ir Kuršų mariose leista tik tada, jei jos turėjo numerį arba pavadinimą, uosto prižiūrėtojo išduota techninį pasą, reikiamą kiekį gelbėjimosi priemonių ir raudoną 30×40 cm dydžio vėliavėlę, iškeltą ant 80 cm ilgio koto. Plaukioti jomis Dangėje buvo galima tik dešine puse, netrukdant laivams, o mariose – iki uosto akvatorijos ribos.

Griežtai uždrausta priimti į valtį ar baidarę daugiau žmonių nei nurodyta jų techniniame pase, plaukioti girtiems ir švartuotis prie kantinių, skirtų savaeigiams laivams. Taip pat uždrausta valtimis ir baidarėmis plaukioti vaikams, jei šalia nėra suaugusiųjų.

Už šių taisyklių nepaisymą buvo numatytas įspėjimas, bauda iki 100 rublių arba iki 30 dienų trukmės priverčiamaisiais darbais.

Po keleto savaičių Vykdomasis komitetas nusprendė pasirūpinti ir saugumu įprastuose keliuose. Miesto valdžia savo sprendime įtvirtino sąlygas, kada krovininiu transportu galima vežti žmones į darbą, ekskursijas ar kitas išvykas. Buvo nurodyta, kad tokiais atvejais iš vadovaujančio personalo turi būti paskirtas atsakingas asmuo, atsakingas už pervežimą, ir jo pareigos bei vardas ir pavardė turi būti nurodyti kelionės lape. Automobilius tokiais atvejais leista vairuoti tik 1 ir 2 klasės vairuotojams, netrauktiems atsakomybėn už piktybiškus Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Jei kolektyve tokių vairuotojų nėra, leista žmones vežti ir 3 klasės vairuotojui, turinčiam ne mažesnį kaip trijų metų stažą, užsirekomendavusį kaip pavyzdingą ir disciplinuotą darbuotoją. Tokiems pervežimams negalėjo būti skiriami vairuotojai, jau baigę savo darbo dieną.

Tokiam pervežimui skirtuose automobiliuose turėjo būti suolai, o pačios mašinos praėjusios neeilinę techninę apžiūrą, kad būtų visiškai tvarkingos. Kelionės lape turėjo būti žyma „tinkamas žmonėms pervežti“ ir įmonės ar įstaigos vadovo arba jo pavaduotojo parašas. Vienos įmonės ar įstaigos automobiliai tokių kelionių metu turėjo važiuoti kolona, vienas kito nelenkdami, neviršydami leistino greičio. Vežti vienu metu ir krovinius, ir žmones buvo uždrausta.

Pažeidus šias taisykles, tais atvejais, kai neužsitraukiama baudžiamoji atsakomybė, vairuotojams buvo numatytas teisių atėmimas iki pusės metų laikotarpiui. Administracinė atsakomybė buvo numatyta ir įmonių vadovams bei pervežimų organizatoriams.

O 1953-iųjų lapkričio 20 d. Vykdomasis komitetas, atsižvelgdamas į vyriausiojo karinės dalies Nr. 10048, besirūpinusios naujo Biržos tilto projektu, inžinieriaus rekomendaciją dėl laivybos galimybių Dangėje nusprendė važiuojamąją tilto dalį pakelti 30 cm aukščiau nei buvo numatyta pirminiame projekte.

Autorius: Martynas Vainorius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama